Pašnekovų teigimu, baimę visuomenėje dažnai sėja pati žiniasklaida, o visuomenė noriau deklaruoja savo negalią, nei ryžtasi pokyčiams, kurie gali prasidėti nuo kiekvieno asmeniškai.
„Pastaruoju metu tokių klausimų gaunu labai daug ir susidarytų toks vaizdas, kad iš tiesų tie nusikaltimai tampa žiauresni, bet kaip mokslininkė ir, apskritai, žiūrėdama į statistiką galiu pasakyti, kad nusikaltimai nėra žiauresni, jų nėra daugiau“, – paklausta apie viešojoje erdvėje skleidžiamą paniką kalbėjo I.Laurinaitytė.
-
Šiurpus nusikaltimas Kauno rajone: įtariama, kad sūnus sušaudė savo tėvus, senelę ir dėdę, gyvą paliko tik senelį ir dingo apsiginklavęs
-
Saulius Skvernelis: nusikaltimas Kauno rajone – itin žiaurus ir pagal būdą, ir pagal mastą
-
Ekspertų patarimas po žudynių Kauno rajone: vertinkite ne asmenybes, o jų elgesį
„Dabar žymiai geresnis visuomenės informavimas, žymiai geresnės galimybės nušviesti įvairius aspektus, žmonės dalinasi informacija. Aišku, visuomenė jau nebėra abejinga, ji niekada nebuvo abejinga, bet dabar ji įsitraukia, ji yra motyvuota kažkaip spręsti šitą klausimą. Kitas klausimas būtų, kaip mes sprendžiame“, – pastebėjo psichologė.
Kunigas Kęstutis Dvareckas pažymėjo, kad lietuvių reakcija parodo, kad mes ne tik iš išorės krikščioniški, bet ir žmogiški ar draugiški tik savo paviršiumi.
„Aš dirbu Priklausomybių ligų centre. Didžioji dalis pas mus besigydančių asmenų yra smurtininkai – smurtavę prieš save ir kitus žmones, dozės ieškodami darę didžiausius nusikaltimus. Didžioji dalis jų, kas mane liūdina, yra sužeisti bažnyčios. Mes kartais juokiamės su specialistais, kad geriau yra, kai ateina nieko bendro su religija neturėjęs žmogus arba su labai religingais ir savo teisingumu įtikėjusiais žmonėmis ... Tada jie bent jau nėra priešiški Dievui ir neturi kažkokių klaidingų įvaizdžių“, – kalbėjo kunigas.
„Gavėnios metu derėtų priminti, kad ir patį Jėzų nuteisė mirties bausme, viešai išsityčiojo, pasismaginimas stebinti jo kančias vyko religingųjų rankomis, ne kažkokių didelių ateistų. Ta riba, kol aš esu sekantis, siekiantis Dievo, yra labai trapi. Tai nebūtinai tik religijos atvejis, yra labai fanatiškų žmonių ir kitose srityse“, – pridūrė K.Dvareckas.
„Labai daug kas į kunigus žiūri kaip į religinių paslaugų teikėjus, kur klientai nenori kai ko girdėti“, – atsakydamas į klausimą apie Bažnyčios pozicijos trūkumą teigė kunigas K.Dvareckas. „Labai nemažai noro apibėgti temas, mąstymo, kad neverta veltis, traukti ugnį į savo pusę“, – pridūrė jis.
Į nusikaltimus stumia skurdo aplinka
„Studijos rodo, kad nėra vieno požymių rinkinio, kuris rodytų, kad šitas žmogus tai jau tikrai nusikals. Bet yra tam tikros tendencijos. Ką rodo pasaulio praktika, ką rodo tūkstančiai studijų, tai, kad negalima nekalbėti apie socioekonomines sąlygas. Skurdas, skurdo aplinka yra vienas iš stipriausių faktorių“, – kriminalinės rizikos faktorius pabandė apibrėžti I.Laurinaitytė.
„Viena vertus, vaikai augdami tokioje aplinkoje ne tik gauna mažiau galimybių turėti pagerintas sąlygas ... Jie gauna žymiai mažiau galimybių išmokti elgtis teisingai, pagal priimtas visuomenės normas. Jų aplinka yra ženkliai rizikingesnė, jų tėvai dažnai stokoja socialinių įgūdžių“, – pažymėjo ji, pabrėždama, kad įtaką daro ne tik skurdo aplinka, bet ir draugai, mokykla.
„Pasižiūrėkime į suomių pavyzdį. Ten visiems, nepriklausomai nuo socioekonominio statuso, yra vienoda mokykla, vienodos sąlygos. Tai reiškia, kad jei neturi galimybių namuose, mokykloje tu turi galimybę keistis, žiūrėti, kaip verta elgtis teisingai sau saugioje aplinkoje“, – Suomijos švietimo sistemos pavyzdį pagyrė psichologė.
Kunigas K.Dvareckas pritarė, kad per žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje per daug abejingo žvilgsnio į skaudžius socialinius reiškinius ir visuomenės akivaizdoje degraduojančius asmenis.
„Per daug tų laidų, kur viešai tyčiojamasi iš žmonių, turinčių psichologinių problemų ar net psichinių sutrikimų. Jie padaromi tautos klounais, kurie augina reitingus. Tai yra ir tokias laidas ruošiančių žmonių atsakomybė. Tarkime, tos visos pokalbių laidos ... Viena kartą internete įsijungiau pažiūrėti, nes dalyvavo pažįstamas žmogus. Ten sėdėjo, neva, priklausomybių ekspertai iš pramogų pasaulio, kurie gal net knygos neskaitę, kas ta priklausomybė yra, ir aiškina sergančiam žmogui, ką jam reikia daryti“, – apie prastus pavyzdžius žiniasklaidoje kalbėjo jis.
Mes dažnai pamirštame, kad tuos nusikaltėlius patys užauginome savo mokyklose, parapijose, universitetuose, – pastebėjo kunigas.
„Aš pabrėžčiau, kad reikalingas ne atlaidumas, o supratingumas. Atlaidumas irgi gali būti pražūtingas, kai mes nusikaltusiam asmeniui viską leidžiame, o tuo pačiu leidžiame jam degraduoti toliau ... Mes dažnai pamirštame, kad tuos nusikaltėlius patys užauginome savo mokyklose, parapijose, universitetuose“, – pastebėjo kunigas.
Ragina pradėti keistis
Jo teigimu, džiugina ir tai, kad valdžios atstovai imasi iniciatyvos ir bando skatinti visuomenės sąmoningumą.
„Prezidentė pradėjo akciją „Už saugią Lietuvą“ ir pakvietė prie jos jungtis visus nuo universitetų, įmonių iki bažnyčios bendruomenės. Yra tas kvietimas iš aukštai, kad nebegalime toliau nematyti. Kvietimas toje akcijoje, ir jis labai išmintingas, atsisakyti pretenzijų. Dažnai tie žmonės, bent aš taip patiriu iš praktikos, linkę nusikalsti, kurie pilni pretenzijų: manim privalo pasirūpinti, man privalo duoti, o jei neduos, tai išsireikalausiu, išsirėksiu“, – kalbėjo K.Dvareckas.
„Akcijos kvietimas yra nereikalauti iš kitų, o atsimerkti – ką galiu daryti aš, kaip asmuo, mes kaip šeima ar mes kaip bendruomenė? Mes per daug smaginamės tom negaliom, žiūrėdami į jas ir patikim, kad esam visiškai neįgalūs kažką pakeisti. Tada pamaldžiai verkiam, dūsaujam, laukiam naujų nusikaltimų, kurie vėl pamaitins mūsų bejėgystės jausmą. Iš tiesų tai mes istorijoje niekada nebuvome tokie įgalūs kažką daryti. Jei nustotume patogioj bejėgystėj plūduriuoti ir pažiūrėtume, ką turim šalia, kas esam, tikrai galėtume nemažai nuveikti“, – dėstė akcijoje „Už saugią Lietuvą“ dalyvaujantis, priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“ padedantis dvasininkas.
I.Laurinaitytės manymu, kažkuriame Lietuvos visuomenės raidos etape sumažėjo savivoka.
„Tai, kad žodis gali labai skaudinti ... Mes kalbame apie patyčias mokyklose ir tai labai gerai, bet turime plačiau kalbėti apie patyčias viešojoje erdvėje, komentaruose. Ten akivaizdžiai smurtiniai dalykai, į kuriuos niekaip nereaguojama. Lietuvoje labai daug nuteistų žmonių dėl smurto artimoje aplinkoje, ir ką rodo tyrimai – kokia būna pirmoji smurtinio elgesio apraiška? Tai juk būna partneris, mylimas žmogus, su kuriuo sieja kažkokie jausmai ir, staiga, smurtas. Staiga nebūna nieko. Pradžioje būna įžeidus žodis, daiktų mėtymas ir tik tada pereinama prie smurtinių veiksmų. Aišku, visada yra išimčių, bet tokia yra tendencija“, – pažymėjo psichologė.
Nusikaltę asmenys sunkiai integruojasi
Abu diskusijos dalyviai pastebėjo, kad Lietuvoje itin atsainiai žiūrima į jau kalėjusius ar baustus asmenis, kurie bando sugrįžti į normalų gyvenimą.
Gal nuskambės šiek tiek sarkastiškai, ne visiems patiks, bet ši prevencija turi ekonominę vertę. Išlaikyti nusikaltusį asmenį kalėjime kainuoja žymiai daugiau nei investuoti į jo elgesio pokyčius, – kalbėjo kriminalinės rizikos ekspertė.
„Pažangusis Vakarų pasaulis dirba su kiekvienu atveju ir kiekvienu atveju stengiamasi žiūrėti, koks tas žmogus yra, kas jam svarbu. Atrodytų, kam reikia šito? Gal nuskambės šiek tiek sarkastiškai, ne visiems patiks, bet ši prevencija turi ekonominę vertę. Išlaikyti nusikaltusį asmenį kalėjime kainuoja žymiai daugiau nei investuoti į jo elgesio pokyčius“, – kalbėjo kriminalinės rizikos ekspertė.
„Gerai, mes tą žmogų galime sustabdyti, bet nėra bendruomenės, kuri būtų pasiryžusi jį priimti, globoti, padėti atsitiesti, kad jis priklausytų ne tai bendruomenei, kuri jį veda į degradaciją. Yra kelios mažos nevyriausybininkų iniciatyvos, kurios nepajėgios atliepti to poreikio, o su specialistais išvis sunki situacija ... Įkalinimo įstaigose, jei niekas nepasikeitė, tai dirba septyni psichiatrai. Kai kurie net nepilnu etatu, o tik puse etato“, – sakė kunigas K.Dvareckas.
I.Laurinaitytė pritarė, kad valstybė nesupranta psichikos sveikatos svarbos ir vis dar per mažai investuoja į šių problemų sprendimą.
„Jau lyg ir pabodo ta informacija, pabodo kalbėti, bet reikia apie tai kalbėti ir kalbėsime, kol kas nors nepasikeis“, – teigė psichologė, aptardama savižudybių ir psichologinių problemų mastą šalyje.
„Turi būti ir politinis sprendimas, kad turi būti psichologai, socialiniai darbuotojai įtraukti į procesą. Keistis, keisti savo elgesį, kuris susiformavo dešimtmečiais, nėra lengva“, – pridūrė ji.
„Neseniai teko būti Vokietijoje ir žiūrėti, kaip dirbama mano siauroje srityje, priklausomybių srityje. Jei priklausomas žmogus ten sugalvoja gydytis, tai socialinis darbuotojas gali jam pasiūlyti kokius penkiasdešimt būdų gydytis – su gyvūnais, be gyvūnų, su religiniu atspalviu ar psichologiniu – tu tik eik, už tave vis tiek kas nors sumokės, savivaldybė ar pensijų kaupimo fondai. Taip yra, nes jie paskaičiavę, kad jei žmogus bent porą metų po reabilitacijos išbuvo blaivas – kaštai jau atsipirko, jau einama į pliusą“, – pasakojo kunigas K.Dvareckas.
„Ar mes sutaupydami psichologų, terapinių bendruomenių sąskaita išties sutaupome? Man čia panašiau į greitąjį kreditą, kai tam kartui mes lyg sutaupom, bet mokėsim tokias palūkanas ... Jei tik kam dar bus mokėt tas palūkanas“, – sakė jis, pabrėždamas, kad valstybei trūksta ilgalaikės perspektyvos, sprendžiant socialines problemas ir gerinant visuomenės psichikos būklę.
