Prie tokių pavyzdžių galima priskirti ir neseniai startavusią plataus masto Vidaus reikalų ministerijos (VRM) informacinę kampaniją „Esame komanda. Turime planą“. Vis tik yra dalykų, kurie Lietuvoje nebuvo ir, galbūt, nebus išbandyti, nes, kaip byloja senas lotynų posakis, „quod licet Iovi, non licet bovi“ (liet. kas tinka Jupiteriui, nedera jaučiui).
- Būti laiku įspėtam.
- Žinoti, kur slėptis.
- Apmąstyti, kas padės.
- Žinoti savo komandą.
- Turėti atsargų.
Tokie svarbiausi punktai išskiriami „Penkių žingsnių programoje“, skirtoje padėti Lietuvos gyventojams pasiruošti netikėtoms situacijoms.
Šią programą, kaip ir daugybę kitos svarbios, naudingos informacijos, patarimų, atsakymų į klausimus ir kt. galima rasti Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms interneto svetainėje Lt72.lt.
Tinklalapio koncepcija ir didelė dalis turinio buvo parengta remiantis JAV patirtimi, įvairių šios šalies institucijų informacija, žinoma, gavus jų leidimą.
„Buvo siekiama sukurti vieningą, patogų informacijos šaltinį, lengvai suprantamą ir prieinamą visiems žmonėms, parengtą pagal labiausiai pripažintą tarptautinę praktiką. Natūralu, pirmiausia buvo žiūrima į JAV, taip pat rėmėmės ir kitomis rekomendacijomis, pavyzdžiais. Labai naudingi buvo Šveicarijos šaltiniai, palaikėme aktyvius ryšius su kolegomis šioje šalyje“, – vardija Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Civilinės saugos valdybos viršininkas Edgaras Geda.
Pandemija nubudino, karas Ukrainoje išgąsdino
Nors iš esmės pasiruošimas krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms turi daug bendrų bruožų, kiekviena šalis yra savaip išskirtinė. Skiriasi grėsmių pobūdis, jų tikimybė, o kartu ir gyventojų požiūris, patirtis, pagaliau – visuomenės dėmesys civilinės saugos problematikai. Pasak E.Gedos, vienas svarbiausių veiksnių yra padėtis šalyje: kuo joje ramiau, kuo mažiau masinių, su žūtimis, sveikatos ir turto praradimais susijusių įvykių, tuo saugesni žmonės jaučiasi ir nemato poreikio domėtis civiline sauga.
Lietuva nuo pat Nepriklausomybės atgavimo gyveno sąlyginai ramiai. Mūsų šalies netalžo tropiniai ciklonai, nesiaučia uraganai, nebūna ir stiprių žemės drebėjimų ar ugnikalnių išsiveržimų. Viena vertus, tuo galima džiaugtis, tačiau lazda turi ir kitą galą: nejausdami grėsmės, pavojaus, tiek politikai, tiek gyventojai nejaučia ir būtinybės kažkam ruoštis. Tačiau krizės, ekstremaliosios situacijos tuo ir ypatingos, kad užklumpa netikėtai.
Krizės, ekstremaliosios situacijos tuo ir ypatingos, kad užklumpa netikėtai.
Iš gilaus, dešimtmečius trukusio miego Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, pažadino COVID-19 pandemija, o pernai Rusijos pradėtas karas Ukrainoje „pastatė ant ausų“.
„Situacija pasikeitė, nemaža dalis gyventojų šiandien jau turi visai kitą požiūrį į krizes ir ekstremaliąsias situacijas, rimtai vertina, domisi ir ruošiasi. Galime tik pasidžiaugti, kad mūsų civilinės saugos sistema visada veikė, net ramybės laikotarpiu buvo renkama ir tobulinama informacija, kaupiama patirtis užsienyje. Taip, praktinių užsiėmimų, ypač didelio masto, mums labai trūksta. Nes viena yra pamatyti ekrane, išgirsti radijuje ar paskaityti internete, bet visai kas kita – realiai padaryti. Bet su tuo dirbama, į šią sritį nukreipiama daugiau resursų“, – sako E.Geda.
Vienai grupei – kone individualus dėmesys
Kalbėdamas apie gerąsias praktikas ir patirtis, PAGD ekspertas pamini Švedijos taikomą socialinių modelių pavyzdį. Šioje šalyje visuomenė skirstoma į keturias grupes ir, atsižvelgiant į kiekvienos jų poreikius bei įsitraukimą, skirstomi resursai tiek ruošiantis nelaimėms, tiek joms nutikus.
Pirmoji grupė – į rizikas linkę gyventojai, pvz., užsiimantys ekstremaliu sportu, motociklininkai ir pan. Antroji – atvirkščiai, ypač besisaugantys, siekiantys apie viską iš anksto pagalvoti, pasiruošti. Trečiajai grupei priklauso dauguma žmonių – tai savimi galintys pasirūpinti, bet pasyvūs, tarsi postūmio, impulso laukiantys gyventojai, šeimos. Ir ketvirtoji – asmenys, kuriems reikia pagalbos, t.y. vaikai, seneliai, neįgalieji, vieniši žmonės ir pan.
Organizuojant komunikaciją ir pasiruošimą mažiausiai dėmesio skiriama pirmajai ir antrajai grupėms, kadangi šie žmonės arba nejaučia poreikio, arba jau yra pasiruošę. Tuo tarpu tikslinė auditorija yra būtent ketvirtoji grupė, kadangi ir nelaimei nutikus jiems reikėtų daugiausiai pagalbos.
Panašiai prioritetai skirstomi ir Lietuvoje: plataus masto kampanijomis pasiekiama plačioji visuomenė, tačiau didžiausias, kone individualus, dėmesys skiriamas būtent pažeidžiamiausiems visuomenės nariams.
„Turėjome įdomų mokslinį projektą gaisrų srityje, kuriame dalyvavo ne tik estai, latviai, bet ir danai, vokiečiai, švedai, suomiai. Nagrinėjome visuomenės informavimo būdų efektyvumą. Žinių, patirties perdavimo prasme svarbiausias ir paveikiausias buvo tiesioginis bendravimas. Žinoma, ištekliai riboti, nėra tiek pareigūnų, kad su kiekvienu pabendrautų individualiai. Todėl einame ne į atskirus namus, bet į bendruomenes: mokyklas, seniūnijas, žmonių susibūrimus, šventes. Kitas svarbus dalykas – reikia ne tik patraukti žmonių dėmesį, bet suteikti realią naudą.
Kitas svarbus dalykas – reikia ne tik patraukti žmonių dėmesį, bet suteikti realią naudą.
Viena yra ateiti į renginį ir kažką papasakoti, bet visai kas kita, kai žmonės gali praktiškai pabandyti, išmokti tai, kas jiems bus naudinga“, – teigia E.Geda.
Pasiruošimą lemia žmonių sąmoningumas
Dar vienas Lietuvos panašumas su Skandinavijos šalimis yra komunikacijoje naudojamos žinutės. Žmonės kviečiami įsivertinti savo asmeninį pasirengimą, kartu pabrėžiant savitarpio pagalbos, bendruomeniškumo svarbą. Į pasirengimą svarbu įtraukti ne tik šeimos narius, artimuosius, bet ir kaimynus, ypač tuos, kuriems gali prireikti pagalbos krizės ar ekstremaliosios situacijos metu. Siekiama visuomenėje įtvirtinti suvokimą, kad įvykus nelaimei pagalbos tarnybos gali visur nespėti, todėl didžiausia stiprybė yra vienybė, pagalba vieni kitiems.
Kaip ir daugelyje kitų šalių, Lietuvos gyventojai raginami turėti išvykimo krepšį su maistu, rūbais, svarbiausiais dokumentais ir pinigais, kurių galėtų prireikti nelaimės atveju. Tiek namuose, tiek jei tektų evakuotis, žmonės turėtų būti pasiruošę savarankiškai išgyventi bent 72 valandas, kitaip sakant, tris paras.
Naujausio VRM užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, būtiniausių atsargų 72 valandoms turi maždaug pusė Lietuvos gyventojų, tačiau išvykimo krepšį yra pasiruošę tik 18 proc. žmonių.
„Lietuvoje domėjimasis civiline sauga ilgą laiką buvo ne toks aktyvus, jaučiami dideli skirtumai tarp žmonių savimonės. Antai pernai per Florijono šventę turėjome civilinės saugos stendą sostinės Katedros aikštėje, kuriame, be kita ko, demonstravome išvykimo krepšį. Dauguma priėjusių žmonių domėjosi, ką reikia įsidėti, kam to reikia, tačiau viena moteris viską puikiai žinojo. Pasirodo, ji daug metų gyveno Amerikoje ir jai tai nebuvo jokia naujiena, išvykimo krepšį nuolat vežiojosi automobilio bagažinėje. Viskas priklauso nuo žmonių sąmoningumo“, – sako PAGD Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Naraškevičienė.
Ji priduria, kad visuomenės švietimas, komunikacija ir įvairios veiklos vyksta nuolat, tik žmonės ne visada susieja, pavyzdžiui, pirmosios pagalbos mokymus, skęstančiųjų gelbėjimą, gaisrų prevenciją ir kitų sričių šviečiamąją veiklą būtent su civiline sauga. O ir vieno „civilinės saugos pareigūno“ nėra: už vienas sritis atsakingi ugniagesiai, už kitas – policijos pareigūnai, dar kitas – medikai.
Savisaugos kultūrą diegia nuo mažens
Ne visi būdai ir priemonės, kurie taikomi užsienyje, veikia ir Lietuvoje. Antai Skandinavijos šalyse iki šiol populiaru dalinti bukletus, skrajutes ir kitokius leidinius su informacija apie civilinį pasirengimą, tačiau Lietuvoje ši priemonė neveiksminga – dauguma žmonių išmeta juos artimiausioje šiukšliadėžėje.
L.Naraškevičienė pastebi, kad Lietuvoje populiaresni naudingi, labiau apčiuopiami daiktai, dovanos, pavyzdžiui, prie stendų privilioti žmones padeda dalinami tušinukai, magnetai, užrašinės ar balionai vaikams.
Beje, vaikų švietimas, įtraukimas yra ypatingai svarbūs tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Tik, vėlgi, priemonės ne visada sutampa. Antai Vokietijoje didelio atgarsio sulaukė vaikų edukacijai skirtas specialus žaidimas „Maksas ir Flocke“, kuriame vaikai gali tapti herojais – civilinės saugos pareigūnais – ir sužinoti, kaip tinkamai elgtis kritinėse situacijose bei apsaugoti visuomenę.
Ypač populiarios įvairių sričių vasaros stovyklos, kurių metu vaikai mokomi, kaip saugiai elgtis prie vandens, kaip išgelbėti draugą, jam padėti.
„Vaikų edukacija svarbi dėl to, kad tai leidžia nuo mažens diegti savisaugos kultūrą ir taip ugdyti visuomenės savimonę. Mes esame pasitelkę spalvinimo knygeles, komiksus, taip pat ne sykį vyko įvairūs kūrybiniai konkursai, kurių metu buvo galima laimėti prizų, organizuojame ekskursijas. Ypač populiarios įvairių sričių vasaros stovyklos, kurių metu vaikai mokomi, kaip saugiai elgtis prie vandens, kaip išgelbėti draugą, jam padėti.
Tačiau dienos pabaigoje viskas atsiremia į finansines galimybes. Išmaniesiems skirtas žaidimas gal ir pasiteisintų, bet lygintis su vokiečiais mums sunkoka“, – sako L.Naraškevičienė.
Dar viena tikslinė grupė – senjorai. Jų įtraukimu kiekviena šalis taip pat rūpinasi pagal savo išgales ir išmonę. Štai Lenkijoje, ypač regionuose, į žinučių sklaidą įtraukiami ne tik vietiniai laikraščiai ar žinomi žmonės, bet ir bažnyčia. Nors Lietuvoje tai nevyksta nuolat, pas mus taip pat yra buvę visuomenės informavimo kampanijų, į kurias buvo įtrauktos bažnyčios tam, kad būtų pasiekta tikslinė senyvų žmonių grupė.
Pasigenda verslo ir savanorių įsitraukimo
Bene labiausiai Lietuvoje pasigendama platesnio privataus sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų (NVO) įtraukimo ir dalyvavimo, savanorystės skatinimo.
Kaip pastebi PAGD Civilinės saugos planavimo ir koordinavimo skyriaus viršininkas Žydrūnas Kuodis, ir tarptautinės organizacijos, tokios kaip NATO, Europos Sąjunga, skatina privataus sektoriaus, NVO įtraukimą, kad jų resursus būtų galima efektyviai panaudoti krizės ar ekstremaliosios situacijos suvaldymui, padarinių šalinimui.
„Verslo įsitraukimo labai trūksta, su nevyriausybinėmis organizacijomis situacija kiek geresnė. Lietuvoje turime keletą aktyvesnių NVO, kurios rodo iniciatyvą, o kartu ir iš mūsų pusės yra interesas, kad jos dalyvautų rengiantis krizėms, ekstremaliosioms situacijoms ir prisidėtų jas likviduojant, kadangi pilietiškų judėjimų pagalba yra labai svarbi. Tuo puikiai galėjome įsitikinti COVID-19 pandemijos metu, kuomet į pagalbą atėjo ne tik humanitarinės organizacijos, tokios kaip Raudonasis kryžius, bet ir Šaulių sąjunga. Tačiau sklandžiam veiksmų koordinavimui, suvaldymui labai svarbus geras išankstinis pasirengimas“, – pabrėžia Ž.Kuodis.
Dar viena aktuali sritis yra žinomų žmonių, nuomonės formuotojų įtraukimas į civilinės saugos edukaciją.
Štai Švedijoje į įtampą visuomenėje keliančių klausimų komunikaciją įtraukiami autoritetai, gebantys geriausiai nuraminti visuomenę, pavyzdžiui, šalies princas Carlas Philipas. Šveicarams yra talkinęs tenisininkas Rogeris Federeris. Vietinius nuomonės formuotojus yra pasitelkę ir kaimynai latviai, estai, tačiau Lietuvoje aktyvesnio jų įtraukimo, kampanijų dar nebuvo.
Dar viena aktuali sritis yra žinomų žmonių, nuomonės formuotojų įtraukimas į civilinės saugos edukaciją.
„Tai yra politiniai, strateginiai klausimai, mūsų rankose – įgyvendinimo ir kontrolės funkcijos. Mano vertinimu, šiuo metu žmonės gali gauti labai daug teorinio bagažo, žinių, informacijos. Ko norėtųsi daugiau, tai konkrečių veiksmų, užsiėmimų, kurie leistų žmonėms patiems imtis veiksmų ir padėti suprasti, pajausti, kad jie gali padėti tiek sau, tiek kitiems. Neužtenka tik kalbėti, rodyti – žmones reikia pakelti nuo sofų ir pakviesti daryti“, – apibendrina PAGD Civilinės saugos valdybos viršininkas E.Geda.
