2020 12 20

Ekstremalios dviračių trasos Panevėžio rajone kūrėjas M.Kazlauskas: „Statybos užtruko keturiolika metų“

Ko gero, ne dažnas žino, jog Panevėžio priemiestyje, Staniūnuose, yra įspūdingas, rankomis iškastas „dirt“ parkas, kur ekstremalių pojūčių mėgėjai gali važinėtis dviračiais ir ten išbandyti savo jėgas specialiose trasose. „Dirt“ parkai, arba kitaip kartais vadinami „trailai“ – ekstremalių trasų dviratininkų žodyne reiškia trasą, kurios didžiąją dalį sudaro šuoliai į aukštį (kiekvieną šuolį sudaro pakilimas ir nusileidimas). Pasak šio laisvalaikio būdo mėgėjų, šokinėjama lyg „iš bangos į bangą“.
27 metų M.Kazlauskas iš Staniūnų tikino, kad pirmasis jo tikras susidomėjimas ekstremaliu sportu prasidėjo, kai būdamas 12 metų gavo savo pirmąjį BMX dviratį
27 metų M.Kazlauskas iš Staniūnų tikino, kad pirmasis jo tikras susidomėjimas ekstremaliu sportu prasidėjo, kai būdamas 12 metų gavo savo pirmąjį BMX dviratį / Rimvydo Ančerevičiaus nuotr.

Lyg super herojus

„Dirt trasos pagrindinė statybinė medžiaga yra žemė. Kuo molingesnė, tuo geriau. Čia yra važiuojama dviračiu, dažniausiai BMX arba MTB. Tokiose trasose „rideriai“ šuolių metu gali mokytis ir atlikti įvairius triukus ar tiesiog mėgautis aukščiu, šuolio/skrydžio įspūdžiu, greičiu, lengvumo pojūčiu ore. Šio tipo trasa, jeigu pakankamai didelė ir pastatyta atitinkamai tiksliai, išsiskiria tuo, jog joje galima pasiekti be galo didelius greičius ir aukščius, nepatiriant stiprių smūgių nusileidus po šuolio metu. Jausmas važiuojant „trailuose“ prilygsta jausmui, lyg būtum super herojus, galintis be didesnių pastangų šuoliuoti milžiniškais šuoliais“, – aiškino Staniūnuose esančios trasos kūrėjas, laisvai samdomas videografas ir ekstremalių trasų dviratininkas Martynas Kazlauskas.

„Dabartinė „Staniūnai trails“ vieta buvo naudota dar nuo 2006 metų, kai su draugų kompanija dviračiais lakstėme po apylinkes, ieškojome tramplynų ir įdomesnių takelių. Tą kartą Staniūnų trasos vietą atradau su draugu Tautvydu. Kaiminystėje pamatėme didžiulius suverstus žemių kalnus – namų statybai paruoštą sklypą. Tą pačią minutę radome, kur galima susitaisyti rampą. Vėliau prisijungė ir kiti draugai, tad taip po truputį, per 14 metų, susiformavo trasa, kurią matote šiandien“, – apie trasos sukūrimą pasakojo pats Staniūnuose gyvenantis Martynas.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas

Tenka mokyti naujokus

Nors trasos kūrėjai siekia būti draugiški ir į „dirt“ parką priima visus norinčius, vis dėlto Martynas pripažino, kad ne visi moka saugoti taip ilgai kurtą kūrinį. „Taip, mes siekiame skatinti visus susidomėjusius šiuo sportu išbandyti savo jėgas čia, tačiau trasos pastatymas bei išlaikymas kainuoja labai daug laiko ir pastangų, o dažnu atveju be priežiūros palikti jaunesni važinėtojai pradeda elgtis neatsakingai: šiukšlina, naudoja trasą ne pagal paskirtį ar tiesiog savivaliauja keisdami, gadindami parką“, – atviravo vaikinas.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas

„Šią vasarą vieną kartą kažkas sukėlė gaisrą, sudegino kėdes, kažkada sulaužė paliktus šaltkrepšius, o šiukšles tenka rinkti beveik kaskart pačiam atvažiavus pavažinėti. Žinoma, kartais tai yra tik susitarimo ir įdirbio reikalas, kad tokių dalykų nebebūtų. Tačiau kiekvienas naujai apsilankęs „rideris“ turi būti „apmokytas“ – ne tik dėl to, kad negalima šiukšlinti, bet ir dėl jo paties saugumo bei trasos apsaugojimo. Dėl to sakome – jeigu nori atvykti – būk pagarbus ir susitark dėl laiko, kada galėtume susitikti, tuo pačiu metu ir viską aprodyti, papasakoti, kaip kas veikia, pamokyti, kur ir kaip galima važiuoti. Dabar kartais susidaro įspūdis, kad žmonės galvoja, jog trasa pati atsirado iš niekur“, – pasakojo trasos kūrėjas.

BMX veikla užima nemažą dalį gyvenimo

Paklaustas, ar dažnai tenka keisti trasos projektą, vaikinas pripažino, jog tai nuolatinis darbas. „Būtent taip 14 metų ir praleidome – naudodami turimą reljefą skersai ir išilgai. Jeigu važinėji pastoviai – tos pačios linijos atsibosta, be to ir įgūdžiai lavėja, tad atitinkamai ir tenka keisti trasą – didinti figūras, kurti naujas linijas, tvarkyti aplinką“, – aiškino Martynas.

Martynas pripažino vis dar vadinantis save „rideriu“. „Nors ir žymiai mažiau išvažiuoju pasivažinėti, vistiek BMX veikla vis dar užima nemažą dalį mano gyvenimo. Taip yra dėka mane supančių draugų, kurie taip pat užsiima šia veikla. Visa ekstremalaus gatvės sporto bendruomenė yra labai glaudžiai susijungusi, tad kai kas antras tavo draugas yra „rideris“, tuomet taip ir nutinka, jog gauni daugiau BMX gyvenimo nei kad gautum, jeigu būtum vienas“, – juokėsi vaikinas.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas

Paklaustas, kas jam yra BMX, jis atviravo, kad tai „be galo daug būdų kaip gauti ir duoti“. „Tai yra saviraiška, sportas, socializacija, aktyvus laisvalaikis lauke, asmeniniai iššūkiai, adrenalinas, pripažinimas, sportinė konkurencija, bendruomeniškumo jausmas, nuotykiai ir t. t.“, – aiškino Martynas.

Atkreipė dėmesį ir į problemą mieste

Vaikinas atkreipė dėmesį ir į vieną problemą, esančią Panevėžyje. Nėra jokios panašios trasos. Prieš tai Kultūros ir poilsio parke buvusi „skatepark“ trasa šiuo metu pašalinta. Tai ekstremalaus gatvės sporto bendruomenei – didelė netektis.

„Vienareikšmiškai – „skatepark'ai“ miestuose yra būtini, nes paprasčiausiai nėra jokios kitos tokios vietos, kurioje rinktųsi tokia įvairiapusiška žmonių grupė. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į mažiau matomą „skatepark'o“ nešamą naudą – kaip neformalios kultūros centrą. Visi dažniausiai apie „skatepark'ą“ kalba tik kaip apie ekstremalaus sporto aikštelę, kurioje ektremalaus sporto atstovai gali praktikuoti savo pasirinktą sporto šaką. Taip, be abejo, tai yra labai svarbus aspektas, tačiau tai nėra vienintelis dalykas. Reikia žiūrėti įvairiapusiškiau. Svarbiausia yra tai, kad „skatepark'e“, tinkamomis aplinkybėmis gyvenimas tiesiog verda, ir tą gyvenimą kuria ne tik sportininkai“, – aiškino Martynas.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Martynas Kazlauskas

„Šiame parke gali praktikuotis BMX/MTB, riedlentėmis, riedučiais ir paspirtukais važinėjantys žmonės. Čia jau yra keturios disciplinos, keturios subkultūros, kurios įtraukia įvairius žmones. Šiuo metu, remdamasis savo kuklia patirtimi, galiu spėti, kad būtent šiuo metu Panevėžyje neturi kur važinėti apie: 100 paspirtukininkų, apie 8–10 riedlentininkų, 4–5 riedutininkai ir 5–7 „rideriai“. Norinčių išmėginti sportą ar tuo užsiimančių vangiai yra dar tiek pat“, – dėstė jis.

Platus amžiaus spektras

Pasak vaikino, važinėjančiųjų grupės amžius yra apytiksliai 8–35 metai.

„Amžiaus spektras yra labai platus, ir kuo toliau – jis tik platėja. Esant tokiai situacijai, vystosi labai brandi ir įvairiapusiška bendruomenė – vyresnieji pataria, saugo jaunuosius ir dalijasi patirtimi, o jaunieji – palaiko energiją, stumia vyresnius būti aktyvesniais, drąsesniais“, – pasakojo ekstremalių trasų dviratininkas.

Be to, Martynas pripažino, jog ši veikla yra įdomi ir aplinkiniams.

„Nepamirškime ir visai kitokios „skatepark'o“ lankytojų grupės – žiūrovų. Rampomis važinėjantys patyrę „rideriai“ atlieka tokius triukus ir manevrus, kurie kartais gali prilygti ir profesionaliam cirkui. Aplink „skatepark`ą“ dažnai pamatysi tėvus su vaikais, jaunuolius, kurie prijaučia ekstremaliam sportui ar šiaip neturi ką veikti, bei, žinoma, paneles, kurioms patinka vaikinai, užsiiminėjantys ekstremaliu sportu“, – sakė jis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų