2015 12 04

Emigrantus iš priklausomybių liūno Anglijoje traukia lietuvis

Reabilitacijos centras, skirtas priklausomybės kankinamiems imigrantams užsienyje, skamba kaip utopija. Tačiau šią idėją pavyko įgyvendinti Vladislavui Pociui, prieš šešerius metus Jungtinėje Karalystėje įkūrusiam centrą „Alfa“. Narkomanams, alkoholikams, lošėjams bei nusikaltėliams padedantis vyras ir pats išgyveno priklausomybės pasekmes, todėl žino, kaip padėti viltį praradusiems tautiečiams.
Vladislavas Pocius.
Vladislavas Pocius. / Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone.

– Kaip lietuviai nusprendžia, kad atėjo metas keisti gyvenimą ir pradėti gydymą? – paklausė 15min.lt V.Pociaus.

– Kiekvienas skirtingai susiduria su vartojimo pasekmėmis, vieni praranda šeimas, kiti praranda gyvenamąją vietą ir apsigyvena parkuose, tretiems tiesiog sustreikuoja sveikata. Bet svarbiausias veiksnys, stumiantis žmogų link sveikimo, yra jo paties noras kažką keisti.

– Kaip manote, kodėl nuo rimtų priklausomybių kenčiantys imigrantai negrįžta pas artimuosius į Lietuvą?

– Dažniausiai atvykdami į Angliją žmonės tikisi geresnio gyvenimo, uždarbio ir taip toliau. Atvyksta ieškodami galimybių padėti sau ir artimiesiems. Todėl pripažinti, kad kažkas ir vėl nepasisekė, retas kuris išdrįsta.

Nuotr. Iš asm. Albumo/Reabilitacijos centras ALFA.
Nuotr. Iš asm. Albumo/Reabilitacijos centras ALFA.

– Kokie pirmieji žingsniai link pasveikimo?

– Kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Šiuo atveju sveikimas prasideda nuo noro kažką keisti ir pripažinimo, jog pačiam vienam, be kieno nors pagalbos, tai padaryti – neįmanoma. Ankstesni bandymai, pasiteisinimai, pažadai... Galutiniame etape visa tai anksčiau privesdavo prie svaigalų ar kvaišalų vartojimo, todėl kuo greičiau į savo sveikimą įtrauki kitus žmones, specialistus, tuo geriau pačiam. Mūsų centro moto skamba taip: „Tu gali tai padaryti, bet tu negali to padaryti vienas“.

Mūsų centro moto skamba taip: „Tu gali tai padaryti, bet tu negali to padaryti vienas“.

– Kaip nuo atsakomybės už savo veiksmus atpratę žmonės susidoroja su staiga prasidėjusia rutina, naujomis pareigomis?

– Mūsų programa susideda iš keturių etapų, kurie trunka apie 12 mėnesių, todėl atsakomybės jausmas ugdomas mažais žingsneliais. Pradedant nuo susipažinimo su centro taisyklėmis baigiant įsiliejimu į šeimą, visuomenę, darbo rinką. Visavertį gyvenimą.

Nuotr. Iš asm. Albumo/Viena iš pasveikimo priemonių – pasaulio pažinimas.
Nuotr. Iš asm. Albumo/Viena iš pasveikimo priemonių – pasaulio pažinimas.

– Kaip jaučiasi į centrą vos atvykę naujokai? Nebando išeiti, netampa pikti ar nepasiduoda depresijai?

– Bendruomenėje yra suformuota saugi aplinka, į kurią atvyksta naujokas. Saugumas ir palaikymas yra pamatiniai dalykai, kurie padeda naujokui nuraminti savo sielą. Žmonės atvyksta į centrą ne iš gero gyvenimo, atnešę daug skausmo tiek sau, tiek juos supantiems žmonėms, todėl sveikimo pradžios etape kaltė, baimė, nusivylimas yra nuolatiniai palydovai, su kuriais padeda tvarkytis bendruomenė ir darbuotojų komanda.

– Ar centre besigydančius žmones galima lankyti, o gal jie patys gali išvykti pas artimuosius?

– Kaip minėjau, mūsų sveikimo programa susideda iš 4 etapų ir kiekvienas iš jų turi savo nuostatas bei uždavinius. Pirmasis sveikimo etapas yra vadinamas nekontaktiniu. Jo metu niekas iš artimųjų besigydančio asmens lankyti negali, tai trunka apie du mėnesius. Antrame etape galima atvykti lankyti 5 valandoms kartą per mėnesį. Nuo trečio etapo galima vykti tik savaitgaliui į namus. Jei artimieji gyvena Lietuvoje, derinami pokalbiai telefonu arba per „Skype“.

Žmonės atvyksta į centrą ne iš gero gyvenimo, atnešę daug skausmo tiek sau, tiek juos supantiems žmonėms.

– Kaip išvengiate slogios atmosferos bei palaikote centro gyventojų dvasią? Kas yra pagrindiniai vyrų ramsčiai?

– Slogios atmosferos neišvengiame (šypsosi, aut. past.). Tenka užsiminti, jog ir šeimoje kartais po vienu stogu ankšta tampa dviems žmonėms, o mūsų dešimtys gyvenam su tokia spalvota praeitimi... Svarbiausias vienijantis dalykas yra priklausomybė, kuri sugriovė gyvenimus, ir noras gyventi blaiviai. Tai likimo broliai, kurie pasiryžo pažvelgti tiesiai problemai į akis ir mokytis gyventi kitaip nei buvo įpratę. Pagrindinis vyrų ramstis yra tikėjimas Dievu, kuris suteikia vilties apie šviesesnį rytojų, darbuotojai, kurie dalijasi žiniomis, bei tie, kurie baigę sveikimo programą atvyksta pasidalinti asmenine patirtimi su kitais.

– Įvairias priklausomybes išsigydžiusių žmonių visuomenė dažnai vengia, o darbdaviai nenori priimti. Kaip sprendžiate šią problemą?

– Anglijoje mūsų centras gyvuoja 6 metus ir kol kas nesusidūrėme su šia problema. Atvirkščiai, bendradarbiaujame su keliomis kompanijomis, kurios mielai priima žmones, pabaigusius reabilitacijos centrą, nes jie būna atsakingi, pareigingi, sąžiningi ir atviri. Turi visas reikiamas savybes ir remiasi teisingomis vertybėmis.

Nuotr. Iš asm. Albumo/Reabilitacijos centras ALFA
Nuotr. Iš asm. Albumo/Reabilitacijos centras ALFA

– Kaip padedate iš centro išėjusiems lietuviams rasti būstą Anglijoje?

– Ketvirtasis, paskutinysis sveikimo etapas yra skirtas gyvenamos vietos, darbo, saugaus bendravimo rato paieškai. Asmuo užsibrėžia tikslus, kuriuos su darbuotojų pagalba aptaria ir vykdydamas juos atsiskaito visai bendruomenei.

Nuotr. Iš asm. Albumo/Priklausomybių iškankintiems vyrams sportas padeda atsistoti ant kojų.
Nuotr. Iš asm. Albumo/Priklausomybių iškankintiems vyrams sportas padeda atsistoti ant kojų.

Gyvendamas centre žmogus pamažu įsilieja į visuomenę, iš pradžių užsidirba tiek pinigų, kad pakaktų išsinuomoti gyvenamąjį plotą. Po darbo dienos sugrįžęs į bendruomenę pasidalina jausmais, potyriais, kuriuos patyrė per dieną. Ir tik tada, kai žmogus jaučiasi visiškai įvykdęs numatytus uždavinius ir geba prisiimti atsakomybę, tik tada gali palikti bendruomenę prieš tai gavęs pritarimą iš darbuotojų ir bendruomenės narių.

– Ar emigracijoje naują gyvenimą pradėjusiems lietuviams sunkiau integruotis į visuomenę nei tėvynėje?

– Į šį klausimą, mano nuomone, vienpusiškai sunku atsakyti. Priklauso nuo žmogaus, tos šalies kalbos mokėjimo ir daugelio kitų socialinių įgūdžių. Vieni niekur nepritampa, kitiems visur durys atviros. Tikiu, jei žmogui suformuojamos tinkamos vertybės ir jis jomis gyvena, jam viskas klostosi gerai.

Nuotr. Iš asm. Albumo/Reabilitacijos centro gyventojai keliauja ir po Lietuvą.
Nuotr. Iš asm. Albumo/Reabilitacijos centro gyventojai keliauja ir po Lietuvą.

– Ar pavyksta padėti visiems į jus pagalbos besikreipiantiems žmonėms?

– Besikreipiančių į mus pagalbos tikrai labai daug. Deja, visų norinčių priimti mes neišgalime, todėl bendradarbiaudami su „Alfa“ centru Marijampolėje padedame rasti išeitį. Taip pat turime suformavę komandą, kuri lanko kalėjime deportacijai ruošiamus nuteistuosius, dalinamės asmenine patirtimi, kad įmanoma gyventi blaiviai, ieškome galimybių keliauti ne tiesiai į gatvę, o keisti savo gyvenimus Marijampolės bendruomenėje.

Ir šeimoje kartais po vienu stogu ankšta tampa dviems žmonėms, o mūsų dešimtys gyvename su tokia spalvota praeitimi...

– Ką turėtų daryti artimieji, supratę, o gal ir garantuotai žinodami, kad mylimam žmogui būtina profesionalų pagalba?

– Yra toks posakis: „Gali atvesti arklį prie vandens, bet pasilenkti ir atsigerti turi jis pats“. Į mus kreipiasi tikrai daug žmonių ir dažniausiai didelį rūpestį išreiškia artimieji, bet vartojantis žmogus ne visada nori kažką daryti dėl savo priklausomybės, nes jis tiki, kad vis dar gali susitvarkyti pats. Paminėsiu keletą dažniausiai naudojamų pasiteisinimų: „Aš juk ne tas valkata, kuris po šiukšlines landžioja“ arba „turiu darbą, namus ir vakarais galiu leisti sau atsipalaiduoti“.

Aišku, kiekvienas atvejis yra skirtingas ir iš artimųjų sunku būna priimti pagalbą, todėl geriausiai iš pradžių kreiptis į specialistus. Specialistas padės padės susivokti ir surasti tinkamą sprendimą. Aiškiai žinau tik viena: grasinimais nepadėsite, bet veikti reikia!

– Lietuvoje iš gyvenimo kasmet pasitraukia šimtai įvairias priklausomybes turinčių žmonių, nes jie nemato išeičių, o artimieji nežino, kaip padėti. Kaip siūlytumėte elgtis su pagalbos nepriimančiu, bet akivaizdžiai jos reikalingu ir pavojų savo gyvybei keliančiu žmogumi?

– Deja, tokia tikrovė. Mano manymu, reikėtų koncentruotis ne į pasekmes, o į priežastis. Aišku, iš pradžių kalbu apie įstatymus, prevenciją ir kitus pamatinius dalykus. Na, o kol kas mums nieko kito nelieka kaip tik dirbti su pasekmėmis. Kaip minėjau anksčiau, manau, pirmas žingsnis – kreiptis į specialistus, kurie supranta šią problemą, ir neatidėlioti, kol dar galima ką  nors pakeisti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis