Sukrečianti vaiko istorija
Sausio 29-ąją, minint Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, Tautinių mažumų departamentas kartu su Lenkijos institutu Vilniuje surengė knygos „Esu Karolis“ pristatymą, kuriame dalyvavo ir jos autorė N.Gancarz – etnologė, romų kultūros tyrinėtoja, rašytoja, scenaristė, dizainerė. Taip pat – iliustracijų autorė Diana Karpowicz, žymus lenkų romologas dr. Adamas Bartoszas, diskusiją moderavo viena pirmųjų romų kultūros Lietuvoje tyrinėtojų, antropologė Aušra Simoniukštytė. Ištraukas iš knygos skaitė romų vaikai.
„Esu Karolis“ (originalus pavadinimas „Mietek na wojnie“ („Mietekas kare“)) – tai knyga, pasakojanti apie romų gyvenimą Aušvico-Birkenau nacių koncentracijos stovykloje mažo berniuko akimis. Tai romų berniuko, kuris labiausiai norėjo išgyventi karą, istorija. Pagrindinis herojus pasakoja apie savo kasdienybę – skausmą, išsiskyrimą, liūdesį ir apie tai, kad net koncentracijos stovyklos sąlygomis vaikai lieka vaikais – ieško nuotykių ir žaidžia.
Tai vaikams skirta knyga. „Be abejo, joje apstu sukrečiančių momentų, bet taip pat yra ir vilties. Apie prievartą iš nekaltų aukų perspektyvos pasakojanti knyga verčia susimąstyti ir vaikus, ir suaugusiuosius. Knyga lietuvių kalba išleista Lenkijos instituto Vilniuje bei Tautinių mažumų departamento pastangomis ir bus nemokamai platinama mokyklose visoje Lietuvoje“, – teigiama knygos pristatyme.
„Atėjo vakaras, o čigonų į mūsų stovyklos dalį neatvedė. Dėdė Anzelmas iš Austrijos, labai mokytas romas, pasakė, kad jie pateko į dujų kamerą. Klausiau mamos, kas tai, bet ji tik apsiverkė. Tėtis mane apkabino ir pasakė, kad jie negyvi.
Anksčiau mačiau žmones, kurie mirdavo. Nes, pavyzdžiui, vokiečiai juos sumušė. Bet negalėjau suprasti, kodėl vokiečiai vienu kartu nužudė tiek daug žmonių. Negalėjau miegoti. Galvojau apie tai, kad bijau. Ir kad tai neteisinga. Turbūt tą naktį tapau suaugusiu. Nes suaugę stovykloje yra liūdni.“
Išdalins mokykloms
N.Gancarz jau ne vienerius metus domisi tiek žydų, tiek romų holokausto tema. Knygą vaikams ji norėjo parašyti, kaip pati sako, nes žydų, kitų tautų vaikų dienoraščių yra, o romų vaikų – ne.
„Įvairiose Europos šalyse romų švietimas yra skirtingas, skiriasi būdai, kaip kalbėti apie romų holokaustą, romų kultūrą. Trūksta įrankių, kurie galėtų padėti mokykloje kalbėti šiomis temomis, tai knyga ir yra vienas iš įrankių. O ši tema yra be galo svarbi, tik prieš 20-30 metų romai patys pradėjo kurti savo tapatybę, pradėjo patys apie tai kalbėti. Tai reikia įamžinti, parodant, kad romai, kaip ir žydai, buvo naikinami nacių sistemos“, – kalbėjo knygos autorė.
Tikiuosi, kad išleidę lietuvių kalba knygą padėsime romų bendruomenės jaunimui suprasti savo istoriją, šaknis, – kalbėjo V.Montvydaitė.
Lietuviškai ši knyga pasirodė ką tik, jos išleista apie 800 egzempliorių ir ji keliaus į Lietuvos mokyklas. Kaip pristatyme sakė Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė, knygos nebus siunčiamos paštu, ketinama kiekvienoje mokykloje surengti nedidelius pristatymus, kur būtų papasakotas ir knygos išleidimo kontekstas, skaudūs romų istorijos puslapiai.
„Labai tikiuosi, kad išleidę lietuvių kalba knygą mes padėsime Lietuvos romų bendruomenės jaunimui suprasti savo istoriją, šaknis, kadangi ta atskirtis, ta situacija, kurioje jie gyvena Lietuvoje, didele dalimi nulemta ir tų liūdnų įvykių, kuriuos pati romų bendruomenė dar labai menkai įsisavinusi. Akademinė bendruomenė, mokslininkai jau kelerius metus šitą temą gvildena, politikai anksčiau dar, nors ta istorija skaičiuojama tik maždaug dešimčia metų, tai jaunajai kartai, kuri šiandiena skaitys vaiko lūpomis skaudžią istoriją, dar reikės suprasti savo etninės grupės istoriją“, – kalbėjo V.Montvydaitė.
Mietekas virto Karoliu
Kodėl originalo kalba Mieteko vardu vadintas berniukas lietuviškai virto Karoliu? Anot knygos autorės, Mieteko vardas buvo pasirinktas visiškai atsitiktinai, o Karolis turi savą istoriją. Pasirodo, per lenkiško leidimo pristatymą dabar jau miręs žinomas skulptorius, poetas ir rašytojas Karolis Parno Gielinskis pasakė, kad tai lyg istorija apie jį patį, nes jis išgyveno Aušvico pragarą ir yra vienas iš nedaugelio ten išlikusių vaikų.
Dabar galvojama, kad ir nauji lenkiški leidimai bus su Karolio vardu. Kitose kalbose tų vardų gali būti ir kitokių. Štai vokiškai tai bus Rudis, nes austrai turi savo romų didvyrį Rudolfą. Kokiu vardu berniukas bus pavadintas angliškai ar romų kalba, į kurias dabar verčiama knygelė, dar neapsispręsta.
Knygos iliustracijos – nespalvotos, išskyrus po puslapį pradžioje ir pabaigoje. Anot iliustratorės D.Karpowicz, knyga yra labai niūri, bet ji norėjusi parodyti, kad vaikai išlieka vaikais. „Vaiko svajonės, žaidimai, kultūra yra labai spalvingos, bet tai nutraukiama karo metais, vaikai atsiduria Aušvico stovykloje ir žaidimai, dainos, linksmybės keičiasi. Jų linksma kasdienybė tampa pilkesnė, o spalvos grįžta paskutiniuose puslapiuose, simbolizuodamos viltį, nes pagrindinis knygos veikėjas tiki, kad tai nėra pabaiga ir galiausiai visi galės žaisti, būti su šeima“, – pasakojo iliustratorė.
Ne tik romų bendruomenei
Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Lapczynskis kalbėjo, kad ši knyga yra ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, mokytojams. Ji visuomenei pristato labai svarbų momentą mūsų istorijoje – romų holokaustas buvo tragedija ne tik romų tautai, bet ir lietuviams, lenkams, ir visam pasauliui.
Projektas labai svarbus, jeigu nenorime, kad visuomenėje būtų rasizmo, ksenofobijos, – sakė M.Lapczynskis.
„Labai svarbu, kad ta knyga pristatoma ne tik romų bendruomenei, nes tai svarbi mūsų bendros istorijos dalis: romų istorija yra mūsų bendros istorijos dalis, apie kurią kalbame labai retai Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse. O per Antrąjį pasaulinį karą žuvo apie pusę milijono romų. Tas projektas labai svarbus, jeigu nenorime, kad visuomenėje būtų rasizmo, ksenofobijos“, – kalbėjo direktorius.
Romų holokausto istorija pradėta studijuoti palyginti neseniai, prieš kelis dešimtmečius. Dabar bent jau Lenkijoje leidinių apie tai yra ne vienas, archyvinės medžiagos irgi netrūksta, tačiau amžininkų, prisimenančių apie baisumus Aušvice, nebelikę. O ir patys romai tik neseniai pradėjo suvokti, kad tai buvo visos jų tautos nelaimė, palietusi ne tik konkrečias jų šeimas.
Patys savo istorijos nežino
Žymus lenkų romologas A.Bartoszas pasakojo, kad pradėjęs domėtis šiuo romų istorijos puslapiu neretai iš pačių romų išgirsdavo istorijas apie išžudytus jų šeimų narius, tačiau šie žmonės nesuvokė, kad jų tauta buvo žudoma sistemingai. O kai surengė pirmą pasaulyje parodą 1990 m. apie romų kultūrą ir istoriją Krokuvos muziejuje, iškabino apie tai skelbiantį plakatą, ne kartą išgirdo nusistebėjimų – kokia dar romų kultūra, nejaugi jie ją turi?
„Šios parodos tikslas buvo mokyti visuomenę, ne romus, o likusią jos dalį, tiesiog parodyti, kad ta etninė grupė turi savo kultūrą. Kitas tikslas – patiems romams parodyti, kuo remiasi jų kultūra. Romai nei būdami vaikai, nei suaugę neturi galimybių mokytis apie save ir savo istorijos. Jie žino, kad turi savo kalbą – romanes, bet neturi supratimo, kad ta kalba turi gramatiką, ortografiją. Apie tai žinau aš, kiti mokslininkai. Romai yra diskriminuojama tauta tiek sveikatos apsaugos, tiek ekonomikos srityse, bet taip pat jie yra praradę galimybė išsaugoti savo kultūrą“, – kalbėjo A.Bartoszas.
Aušviso II-Birkenau stovykloje vokiečių įsteigta vadinamoji čigonų šeimų stovykla buvo likviduota 1944-ųjų naktį iš rugpjūčio 2-osios į 3-iąją. Dujų kamerose tuomet buvo nužudyti beveik 3 tūkst. paskutinių romų stovyklos kalinių: vaikų, moterų ir vyrų. Iš viso Aušvico-Birkenau stovykloje kalėjo apie 23 tūkst. romų, deportuotų iš 14 šalių. Iš jų per 20 tūkst. mirė nuo bado, ligų arba buvo nužudyti. Per Antrąjį pasaulinį karą iš viso žuvo daugiau nei pusė milijono romų.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie tūkstantis romų, po karo liko apie 500.
„O aš esu Bachtalo. Tai reiškia „Lydimas sėkmės.“
