Talino universiteto profesoriaus žodžiais, ideologinė tautinės valstybės idėja kitur Europoje ir pasaulyje dėl objektyvių ekonominių, socialinių procesų nebeveikia, yra perdėm konservatyvi ir vystymuisi žalinga.
„Bet vis tiek Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje iki šiol skamba: ei, paklausykite, mūsų valstybė pirmiausiai yra tautinė, todėl tokių ir tokių reiškinių pas mus būti negali, jie prieštarauja tautinės valstybės idėjai. Jei taip, tie reiškiniai kartu su savo sidabro lagaminais keliaus kitur“, – R.Raudas kalbėjo ketvirtadienį Vilniuje vykusioje konferencijoje „Pasaulis 2013“.
Žurnalo IQ surengta konferencija buvo skirta Baltijos jūros šalių regiono raidos tendencijoms aptarti. Joje dalyvavo Lietuvos ir kaimyninių šalių verslo, politikos bei akademinės bendruomenės atstovai.
 |
| wikipedia.org nuotr./Rein Raud |
Svečias išskyrė atviras ir uždaras kultūras. Pirmosios lengviau pasiduoda išorės įtakoms, stengiasi jas prijaukinti, gyventi eklektiškai, senus elementus derindamos su naujais. Uždaros nieku gyvu neįsileidžia pokyčių, mat žmonės yra įsitikinę, kad tai netinka jų identitetui.
„Paradoksalu – atvirosios yra gyvybingesnės, nes uždarų kultūrų negalima pakeisti, tik palikti visam, – kalbėjo mokslininkas. – Patriarchalinės, uždaros kultūros sistemose kiekvienam galioja labai griežtos taisyklės, kaip elgtis ir galvoti. Jei sakysi „šiaip man viskas tinka, tik čia ar ten noriu truputį kitaip galvoti“, būsi ne su jais. „Tada sudie, verčiau būsiu ne su jumis, pereisiu į kitą kultūrą.“ Pasaulio istorijoje įrodyta, kad uždaros kultūros greitai krenta ir byra, kai nesugeba duoti atsakymų į visus klausimus.“
Lietuvių kalbai pavojų kelia tik jos vartotojai
Samprotaudamas apie Baltijos šalis kamuojančias krizes, pranešėjas išskyrė ne tik ekonominę ir demografinę, bet ir kultūrinę. Pastaroji ištinka, kai kultūrai tenka išgyventi rinkos sąlygomis. Kai kurios institucijos tvirtina, kad kultūra negali gyvuoti pagal rinkos įstaymus, nes kas tuomet lieka, tam tikra prasne nebėra kultūra.
„Atviros kultūros paradoksas – mūsų supratimas, kaip pasaulis veikia, negali likti toks pat, nes visos kultūros keičiasi, nori to ar ne. Pasaulis keičiasi, kultūros turi sugebėti atsakyti į pokyčius, kurti naujus aiškinimo mechanizmus, kurie padėtų kultūros nešėjams suprasti, kaip, kur ir kodėl jie gyvena. (…)
Niekas negali pakeisti kultūros klodų, tik mes patys. Jei kažkas sako, kad lietuvių kalba yra pavojuje, jį kelia tik patys šnekėtojai, nes nustoja taisyklingai lietuviškai kalbėti. Niekas jų neverčia, už tai nemoka ir negrasina priešingu atveju nušauti. Jie tai daro savanoriškai.“
Reinas Raudas: „Uždarų kultūrų negalima pakeisti, tik palikti visam.“
R.Raudas šiomis dienomis mato tris problemas. Svarbiausia, jo manymu, – kad nacionalinė idėja priešpastatoma multikultūralizmui, atsiranda ksenofobija, homofobija, prieštaravimas moterų lygybei, kitų patriarchalinės ideologijos bruožų. Daug žmonių pasisako už tokias konservatyvias pozicijas, kiti – prieš, tačiau, kuriuo keliu eis visuomenė, esą dar neaišku.
Kultūrinio tęstinumo ir materialinio klestėjimo priešpriešą svečias pavadino ekonominio racionalumo problema. Pavyzdžiui, ar reikėtų mechanizmo knygynui mieste su 5 tūkst. gyventojų dotuoti, nes rinkos sąlygomis jis gyventi negali?
„Jei kas sako, jog visas knygas galima užsisakyti internetu, ne visai tiesa. Jei žmogus negali užeiti į knygyną, pažiūrėti, kas yra naujo, pavartyti vieną kitą knygą, o puola iš interneto pirkti, tai problemos neišsprendžia. Žiūrint ekonomiškai racionaliai, kažkurios kultūros institucijos gyvuoti negali. Ekonominiai racionalistai sakytų: tegul miršta, kiti: jos mums reikalingos dėl svarbesnių tikslų, kaip nors turėtume išlaikyti.“
Dar viena problema – visuomenės sluoksniavimosi, solidarumo. Vienų manymu, stiprieji praturtės, o gyvenantieji skurde pasektų jų pavyzdžiu, jei dirbtų daugiau, sparčiau, geriau. Kitiems atrodo, jog dalis žmonių gyvena skurde ne dėl to, kad to norėtų, o neturėdami galimybių iš skurdo išlipti, todėl turėtume visiems sudaryti sąlygas vystytis.
Scenarijai ateičiai – ir niūrūs, ir šviesūs
Atsispirdamas nuo šių problemų, R.Raudas sukūrė aštuonis galimus ateities scenarijus ir juos užkodavo skaičių kombinacijomis. 0 kode reiškia, kad tendencija jam nepriimtina, o 1 – kad patinka.
Konservatyvia elitistine plutokratija, arba 000, mokslininkas pavadino uždarą ksenofobinę, ekonomiškai racionalią ir nesolidarią sistemą. Turtingiesiems joje gerai, prieinamos visos galimybės. „Juodukai, žydai, pederastai ir taip toliau bus išvaryti, pastatyti į savo vietą, tuo metu poetai ir muzikantai, jei kurs, kas mums patinka, galės likti, o jei ne, tegul eina kur nors kitur“.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Ksenofobija |
Tautinių pramogų rezervatas (001) – uždara ir ksenofobinė, ekonomiškai racionali, bet solidari visuomenė. Visi gali prisidėti prie vystymosi ir dalyvauti priimant sprendimus, bet kultūra nuleista iki pramogų lygio, svetimų įtakų matyti nenorima.
Smuikininkų diktatūra (010) – ksenofobinė ir nesolidari sistema, bet sutariama, kad reikia skirti pinigų kultūros institucijoms. Simfoniniai orkestrai ir geriausi profesionalai gali daryti viską bei tikėtis paramos, o eksperimentuotojai – tik įrodę savo darbų vertę.
Patriarchalinė liaudies valstybė (011) – ksenofobinė ir gana uždara, bet pripažįstanti kultūros svarbą, būtinybę ją remti. Visi turi solidariai tame dalyvauti. Ekonominis racionalumas šioje sistemoje turi mažiau galios, užtat tvyro tam tikras populizmas.
„Hong Kong meets Las Vegas“ (angl. „Honkongas sutinka Las Vegasą“, 100) – visiškai atvira, bet ekonomiškai racionali sistema. „Jei turi pinigų, viskas gerai, o jei ne, geriau tylėk arba bandyk jų gauti, tada su tavimi šnekėsime.“ Čia klesti bankininkystė, lošimai ir pramogos, o solidarumo su kultūros institucijomis nėra.
Kosmopolitinė socialdemokratija (101) – atvira ir solidari, bet abejinga kultūros institucijoms. Seminaruose ir kursuose „valstiečiams“ aiškinama, kaip jie galėtų tapti verslininkais, kviečiami žmonės iš Švedijos ir Australijos paaiškinti, kaip tai daroma pas juos. Kultūros srityje ši sistema išlieka abejinga ir racionali, siekia ekonomikos vystymosi ir geresnio gyvenimo visiems.
Apšviesta imperija (110) – atvira, nes jokia imperija negali ilgai klestėti, jei nepripažįsta joje esančio kitoniškumo, pripažįstanti kultūrą, bet nesolidari – galia suteikiama tik aukščiausiems ešalonams.
Atvira pilietinė visuomenė (111) – priimtiniausia pačiam R.Raudui. Ši visuomenė nebijo kitoniškumo, yra ne visai ekonomiškai racionali, nes ekonomika jai – tik priemonė, o ne tikslas, ir solidari, leidžianti žmonėms maksimaliai dalyvauti procesuose.
„Nė vienas iš šių scenarijų neįvyks gryna forma, bus jų mišiniai, – pažymėjo svečias. – Ir greičiausiai bus ne nuliai ir vienetai, o vienur – 0,8, kitur – 0,2.“
Reinas Raudas (gim. 1961) yra estų mokslininkas ir visuomenės veikėjas, filosofas, rašytojas, vertėjas, japonų kultūros ekspertas. 1988-aisiais jis kartu su bendraminčiais įkūrė Estijos humanitarinį institutą, pirmą privatų universitetą Rytų Europoje. Dabar šis institutas yra Talino universiteto, kurio rektoriumi 2006-2011 m. buvo R.Raudas, dalis. Puikiai kalba lietuviškai, yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
