Apie galimus migracijos krizės sprendimus aktualijų laidoje 15/15 žurnalistas Tadas Grabys kalbėjosi su A.Ažubaliu ir Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovu, politologu, KTU politikos mokslų doktorantu Vytautu Valentinavičiumi.
– Pone Ažubali, 2018-aisiais metais jūs teigėte: „Reikia, kad europiečiai nors kartą susitartų ir nelegalūs imigrantai tiesiog būtų grąžinami į tas valstybes, iš kurių keliauja.“ Per šį laikotarpį iki šiandien niekas nepasikeitė, kodėl?
– Todėl, kad trūksta politinės valios. Nedraugiški režimai arba prekiautojai žmonėmis žaidžia nepralošiamą žaidimą. Yra prisidengiama tam tikrais Europos Sąjungos valstybių narių teisiniais dokumentais žmogaus teisių srityje ir tuo manipuliuojama.
Tai vyko ir vyksta, bet Lietuvos atveju yra kitaip. Šiuo metų neteisėtai sieną kertančių žmonių nevadinčiau neteisėtais migrantais. Jie Minsko ir Maskvos hibridinio karo prieš Lietuvą dalyviai, bendrininkai. Dauguma iš jų puikiai žino, kodėl eina, kaip eina, jie puikiai žino ir tai, kad jiems padeda oficialios Minsko struktūros, įskaitant ir pasieniečius.
Lietuva susidūrė su unikalia situacija, ir reikia politinės valios pradėti filtruoti tariamų pabėgėlių atvykimą neleidžiant net pradėti prieglobsčio prašymo procedūros.
– Pone Valentinavičiau, ar būtų įmanoma, laikantis tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų, tariamų politinių pabėgėlių filtravimą pradėti dar pasienyje, kaip hibridinio karo bendrininkų?
– A.Ažubalio žodžiuose išsakyta tai, ko būtent ir laukia Lietuvai priešiškos Rytų valstybės. Kad demokratinė šalis Lietuva nesivadovautų tarptautiniais įsipareigojimais. Prisiminkime, priverstinai Baltarusijoje nutupdžius lėktuvą buvo pažeistos tarptautinės sutartys ir įsipareigojimai. Žiūrima, ar šiuo atveju mes paslysime ar ne.
Lietuva kaip Europos Sąjungos dalis yra prisijungusi prie daugybės direktyvų ir yra įsipareigojusi, kad prieglobsčio prašytojų prašymai turi būti išnagrinėti, ir tik viską įvertinus nuspręsta, ar tai yra ekonominiai migrantai ar ne.
Ne tik pono Ažubalio, vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, bet ir kitų politikų ar pareigūnų pasisakymuose minimas naujadaras ekonominiai pabėgėliai rodo išankstinį nusistatymą, kad net neišnagrinėjus prieglobsčio prašymų valstybė jau turi tam tikrą atsakymą.
– Pone Ažubali, ar nėra taip, kad politikai kiek kitaip interpretuoja žmogaus teises, nei žmogaus teisių ekspertai?
– Blogiausias dalykas, kas gali atsitikti su žmogaus teisėmis, yra tai, jog nematoma ir neanalizuojama, kaip pasikeitė situacija nuo laikų, kada buvo priimtas Dublino susitarimas ar kiti dokumentai. (red.past. – Dublino procedūra nustato, kuri viena iš susitarimą pasirašiusių šalių atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Tai reiškia, kad asmuo gali būti perduotas kitai šaliai, kuri atsakinga už prašymo nagrinėjimą.)
Pasaulis keičiasi daug greičiau, nei atrodo, tad aklai kartoti žmogaus teisių mantras yra neatsakinga, jeigu tikrai nuoširdžiai rūpi šalies nacionalinis saugumas.
Kam reikalinga siena? Kaip pavyzdys, Baltarusiją palikęs buvęs diplomatas Pavelas Latuška savo videotinklaraštyje atskleidžia schemą, kaip viskas veikia. Pasak jo, tariami migrantai paverčiami hibridiniais kareivėliais, vežami į specialias patalpas, iš kurių pagal tam tikras komandas ir tam tikrais srautais išvežami.
Manote jie bepročiai, nesupranta, kad dirba su Baltarusijos režimu? Kitas – Vengrijos premjero Viktoro Orbano pavyzdys, kaip buvo sutvarkyta nelegali migracija. Vengrijoje pastatyta 172 kilometrų siena su Serbija, ir per mėnesį ją nelegaliai kerta iki 50 žmonių. Paskaičiuota, kad kitu atveju ją kirstų iki dešimt tūkstančių.
– Lietuva turi laikytis tarptautinių įsipareigojimų ir privalo priimti asmenis bei pradėti prieglobsčio nagrinėjimą tik asmenims priėjus prie sienos ar kreipiantis į sieną saugančius pareigūnus?
Audronius Ažubalis: Ne, nieko panašaus. Klausimas, kas saugo sieną? Jei tai darytų Lietuvos kariuomenė ar šaulių organizacija, jie neturi įgaliojimų priimti prašymų pradėti prieglobsčio nagrinėjimą.
Kariuomenė kol kas sienos nesaugo, bet aš tikiu, kad bus imtasi adekvačių priemonių ir tai bus padaryta.
Vytautas Valentinavičius: Noriu patikslinti išsakytą melagieną, kitaip negaliu to vadinti. Pasitelkiant Lietuvos kariuomenę saugoti šalies sieną, visas sienos valdymas vis vien priklauso Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) ir ji privalo priimti visus prašymus ir juos analizuoti.
Audronius Ažubalis: Netiesa.
Vytautas Valentinavičius: Jei tai būtų sakoma oficialios šalies valdžios, tai būtų rimtas ženklas, kad Lietuva nevykdo Europos Sąjungos įsipareigojimų. Tai būtų rimta priežastis tokioms organizacijoms kaip „Human Right Watch“, „Amnesty International“ ar Jungtinėms Tautoms pradėti tyrimą ir aiškintis, ar Lietuva vadovaujasi Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų tarptautiniais įsipareigojimais.
Jeigu pareigūnai iš prieglobsčio prašytojo išgirdę žodį „asylum“ nepriimtu jo prašymo nagrinėti prieglobstį, tai reikštų jog valstybės vadovai paveikė pareigūnus ir liepė jiems negirdėti ar ignoruoti tokius prašymus.
Audronius Ažubalis: Nežinau, ar V.Valentinavičius lankėsi pabėgėlių stovyklose Italijoje ar Graikijoje, bet ten yra pats blogiausias pavyzdys, kaip Europos Sąjungoje sprendžiamas šis klausimas. Jos negeba saugoti savo sienų.
Šiuo klausimu Danijos parlamentas priėmė įstatymą, kuris numato, kad pabėgėlių stovyklos bus kuriamos už Europos Sąjungos ribų, trečiosiose valstybėse už tai joms mokant sutartą pinigų sumą.
Todėl kalbėti apie žmogaus teises tik matant tai, kas parašyta juodu ant balto – nuo to žmogaus teisės geresnė nepasidarys.
Visą aktualijų laidos „15/15“ įrašą rasite videogalerijoje.
