EPRC šiuo metu mokosi kiek daugiau nei tūkstantis mokinių. Įvairaus amžiaus, kai kurie nuotoliniu būdu. 8 iš jų – ukrainiečiai, kurie čia įgis profesiją kartu su viduriniu išsilavinimu, o kol mokysis turės užtikrintą leidimą gyventi Lietuvoje.
Ukrainietis Lietuvoje
Nikita – 16-metis moksleivis, besimokantis Elektrėnuose jau antrus metus ir ketinantis baigti gimnazijos skyrių bei dar įgyti profesiją – statybos verslo paslaugų tiekėjo.
„Dabar aš 11 klasėje, Ukrainoje pabaigiau 10 klasių, išlaikiau egzaminus, atvažiavau čia ir mane priėmė į 11 klasę, – pasakojo Nikita. – Mano brolis čia gyvena, jis su drauge atvažiavo iš Ukrainos prieš šešeris metus. Brolis papasakojo, kad galiu čia mokytis, tad aš ir sutikau – ir brolis šalia, ir kalbą išmoksiu. Dabar mes visi čia: brolis, mama su tėčiu ir dvi jaunesnės seserys.“
Tiesa, Elektrėnuose Nikita gyvena vienas, jo šeima – Kaune. Ten viena iš mažųjų seserų lanko rusišką vidurinę mokyklą. Tėvas Lietuvoje prieš šešerius metus įsteigė įmonę, gabena automobilius į Ukrainą, mama augina antrą mažąją sesutę.
„Tėtis tuomet ir pasakė, kad pasiims mus čia, kol yra tokia galimybė. Dabar Ukrainoje labai baisu, karas... Iki Charkovo neatėjo, bet sprogimus kartais galima girdėti. Bet krizė, politika, visa tai yra baisu“, – apie šeimos apsisprendimo kraustytis į Lietuvą gyventi pasakojo vaikinas.
Lyginti su Charkovu sunku
Jo teigimu, lyginti Charkovą ir Elektrėnus sunku: „Elektrėnai daug mažesnis miestas nei Charkovas, bet man čia labai komfortiška, nes to, ką matau čia, niekada nepamatyčiau Charkove. Pirmiausia – švara. Antra – žmonės. Ukrainoje žmonės geri, bet kadangi gyvenimas, galima pasakyti, įvarė juos į kampą, jie patys savaime ima gyventi tik sau ir dėl savęs, todėl jie pikti, nenori vieni su kitais bendrauti ir t.t. O čia viskas kažkaip laisviau, man čia patinka labiau, visi su manim gerai elgiasi. Ir gyvenimas smagus.“
Elektrėnai daug mažesnis miestas nei Charkovas, bet man čia labai komfortiška, nes tai, ką matau čia, niekada nepamatyčiau Charkove, – sakė Nikita.
Nikita gyvena EPRC bendrabutyje viename kambaryje su dar vienu kambarioku, kuris yra vietos rusas. Pamokos nuo pat pradžių vyko lietuvių kalba, kas gerokai gąsdino, neslepia vaikinas. Juk atvyko iš kitos šalies, nežinodamas apie vietinių mentalitetą, nemokėdamas kalbos, neturėdamas draugų, o ir susikalbėti rusiškai pavykdavo ne su visais – Elektrėnuose kalbančiųjų šia kalba nėra daug, ypač jaunimo.
„Visi su manim kalbėjo lietuviškai. Pirmą dieną, kai atvykau, man akys ant kaktos lipo, nieko nesupratau – visi norėjo su manim bendrauti, o aš negalėjau su niekuo susikalbėti, – juokėsi Nikita. – Niekas man nepadėjo, pats nežinau, kaip čia prasidėjo tas supratimas. Aš vieną dieną nieko nesupratau, o po nakties, atėjęs kitą dieną, nustebau – oi, kažkaip aš jau viską suprantu. Po pusės metų aš daugiau ar mažiau laisvai kalbėjau lietuviškai.“
Jis sako turintis gebėjimų mokytis kalbų, kur kas sunkiau jam sekasi matematika ar fizika. „Per trejus metus išmokau anglų kalbą, kalbu rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai daugiau ar mažiau. Ir štai lietuviškai“, – atvira šypsena žavi Nikita.
Apie ateitį jis daug kalbėti nelinkęs, esą greičiausia liks Lietuvoje. Jam patinka ir statybos verslo paslaugų tiekėjo profesija, kurios dabar mokosi Elektrėnuose, pagalvoja jis ir apie kitas studijas – galbūt humanitarinės pakraipos, ko itin skatina imtis jo mama.
Centras išsiplėtė
EPRC direktorė Silva Lengvinienė neslepia, kad centras galėtų priimti ir daugiau ukrainiečių, svarbu, norinčiųjų būtų. Kol kas tam yra ir biurokratinių kliūčių, kurias išspręsti pati mokykla, deja, negali. Tarkim, priėmimas per LAMA BPO – bendrą priėmimo sistemą, kuria ne visada sugeba naudotis ne tik užsieniečiai, bet ir vietiniai jaunuoliai.
Ši mokykla pastatyta prieš 50 metų kaip energetikų rengimo centras, kuriame iš pradžių mokėsi tik vaikinai – ruošti specialistai Elektrėnuose pastatytai elektrinei. Tik po kelerių metų atsirado mokymosi programų ir merginoms. Dabar čia mokosi maždaug po lygiai vaikinų ir merginų.
Šiuo metu EPRC mokytis gali tie, kurie neturi pagrindinio išsilavinimo – jiems siūloma įgyti staliaus ir apdailininko (statybininko) mokymo programą. Tie, kurie pagrindinį išsilavinimą jau įgijo, priimami mokytis profesijos ir kartu pabaigti gimnazijos skyrių bei gauti brandos atestatą. Šiems profesijų pasirinkimas platesnis: aplinkotvarkos darbuotojo, automatinių sistemų eksploatavimo mechatroniko, finansinių paslaugų tiekėjo, elektros įrenginių elektromechaniko, padavėjo ir barmeno, virėjo, konditerio ir kt.
Padavėjai, barmenai, konditeriai ir virėjai čia ne tik mokosi, bet ir turi erdvės savo įgūdžius lavinti praktiškai. EPRC savo patalpose atidarė nedidelę kavinę, kur kepa picas, ruošia dienos pietus, pilsto kavą ir prie jos siūlo skaniausius pyragus ir tortus. Į šią kavinę ateiti gali ne tik mokyklos mokiniai, bet ir visi elektrėniškiai – įstaiga turi išėjimą tiesiai į gatvę.
Apie tai, kaip atrodo patiekalai šioje kavinėje, atskira kalba: tokio grožio net valgyti nesinori, užtenka grožėtis vaizdu. Tačiau skonis grožiui nenusileidžia, o ir kainos, ypač prie vilnietiškųjų pripratus, labai vilioja. Tiesa, kiek teko girdėti, verslininkai, turintys maitinimo įstaigas netoliese, nebuvo sužavėti EPRC sumanymo atidaryti kavinę visiems lankytojams. Matyt, išsigando konkurencijos ir būtinybės patiems pasitempti.
