Prieš atskleisdama motyvus, kodėl tapo „Jaunimo linijos“ savanore, J.Breikštienė ima versti savo gyvenimo puslapius ir nusikelia maždaug dešimt metų į praeitį.
Anuomet J.Breikštienės gyvenimas virto aukštyn kojomis – iširo ilgai puoselėta ir idealia laikyta santuoka. Šį laikotarpį moteris vadina krize.
Niekaip nesuvokiau, kodėl tai nutiko man? Kodėl sugriuvo darni, harmoninga šeima, kurioje nebuvo ginčų, augo trys vaikai.
„Kilo daugybė klausimų, o atsakymų neradau. Niekaip nesuvokiau, kodėl tai nutiko man? Kodėl sugriuvo darni, harmoninga šeima, kurioje nebuvo ginčų, augo trys vaikai“, – pasakoja J.Breikštienė.
Prisipažįsta: sirgo depresija
Šeimą ištikusios negandos pažiro lyg perkūnas iš giedro dangaus. J.Breikštienė nebuvo pasiruošusi tokiems netikėtumas, todėl nežinojo, kaip vaduotis iš užgriuvusio skausmo.
„Tą etapą išgyvenau labai sunkiai, iš jo bridau maždaug trejus metus. Galima sakyti, kad visą tą laiką gulėjau lovoje. Manęs nedžiugino absoliučiai niekas – net vaikai. Prieš užmigdama galvodavau, ar rytoj nubusiu. Tiesą sakant, kildavo minčių ir apie savižudybę“, – atvirauja trijų vaikų mama.
Kilti iš šios bedugnės moteriai padėjo draugai, vieną dieną nuvedę ją pas psichoterapeutą. „Tada jau supratau, kad man reikia pagalbos, nes nebebuvo, kur toliau kristi“, – pasakoja moteris.
Šiandien ji įvardija – sirgo depresija: „Gydantis reikėjo ne tik specialisto konsultacijų, bet ir vaistų. Gijimo procesas truko ilgai: tai prašviesėdavo, tai vėl apniukdavo. Tačiau po trejų ar ketverių metų pasijutau apystiprė“, – kalba J.Breikštienė.
Studijos ir kelionės
Atsitiesusi ji įstojo į Psichologijos akademiją, kurioje studijavo dvejus metus: „Į paskaitas eidavau kaip į šventę, nes jose atrasdavau tam tikrų atsakymų.“
Išvažiavau į Indiją, mėnesiui užsidariau ašrame, meditavau. Taip ėjau, kopiau, ieškojau savęs, kol galutinai suvokiau, kad materialus pasaulis yra niekas.
Be to, Jūratė labai daug keliavo ir aplankė apie 70 šalių: JAV, Kiniją, Japoniją, Braziliją, Peru, Tibetą, Nepalą, Vietnamą ir t.t.
„Baigusi Psichologijos akademiją gavau teorinių atsakymų, bet supratau, kad čia – dar ne viskas, ko žmogui reikia. Tada išvažiavau į Indiją, mėnesiui užsidariau ašrame, meditavau. Taip ėjau, kopiau, ieškojau savęs, kol galutinai suvokiau, kad materialus pasaulis yra niekas. Gali turėti namų, automobilių, milijonų, bet jaustis tuščias. Esi turtingas tuo, ką turi viduje. Tada jautiesi laimingas, visavertis“, – svarsto pašnekovė.
Noras būti naudinga visuomenei
Kelionės, taip gaivinusios Jūratės sielą, vieną dieną irgi nustojo teikusios pilnatvę.
„Vis tiek ateina tuštumos akimirkos, kai susimąstai: o kas toliau? Kiek gali keliauti, susitikinėti su draugais, sportuoti? Neturėjau, kur savęs padėti“, – prisipažįsta.
J.Breikštienė gali leisti sau nedirbti iki šiol. Tačiau prasmingos veiklos jai labai norėjosi.
„Turėjau gyvenimiškos patirties, žinių iš literatūros ir seminarų – norėjau tuo dalytis su kitais ir būti naudinga visuomenei. Prieš dvejus metus galutinai apsisprendžiau, kad reikia ko nors imtis“, – prisimena Jūratė.
Tąkart ji nutarė savanoriauti – ir taip jos gyvenime atsirado „Jaunimo linija“. Kodėl būtent ji?
„Kartais padedame žmonėms, kuriems to visai nereikia. Tuo metu į „Jaunimo liniją“ kreipiasi žmonės, kuriems tikrai reikia pagalbos, nes jie jau surinko numerį“, – aiškina.
Neskubėkime žarstyti patarimų
J.Breikštienė prisipažįsta maniusi, kad jos kompetencijos visiškai pakaks telefonu teikiant emocinę paramą. Tačiau nutiko priešingai.
„Paaiškėjo, kad tos mano patirties niekam nereikia. Kiekvienąkart kursai buvo ir džiaugsmas, ir stresas. Galvojau: kur dar turėsiu lipti per save?“ – kalba moteris.
Savanorių mokymuose ji išmoko, kad dalyti patarimus, kuriuos paprastai žarstome į kairę ir dešinę, reikia labai atsargiai ir atsakingai.
„Kaip gali patarti, kai nežinai, ko žmogui iš tikrųjų labiausiai reikia? Tarkime, jums pasiūlyčiau valgyti sriubą, nes ji labai skani, o jus pykintų. Lengva patarti išeiti pasivaikščioti, pamedituoti ar prabėgti krosą, tačiau žmogus gal net nesupras, apie ką jūs kalbate. Jam tai visai neaktualu“, – aiškina savanorė.
Svarbiausia teikiant emocinę paramą – išklausyti ir išbūti su skambinančiojo emocijomis, kad ir kokios niūrios jos būtų. Savanoriai pokalbio metu turi kantriai išbūti tylos pauzėse, nevilties ašarose ar pykčio protrūkiuose ir keiksmuose.
„Tuo metu žmogui reikia supratingumo ir palaikymo, o ne pamokymų ar aiškinimų, kad ne viskas taip blogai. Reikia išklausyti, o ne nuneigti skambinančiojo jausmus. Žmogus paskambina, turėdamas sklidiną emocijų kibirą. Pirmiausia reikia nuleisti garą ir išpilti pamazgas, o tik po to pilti švarų vandenį“, – metaforiškai kalba J.Breikštienė.
Išeitis visada yra
Jūratė prie „Jaunimo linijos“ telefono budi mažiausiai 15 valandų per mėnesį. Kiekvieno budėjimo metu būna sunkių skambučių, po kurių lieka klausimas: „Ar tikrai viską padariau, ką galėjau?“
„Niekada nežinai, ką gausi: ar vaiką, kuriam mokytoja ką nors pasakė, ar žmogų, kuris jau bandė žudytis, ar moterį, kurios vyras geria, ją muša, prievartauja. Kartais žmonių situacijos būna tokios komplikuotos, kad net nežinai, nuo ko pradėti. Klausi, kas tau šiuo metu svarbiausia? O jis sako: „Viskas, viskas blogai. Noriu gyventi kitaip, bet nežinau, nuo ko pradėti“, – pasakoja Jūratė.
Skambutis į „Jaunimo liniją“, kai negali atsiverti žmogui iš artimos aplinkos, pasak Jūratės – labai gera išeitis.
Reikia išklausyti, o ne nuneigti skambinančiojo jausmus. Žmogus paskambina, turėdamas sklidiną emocijų kibirą. Pirmiausia reikia nuleisti garą ir išpilti pamazgas, o tik po to pilti švarų vandenį.
„Svarbu, kad žmonės žinotų, jog jie gali skambinti ir gauti pagalbą. Kai man buvo gyvenimo krizė, apie tokią galimybę nežinojau. Būčiau tikrai ja pasinaudojusi“, – užtikrina.
Žmonės, skambinantys į „Jaunimo liniją“, jaučiasi įstrigę kampe. „Pokalbio metu stengiuosi, kad pašnekovas į situaciją pažvelgtų tarsi iš šalies. Jei reikia, užduodu klausimus, į kuriuos atsakydamas žmogus pats suprastų, kas su juo vyksta. Būna, kad pašnekovai nustemba: „Kaip jūs čia paklausėte, aš apie tai net nepagalvojau!“ Mano tikslas – pažvelgti į tą kampą iš skirtingų pusių“, – pasakoja J.Breikštienė.
Ji įsitikinusi: niekas taip nepakenkia sau kaip pats žmogus: „Visi patiriame sunkumų, negandų, netekčių, tik labai svarbu, kaip su tuo susitaikome, koks mūsų požiūris į tai. Išeitis visada yra.“
„Jaunimo linija“ vykdo kampaniją „Padovanok ausį“, kuri skirta atkreipti dėmesį į itin aktualią problemą – depresiją ir kitus emocinius sunkumus. Padovanoti ausį ar tiesiog paremti „Jaunimo liniją“ galima skambinant trumpuoju numeriu 1407 (kaina – 2,9 Eur) arba internetinėje svetainėje adresu padovanokausi.lt. Čia taip pat rasite daugiau informacijos apie kampaniją ir depresiją bei patarimų, kaip sunkią akimirką padėti sau ir kitam.
Apie „Jaunimo liniją“
* „Jaunimo linija“ – viena didžiausių Lietuvoje veikiančių nemokamos emocinės paramos telefonu ir elektroniniais laiškais tarnyba. Nuo 1991 metų veikiančioje tarnyboje dirba per 250 savanorių (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje).
* „Jaunimo linija“ yra nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija.
* „Jaunimo linijos“ savanoriai padeda tiek tais atvejais, kai yra tiesiog sunkus periodas ir reikia su kuo nors pasikalbėti, tiek tada, kai žmogus serga ir gauna medicininį gydymą, tačiau nesulaukia emocinio palaikymo.
Bendra statistika:
* 114 474 atsakytų skambučių per 2014 metus
* Nuo 278 iki 373 atsakytų skambučių per vieną dieną
* 1243 atsakyti elektroniniai laiškai per 2014 metus
* Bendras visų pokalbių laikas 2014 metais – 1 metai 1 mėnuo ir 14 dienų.