Tomas Bergene gyvena jau septynerius metus. Kaip pats sako, ko tik jis nedirbo. O štai dabar lietuvis – jau pardavimų vadovas amerikiečių įmonėje. Pardavinėja greitas pinigų perlaidas.
„Pradėjau nuo visokių smulkių „chalturkių“ – tai statybose, tai naujus dviračius surinkinėjau, tai su laikraščiais. Po to dar dirbau prie naftos platformų, taip pat priešgaisrinėje apsaugoje. Turėjau kelis savo verslus ir dabar jau treti metai esu samdomas.
Svajonių darbas būtų vėl turėti savo verslą, bet nenoriu turėti versliuko, noriu tikro verslo, bet Norvegijoje patogiau ir lengviau yra tiesiog kažkam dirbti ir dar papildomai prisidurti prie algos, po darbo ar tai apkerpant, ar kažką padažant“, – pasakoja emigrantas.
Tomas sako, kad tai, kokias paslaugas perka tautiečiai, labiausiai priklauso nuo jų emigracijos tikslo. Jeigu atvyko tik trumpam užsidirbti – taupys kiekvieną centą ir gal net į kirpyklą neis, o jei jau įsikūrę, tai pinigų turi ir renkasi kokybiškesnes paslaugas.
„Iš pradžių į Lietuvą grįžęs apsikirpdavau, nes ten pigiau. Arba kirpomės namuose pas kirpėjas. Dabar jau kažkaip taip nepatogu, atėjai [į saloną], susitarei laiką ir nukirpo“, – sako lietuvis.
Lietuvių paslaugos pigesnės
Su Tomu „Emigrantų“ kūrybinė grupė susitiko lietuvei Birutei priklausančiame grožio salone. Be jos, čia darbuojasi dar aštuoni grožio specialistai, o klientų – pilna. Taip, kad tiesiog čia užsuksi ir nukirps, jau nebebūna. Pas Birutę tiek norinčių, kad kerpa ji tik iš anksto susitarus. Emigrantė sako, kad saloną atidarė ne tik tautiečiams – čia užsuka atvykėliai iš kitų šalių ir netgi patys norvegai.
„Kiti galbūt neina, nes kita kalba, tad gal bijo, kad nemokės paaiškinti, [ko nori]. Šiaip jie sėslūs žmonės: jeigu jau prisipratini klientą norvegą, tai jis eis pas tave visą gyvenimą ir nesvarbu, kad tu padarysi kažkokių klaidų, jis viską tau atleis. Lietuvis, jeigu padarysi klaidą, tau greičiausiai niekada neatleis, o norvegai tau duoda kitų šansų“, – aiškina Birutė.
Be to, lietuvių Norvegijoje teikiamos paslaugos – daug pigesnės nei norvegų. Taip yra ne todėl, kad lietuviai čia dirbtų už centus.
„[Mano salone] kiekviena mergina turi savo įmonę. Kai nėra įdarbintų žmonių, tai mokesčiai visai kitokie. O jei turi įdarbintų žmonių, tai į kainą turi įskaičiuoti visokius atostoginius, nedarbingumo lapelius. Bet jei dirbi pats sau, tai mokesčiai yra mažesni, tada tu gali nuleisti kainą“, – aiškina Birutė.
Nueik į norvegišką kirpyklą ir už vyrišką kirpimą sumokėsi apie 500 kronų – maždaug 50 eurų. O kirpkis pas lietuvę ir kaina bus daugių daugiausiai 300 kronų. Norite dar pigiau? Eikite į tą patį „Facebook“ ir tikrai ten rasite namuose dirbančią kirpėją.
Bet Birutė sako, kad tokių konkurenčių ji nebijo, nes klientų ir taip netrūksta. „Skiriasi darbo kokybė, kitokios darbo sąlygos. Kaip aš sakau, mes konkurentų neturim, mes konkurentus tiktai patys susikuriam. Kiekvienas meistras turi savo stilių, savo darbo būdą, savo meistriškumą, tai vis tiek negali priimti absoliučiai visų“, – įsitikinusi emigrantė.
Grožio samprata skiriasi kardinaliai
Anot Birutės, lietuvaitės apkirps ne tik pigiau, bet ir geriau. Ir pasirinkimo tikrai yra. Pavyzdžiui, vien Bergene veikia bent trys lietuvėms priklausančios kirpyklos: „Kalbant apie išsilavinimo lygį, kas susiję su mūsų sfera, tai norvegai visur yra giriami, bet jie nebetobulėja taip, kaip pas mus. Pas mus nežinau, ar išsilaikytų grožio srityje norvegas specialistas, abejoju.“
Vietinių norvegių išvaizda čia gyvenančioms lietuvaitėms dažnai sukelia nuostabą. Nesvarbu, ką dirbs lietuvė: ar ji bus grožio specialistė, ar doros žuvį fabrike, į gatvę vis tiek neis netvarkingai atrodanti, o štai norvegės, pasak Birutės, sau leidžia rengtis bet kaip.
„Norvegės labai paprastos. Mada čia atsilikusi dešimtmečiu ar dviem. Kalbant apie spalvas, gali turėti tiktai šviesinimą sruogelėmis arba rudą be atspalvio. Dirbti su jomis pakankamai nuobodu. Gal vyrukai stilingesni negu moterys. [O moterų] šaknys nedažytos, plaukai netvarkyti, nagai nulūžę. Su sportinėmis tamprėmis kartais net ir į teatrą eina“, – „Emigrantams“ pasakoja Birutė.
Ketverius metus grožio saloną turinti moteris sako, kad lietuvių ir norvegių grožio samprata skiriasi kardinaliai. Tikriausiai tai dar viena priežastis, kodėl čia gyvenančios emigrantės visad nori gražintis pas lietuves, o jei ne pas jas, tai pas lenkes, latves ar moteris iš kitų kaimyninių šalių.
Daug kas dirba nelegaliai
Tai, kad lietuvis Norvegijoje turi bent jau nedidelį versliuką, nieko nebestebina. Lietuvių grupės čia – tarytum turgus, kur rasi visko. Tiesa, ne kiekvienas prekybininkas ar paslaugų tiekėjas susimoka mokesčius. Daug kas dirba, kaip sakoma, nelegaliai ir nelabai nori pasakotis. Tokie verslai dažniausiai nėra pagrindinė tautiečių veikla, taip tik prisiduriama prie algos.
Moterys dažnai lepina kitus tautiečius tortais ir kitais saldumynais, gamina papuošalus, net veda visokius užsiėmimus, pavyzdžiui, jogos. O vyrai taiso automobilius, vis kažką konstruoja arba vairuoja. Savaitgaliais vieni švenčia ir ilsisi, o kiti vežioja išgėrusius lietuvius iš baro namo.
Birutės klientas Tomas teigia girdėjęs ir apie dar „įdomesnius“ versliukus. „Tai jokia paslaptis. Plaukėme keltu iš Lietuvos ir žmonės pasakojo, kad turi užsakymą veidrodėliams“, – sako Tomas apie asmenis, kurie atvažiavę į Norvegiją nurenka veidrodėlius nuo mašinų ir išvažiuoja atgal.
Būtina paminėti ir dar vieną tautiečių verslo modelį: tai prekyba iš Lietuvos atsivežtomis cigaretėmis ir alkoholiu. Velnio lašai Skandinavijoje brangūs ir nusipirksi jų ne visada. Prekybos centruose prekiaujama tik silpnais alkoholiniais gėrimais, o stipriųjų tenka ieškoti specializuotose parduotuvėse, kurios darbo dienomis atidarytos iki šešių vakaro, o sekmadieniais nedirba išvis.
Na, bet tautiečiams bėdų su alkoholio įsigijimu nėra, nes „Facebook“ tinkle pilna tokių, kurie teikia vadinamąsias paslaugėles. Butelį gali nusipirkti net su pristatymu į namus – tik, žinoma, už papildomą mokestį. Į „Facebook“ grupes vis dažniau dairosi pareigūnai, tai ir nelegaliems prekiautojams tenka būti atidesniems. Tačiau tikrai ne visi emigrantai tokiomis paslaugomis naudojasi. Jiems daug svarbiau pažinoti lietuvių, dirbančių valstybinėse Norvegijos įstaigose: „Visur yra lietuvių – ir pačioje mokesčių sistemoje, tai gali nueiti konsultacijos. Viską gali daryti pas lietuvius.“
Miestą, į kurį emigruos, išsirinko iš nuotraukos
Tačiau toli gražu ne kiekvienas garažo ar namų versliukas virsta verslu. Tam, kad atsidarytų nuosavą grožio saloną Bergene, Birutei reikėjo kaip reikiant padirbėti, turėti pinigų pradžiai ir, žinoma, drąsos. Iš pradžių – ne tam, kad pradėtų verslą, o kad išvis nuspręstų palikti Lietuvą ir gyvenimą pradėtų naujoje šalyje.
„Nebuvo labai blogai Lietuvoje, bet bedirbant kirpykloje Panevėžyje užėjo iš užsienio grįžęs brolio draugas, visiškai nepranešęs, ir aš jo klausiu, kodėl neparašė, kad grįžo, kad nori susitikti, o jis man sako: o kam, tu visą laiką darbe. Ir tada aš grįžusi namo susimąsčiau – tikrai visą laiką dirbu, o kur tas kitas gyvenimas“, – svarstymus prisimena Birutė.
Moteris tuo metu darbuodavosi nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro ir turėdavo laisvą tik sekmadienį: „Viskas vis tas pats, įsisuki į tą rutiną. O gyvenime kartais reikia iššūkių, išeiti iš komforto zonos.“
Bergeną Birutė išsirinko ne todėl, kad ten jau buvo daug lietuvių. Ir apie dideles norvegiškas algas ji negalvojo. Miestą jauna moteris išsirinko iš nuotraukos.
„Man papuolė toks geras straipsnis apie Bergeną su nuotraukomis ir Bergenas mane sužavėjo: tie septyni kalnai, tie fiordai. Aš esu gamtos žmogus, tad įsivaizdavau, kaip čia nuostabu, kaip viskas gražu ir nusprendžiau čia važiuoti“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Specialiai ant žemės mesdavo šiukšles
Iš pradžių ji apsistojo pas draugus ir gavo valytojos darbą didelėje švediškoje baldų parduotuvėje. Tačiau ne toks buvo lietuvės tikslas. Norvegijoje ji ketino dirbti pagal specialybę, bet atvykus teko nustebti: „Jei nori atsidaryti savo įmonę, tai turi turėti norvegišką ID [kortelę], o norint turėti norvegišką ID, turi turėti darbo kontraktą.“
Lietuvės pareiga buvo valyti didžiulės parduotuvės restoraną. Birutė neslepia – buvo labai sunku. Ir gal labiau ne fiziškai, o morališkai. Ji tiesiog negalėdavo patikėti, kokie pikti kartais būna žmonės ir kaip jie sau leidžia žeminti kitus.
„Pavyzdžiui, restorane, esančiame „Ikea“ parduotuvėje, yra savitarna ir tu turi nusikraustyti savo stalą, kai pabaigi valgyti. Bet pamato, kad tu esi, ir mėto šiukšles specialiai ant žemės, na, ta prasme specialiai nenusineša“, – nemalonią patirtį prisimena Birutė.
Įdomus dalykas – nors dirbo po stogu, daugiausiai įtakos Birutės darbui darė oras: „Priklausydavo nuo dienos: jeigu saulė šviesdavo, tai mažiau darbo būdavo, nes visi važiuodavo į gamtą, bet jei lydavo, tai visi atvažiuodavo į „Ikea“ tiesiog laiko praleisti. Be to, taip pigiai turbūt niekur kitur nepavalgysi.“
Lietuvė ne tik valė, bet ir kirpo. Šitaip darbo diena užsitęsdavo po keliolika valandų. Tiek vargti reikėjo, kad moteris susikurtų gyvenimą, kurį turi dabar.
„Prieš darbą nuvažiuodavau ką nors nukirpti, tada į „Ikea“, vakare dar ką nors nukirpti ir tuomet namo. Aišku, buvo sunku, bet kai tu turi tikslą, kai tu žinai, iki kada tai yra, tada daug paprasčiau“, – tvirtina emigrantė.
Keli mėnesiai prabėgo greitai ir Birutė jau galėjo atsidaryti įmonę, kad dirbtų pagal specialybę. Moteris prieš tai dar gavo darbą kitoje taip pat lietuvei priklausiusioje kirpykloje, kol vieną dieną, visai netikėtai, nusprendė pradėti nuosavą verslą.
„Vedžiojome šunį ir pamatėme ant lango skelbimą, kad nuomoja patalpas. Visas pastatas – sporto klubo. Vieta labai patogi. Tad nusprendėme, kad reikia pasikalbėti su savininkais“, – prisimena Birutė ir priduria, kad reikėjo daug investuoti, nes patalpos nebuvo pritaikytos grožio salonui.
Kad neturės klientų, Birutė sako nebijojusi, o ir susitvarkyti visokiausius popierius užsienyje buvo nesunku. Moteris nori padrąsinti ir kitus tautiečius – ne tik gyvenančius užsienyje, bet ir Lietuvoje: jeigu darote tai, kas jums patinka, pradėkite verslą, kad ir nedidelį, laimės bus tikrai daugiau.
