Suprasti akimirksniu
- A.Krochelevas policininku Visbiče dirba nuo 2008-ųjų. Jo specializacija – moderni vergija
- Vien Visbiče gyvena apie 3 tūkst. lietuvių. Dalis iš jų patenka į išnaudotojų rankas
- Kas savaitę pas „vergvaldžius“ atvyksta po 10 aukų iš Lietuvos
- Ne visi jie nori būti išgelbėti. Atsiranda tokių, kurie sako, jog Lietuvoje jiems buvę blogiau
Į Didžiąją Britaniją staliaus išsilavinimą turėdamas A.Krochalevas iš Tauragės išvyko 2003-iaisiais. Tada, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė ir lietuviams legaliai įsidarbinti Anglijoje buvo beveik neįmanoma.
Jam pačiam teko dirbti fabrikuose, gyventi viename name su šešiais nepažįstamaisiais, gauti algą „vokelyje“.
Todėl A.Krochalevas puikiai žino, kaip jaučiasi į Angliją geresnio gyvenimo ieškoti plūstantys lietuviai. Ir puikiai supranta, kad ne visų jų svečioje šalyje laukia Rojaus sodai.
2008-aisiais tauragiškis nusprendė keisti darbą ir tapo policijos pareigūnu. Tai nebuvo lengva. Testai ir pokalbis dėl darbo reikalavo ypatingo pasiruošimo.
„Standartai aukšti ir reikėjo gerokai padirbėti. Kalbą mokėti reikėjo labai gerai. Interviu turi kalbėti jau kaip tikras policininkas, sprendimus priimti greitai“, – sako jis.
Dabar A.Krochalevas atsakingas už bylas, susijusias su šiuolaikine vergija. Prieš kelerius metus jis buvo toje pareigūnų grupėje, kurios tyrimas nulėmė, jog 80 žmonių išnaudojęs latvis buvo nuteistas kalėti 23 metus. Tokios bylos, pasak pareigūno, geriausia paskata dirbti toliau.
„Tas geras jausmas, kai gali kažką ištraukti iš bėdos ir pastatyti ant kojų, kad žmogus galėtų pradėti naują gyvenimą. Kartais pasižiūriu į savo darbą, kur padėjau kažkam ištrūkti iš vergijos, ir rezultatai įkvepia dirbti toliau“, – sako A.Krochalevas.
Kas savaitę – po dešimt naujų vergų
Visbičo miestelyje, kuriame dirba A.Krochalevas, legaliai įsikūrę apie 3 tūkst. lietuvių. Jie sudaro apie 10 proc. visų Visbičo gyventojų.
Ne visi jie džiugiai sutiko žinią, kad vienas jų tautietis dirbs policijoje.
„Tais laikais dar buvo kitokia nuomonė. Žmonės galvodavo, kad štai čia lietuvis, tas žodis iš „m“ raidės, policininkas. Tačiau dabar aš jau įrodžiau, kad dirbu pagal Anglijos standartus, kad nėra taip, jog vienus saugau, o nuo kitų akis nusuku. Kad esu visiems vienodai teisingas. Dabar patys žmonės ateina į komisariatą, įgijau pasitikėjimą“, – sako jis.
Tas pasitikėjimas ypač praverčia, kai A.Krochalevui pasiskųsti ateina į šiuolaikinę vergiją patekę lietuviai.
„Būna dažnai, kad atvažiuoja pažadais primaitinti, kad rožėm kelias bus klotas. Už kelionę susimoka didžiulius pinigus, o atvažiavę randa siaubingas sąlygas, būna įklampinami į skolas, palikti be darbo“, – sako jis.
Tokių žmonių vien į Visbičą kiekvieną savaitę atvyksta maždaug po dešimt. Visi jie atidarda iki Anglijos sausakimšu autobusėliu. Kiekvienam iš jų dar Lietuvoje būna įduodama alkoholio ir cigarečių kontrabandos, neva kad kelionė pigiau atsieitų. Nors ne kažkiek tai ir pigiau – už pusantros paros trunkančią kelionę iki Anglijos agentūros prašo po 100 eurų – kur kas brangiau nei kainuoja pigių oro linijų lėktuvo bilietas.
Pirma klaida – agentūros
Norintiems išvykti padirbėti užsienyje A.Krochalevas iš savo patirties pirmiausia pataria nepasikliauti visokio plauko įdarbinimo agentūromis.
Kai kurios jų, neslepia policininkas, tėra vergų teieškančios sukčių irštvos.
Keisčiausia būna, kad iš baisiausių sąlygų ištraukti jie prabyla, kad Lietuvoje vis tiek buvo blogiau.
„Yra kelios agentūros, neminėsiu pavadinimų, kurios reklamuojasi internete. Jos ima 350 eurų už sutartis, kurios nieko vertos. Kurias skaityti sunku, nes jos šviestos ir peršviestos. Jose nurodyta, kad žmonėms garantuojamas darbas ir apgyvendinimas. Tačiau tos sutartys niekinės“, – pasakoja pareigūnas.
Jo patirtis rodo, kad susimokėti agentūroms pasiryžę žmonės linksta rizikuoti. Jie ima greituosius kreditus, skolinasi iš močiučių ir tikisi visas skolas atiduoti iš pažadėtų milžiniškų algų Anglijoje.
Tačiau dažniausiai vos atvykę akylesni žmonės gali suprasti, kad pakliuvo į vergvaldžių pinkles. Įdarbintojai sutinka juos Anglijoje ir iškart paskirsto po savo nuomojamus namus – nelyginant gyvulius – be jokios teisės būstą rinktis.
„Dažniausiai tie namai būna perpildyti, baisūs, o už juos nuomą ima „darbdaviai“, – pasakoja jis.
Be to, naujiems darbininkams niekas nepasiūlo pasirašyti namų nuomos sutarčių, o tai – tiesus kelias į apgaulę.
„Jei neturi sutarties, neturi jokių įrodymų, kad moki nuomą ir tave bet kada gali išmesti į gatvę. Daugybė tokių atvejų. Kartą net suradau parke krūmuose gyvenančius iš namų išmestus aštuoniolikos ir devyniolikos metų lietuvius“, – pasakojo pareigūnas.
Svarbu nesileisti įgrūdamam ir į perpildytą namą. Pagal Didžiosios Britanijos taisykles, name su trimis miegamaisiais gali gyventi ne daugiau nei šeši asmenys.
„Jei žmonių daugiau, tai šeimininkas turi tam turėti licenciją ir pasirūpinti sauga, durys specialios, išėjimai, dūmų detektoriai. Tačiau randame daugybę perpildytų namų, kuriuose nieko panašaus nėra ir kyla reali grėsmė gyventojų gyvybėms“, – sako A.Krochalevas.
Nepaleisti iš akių paso
Kitas svarbus dalykas – asmens dokumentai. Pareigūnas būsimiems emigrantams pataria niekada, jokiu būdu nepaleisti savo pasų iš akių. Net, jei paso kopija reikalinga darbdaviams, geriausia, jei matytumėte, kaip daroma kopija.
Kartą net suradau parke krūmuose gyvenančius iš namų išmestus aštuoniolikos ir devyniolikos metų lietuvius.
„Yra buvę atvejų, kai paimamos paskolos, išnuomojami namai, komunalinius patarnavimus registruoja pačiam žmogui apie tai nė nežinant. O paskui teismas išduoda orderius antstoliams. Yra buvę merginai, kad 1,5 tūkst. svarų išieškojo iš jos už namą, kurio ji niekada nė mačiusi nebuvo“, – sakė pareigūnas.
Be to, negalima imti ir pinigų vokeliuose, nes tokiu būdu greičiausiai dalį jūsų uždarbio bus pasiėmęs pats „įdarbintojas“.
„Algalapyje nurodyta, kad mokate mokesčius, todėl nelaimei atsitikus galima bus kreiptis į gydytojus. Be to, nėra jokio įrodymo, kad dirbate legaliai“, – sakė jis.
Pagal dabartinius Didžiosios Britanijos įstatymus, minimalus valandinis uždarbis yra 7,20 svaro sterlingų.
Tačiau į vergovę pakliuvę darbuotojai kartais tegauna 20–30 svarų, o likusią jų savaitinę algą – 200–300 svarų pasiima išnaudotojai.
„Prirašo visokiausių skolų. Pavyzdžiui, tyčia susitaria su vairuotoju, kad išveš žmones nesibaigus darbo laikui, o paskui juos nubaudžia 50 svarų baudomis už per ankstyvą išėjimą iš darbo. Tokia taktika. Išeina, kad žmonės dirba už dyką. Pats esu matęs tokius vokelius su „skolom“ už transportą, namą, įvairiausius „nusižengimus“, – teigia jis.
Engia savi savus
Šiuo metu A.Krochalevas tiria bylą, kurioje visi įtariamieji prekyba žmonėmis ir išnaudojimu kilę iš Lietuvos. Jų „vergai“ – taip pat lietuviai.
Policininkas sako, kad dabartiniai nusikaltėliai palyginti su tais, kurie į Angliją lietuvius kaip vergus vežėsi prieš dešimtmetį, pasikeitė tik vienu aspektu. Aukų jie nebemuša.
„Anksčiau, jei aukos neidavo į darbą, nemokėdavo, tai sumušdavo, išmesdavo iš namų, medikai gaivindavo iš komos būsenos juos. Kaip kalėjime. Žiauriai, griežtai. Dabar kitokia taktika – piniginės baudos ir psichologinis smurtas. Nėra fizinio kontakto, bet taip suvaržo, taip paniekina, įklampina, kad nebeturi, kur dėtis“, – atsiduso policininkas.
Daugiausia apsukruoliai taikosi į vyresnio amžiaus žmones, menkesnio išsilavinimo, nemokančius anglų kalbos, tačiau pasitaiko ir aukštąjį išsilavinimą turinčių.
„Jaunesni dažniau mėgina ištrūkti, o vyresniems gal sovietmetis palikęs tokį kietumą, kad jie dedasi viską galintys iškęsti, visą skausmą nuryti ir nesiskųsti“, – svarsto pareigūnas.
Pavėsinėse, kiaulėms gyventi vasarą pastatytose, žiemą radome keturis lietuvius, lovas pasistačiusius, į padangas daiktus susidėjusius, kad vėjas neišpūstų.
Dažniausiai išnaudotojai buriasi į grupuotes po 7–10 žmonių. Kiekvienas iš jų prižiūri po dešimtį namų su „vergais“. Šiuo metu, Didžiosios Britanijos policijos žiniomis, vien Visbiče veikia bent dvi tokios grupuotės.
„Jeigu durnas, tai tegu moka“, – sugauti dažniausiai taip teisinasi savus išnaudojantys vergvaldžiais pasijutę lietuviai.
Kitas populiarus pasiteisinimas esą tai pagalba, kad kitko tie žmonės tiesiog neverti.
Gyvena kaip gyvuliai
A.Krochalevas nesistebi, kad apie vergijon patekusius lietuvius dažnai sužinoma tik tuomet, kai jie apsivagia. „Ne, jie nevagia telefonų ar kompiuterių. Jie vagia maistą, kad išgyventų“, – atsidūsta jis.
Be to, A.Krochalevas pasakoja, kad išnaudotojams į nagus pakliuvusių emigrantų gyvenimo sąlygos kartais tikrąja to žodžio prasme gniaužia kvapą.
Būna, kad name šešiems glaudžiasi dvidešimt žmonių, būna, kad iš trečio aukšto gali žiūrėti pirmame aukšte stovintį televizorių, nes lubas tiesiog išėdė vanduo ir pelėsis.
„Būna gyvena trijuose kvadratiniuose metruose keturi visiškai skirtingi žmonės. Vienas kito nepažįstantys. Garažuose gyvena, po 40 svarų per savaitę moka. Pavėsinėse, kiaulėms gyventi vasarą pastatytose, žiemą radome keturis lietuvius, lovas pasistačiusius, į padangas daiktus susidėjusius, kad vėjas neišpūstų.
Būna, kad moteris su dviem mažamečiais vaikais apsistoja su septyniais nepažįstamais vyrais, kurie geria ir pas kuriuos lankosi draugų kompanijos. O ji palieka vaikus jų priežiūrai išeidama į darbą. Baisu“, – sakė pareigūnas.
Ne paslaptis, kad į tokią mėsmalę pakliuvę ištrūksta ir išgyvena ne visi.
„Yra buvę prieš trejus metus, kad per keturis mėnesius įvyko penkios tarpusavyje susijusios savižudybės. Žmonės buvo tokioje neviltyje, kad nerado kitų išeičių“, – apgailestauja pareigūnas.
A.Krochalevas sako, kad į vergvaldžiais pasijutusių lietuvių nagus papuolusioms merginoms kyla ir dar viena grėsmė. Dažnai jos įstumiamos į skolas taip, kad paskui, norėdamos išsimokėti, jos sutinka fiktyviai ištekėti.
„Tie patys lietuviai išnaudotojai už vieną tokią „santuoką“ gauna 3–5 tūkst. svarų sterlingų. Moterys, jei pasiseka, gauna iki 1,5 tūkst. Tačiau dažnai būna ir taip, kad pasisavina viską ir nusiperka geresnes mašinas, o „nuotakos“ lieka su įtarimais dėl fiktyvių santuokų“, – sako pareigūnas.
Lietuvoje vis tiek blogiau?
A.Krochalevas labiausiai stebisi tuo, kad net ir tada, kai išnaudojamiems asmenims lietuviškai paaiškina, kad „vergvaldžiai“ su jais elgiasi netinkamai, ne visos aukos supranta esančios aukos.
„Būna tokių naivių žmonių, kurie net nenori žinoti, nenori klausyti, ką tu sakai. Bandai jam akis atverti, padėti, bet būna tokių, kurie bėga iš prieglobsčio centro, prašosi atgal pas tuos pačius vergvaldžius. Ir mes negalėjome jų sulaikyti, teko išlydėti atgal, tik kad tie įtariamieji jau buvo sulaikyti“, – apgailestavo policininkas.
Pasak jo, būna, kad žmonės tokiomis sąlygomis pragyvena net kelerius metus ir net policijos išgelbėti apsisukę grįžta atgal pas išnaudotojus.
„Keisčiausia būna, kad iš baisiausių sąlygų ištraukti jie prabyla, kad Lietuvoje vis tiek buvo blogiau. Neįsivaizduoju Lietuvoje tokio būsto, kuris atrodytų blogiau nei tai, ką randame mes“, – nusipurtė A.Krochalevas.
Jis pripažįsta, kad kartais net prieš kolegas tampa nesmagu, nes jie tiesiai paklausia, kas su lietuviais negerai.
„Jiems atrodo, kad lietuviai lietuviams užsienyje turėtų padėti, kad turėtų burtis į bendruomenę, o čia būna man pačiam gėda, nes savi engia savus“, – baigia pokalbį A.Krochalevas.
