Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Lietuvoje lankėsi kiek daugiau nei prieš pusmetį, praėjusių metų gruodžio 5–9 dienomis, o komisaro ir jo komandos surinkta informacija nugulė į 33-ijų puslapių ilgio ataskaitą, kurioje vertinamos šalies institucijų pastangos užtikrinti vaikų ir negalią turinčių asmenų teises, įtvirtinti lyčių lygybę ir kovoti prieš smurtą šeimoje.
Trijose ataskaitos dalyse atskirai aptariamos pažeidžiamiausių grupių problemos, pateikiamos išvados ir siūlomi galimi sprendimai Lietuvos pareigūnams.
„Nebūkite paskutiniai“
Pirmiausia, nagrinėjami iššūkiai moters lygybei Lietuvoje. Nors ataskaitoje teigiama, kad nuo 2011 metų, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, Lietuvoje vis gerėja moterų apsauga, tačiau N.Muižniekui ir jo komandai susidarė įspūdis, kad moterys Lietuvoje nepakankamai saugomos nuo smurtautojų, kurie galėtų prieš jas pakelti ranką pakartotinai.
„Įstatyminė bazė yra, bet tarp smurto artimoje aplinkoje ir baudžiamojo proceso kodeksų yra tam tikrų neatitikimų. Pavyzdžiui, kartelė, jog moteriai būti paskirta apsaugos priemonė, yra gana aukštai“, – sakė N.Muižniekas.
Ataskaitoje teigiama, kad Lietuvoje smurtas prieš moteris kyla dėl socialinės lygybės tarp vyrų ir moterų trūkumo. Nelygybė vis įtvirtinama dėl stereotipų, pasenusių švietimo programų ir supratimo apie seksizmo žalą visuomenei trūkumo. N.Muižniekas ataskaitoje ragina Seimą ratifikuoti Stambulo konvenciją, skirtą užkirsti kelią smurtui prieš moteris.
Konvenciją Lietuva pasirašė dar 2013-aisiais, tačiau iki šiol taip jos ir neratifikavo, o komisaras yra įsitikinęs, kad dėl konvencijoje įtvirtintos tarptautinės praktikos ir monitoringo mechanizmų Lietuva pralošia jos neratifikuodama.
„Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, susidūrėme su pasipriešinimu dėl konvencijos ratifikavimo. Žmonės sako, o kas jeigu vyrai bus smurto aukos? Na, jūsų pačių statistika rodo, kad daugiau nei 80 proc. visų smurto aukų yra moterys, o tai yra susiję su lyčių vaidmenimis ir stereotipais visuomenėje. Konvencija ragina su jais kovoti ir dėl to daug kas to nemėgsta, kadangi tai verčia atkreipti dėmesį į platesnes nelygybės priežastis“, – sakė N.Muižniekas.
Naujienų agentūrai BNS komisaras pabrėžė, kad konvencija gina šeimos vertybes. „Šeimoms grėsmę kelia ne Stambulo konvencija ir ne lyties sąvoka. Tai smurtas kelia pavojų šeimos vertybėms“, – interviu BNS sakė komisaras.
„Tai nėra LGBTI (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai ir interseksualai) teisių konvencija, ji skirta kovoti su smurtu šeimoje, dėl kurio ypač kenčia moterys. Pasiųskite politinį signalą, kad tai vertinate kaip rimtą žmogaus teisių pažeidimą, ratifikuokite konvenciją ir dirbkite su prižiūrinčia institucija. Nebūkite paskutiniai, kurie ratifikuos šią konvenciją“, – kalbėjo N.Muižniekas.
Pažymima, kad lietuviai labiau nei kitų Europos Sąjungos valstybių gyventojų yra linkę pateisinti psichologinę ir fizinę prievartą intymiuose santykiuose. 2016-ųjų metų Eurobarometro duomenimis, tik 57 proc. apklaustų lietuvių sutinka, jog seksualinė prievarta yra arba turėtų būti draudžiama įstatymu, o ES vidurkis – 87 proc.
Taip pat pakankamai mažas skaičius apklaustųjų Lietuvoje mano, kad draudimas partneriui matytis su šeima ar draugais, jo telefono tikrinimas ar net dokumentų konfiskacija yra ar turėtų būti laikoma nusikaltimu. Tokią nuomonę išreiškė tik 58 proc. respondentų, nors ES vidurkis – 78 proc.
O ataskaitoje teigiama, kad Lietuva dėl tokio ir panašaus smurto prieš moteris kasmet praranda apytiksliai 600 mln. eurų.
Socialinės lyties samprata
Lietuvos vyskupų konferencija ir kiti kritikai teigia, kad dėl Stambulo konvencijos Lietuvai gali tekti keisti lyties sampratą ir diegti nepriimtinas nuostatas apie homoseksualumą.
„Ypatingą susirūpinimą kelia (...) nuostatos ją pasirašiusioms šalims uždedančios pareigą įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“, nes pastarieji, be kita ko, gali reikšti ir homoseksualumą bei transseksualumą. Bandymas sieti kilnų smurto užkardymo tikslą su nuostatų, kurios svetimos tiek Lietuvos švietimo sistemai, tiek daugelio tėvų moralinėms vertybėms, diegimu sukuria precedentą, keliantį pagrįstą nerimą“, – prieš kelerius metus konvenciją komentavo Lietuvos vyskupų konferencija.
Konservatorius Rimantas Jonas Dagys BNS tvirtino, kad konvencijos ratifikavimas „sujauktų visą įstatyminę bazę ir mes turėtumėme visiškai palaidoti bet kokią šeimos politiką“.
„O kam kvailystes priiminėti? Kodėl mes turėtumėm privaloma tvarka įteisinti krūvas lyčių? Kiek čia dabar lyčių gamtoje? Sveiko proto turim?“ – kalbėjo parlamentaras.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis žada inicijuoti diskusijas, į jas kviesti nevyriausybines organizacijas, Bažnyčios atstovus, bet jokio konkretaus siūlymo kol kas neteikia.
„Pagrindinis artimiausias darbas būtų diskusija visuose įmanomuose kontekstuose apie Stambulo konvenciją – kaip užtikrinti, kad tos nuostatos, kurios yra susijusios su smurtu prieš moteris, būtų ratifikuojamos, ką daryti su ta dilemine sąvoka, kuri su konvencija būtų įvedama – tai socialinės lyties sąvoka“, – BNS sakė ministras.
„Iš tiesų Seimas spręs – ratifikuoti ar ne. Negalėčiau atsakyti, tai ne mano kompetencija, čia Seimo kompetencija, bet einant ratifikavimo link diskusija yra būtina. Tos įtampos tikrai yra per daug visuomenėje, turi susitikti dvi pusės ir ieškoti geriausio sprendimo Lietuvai“, – pridūrė jis.
Siūlo vaikų neatiduoti institucijoms
Vizito Lietuvoje metu N.Muižniekas skyrė itin daug dėmesio vaikų teisėms. Programoje pažymėta, kad, be susitikimų su šalies politikos, institucijų vadovais ir kontrolieriais, N.Muižniekas lankėsi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose ir Vėliučonyse, kur yra įsikūręs vaikų socializacijos centras.
Aš buvau nustebęs, kad tiek daug vaikų yra atiduodami institucijų priežiūrai, nors jais turėtų būti rūpinamasi šeimose.
„Aš buvau nustebęs, kad tiek daug vaikų yra atiduodami institucijų priežiūrai, nors jais turėtų būti rūpinamasi šeimose. Užaugti institucijoje niekada vaikui neišeina į gera, atvirkščiai, jose gimsta smurtas, marginalizacija. Paprasčiausiai, ten užaugę vaikai nemoka bendrauti su kitais vaikais ir negauna tinkamo išsilavinimo”, – 15min sakė N.Muižniekas.
Ataskaitoje teigiama, kad dauguma vaikų augantys tokiose institucijose nėra neįgalūs, o ten atsidūrė tik dėl nustatytų vystymosi sutrikimų, kuriems ši diagnozė galėjo užkirsti kelią susirasti globėjus. Dėl šios situacijos komisaras išreiškė gilų susirūpinimą.
„Vaikai, kuriuos mačiau, nebuvo neįgalūs. Jie turėjo įvairių labai lengvų sveikatos problemų ir probleminius tėvus. Žmogaus teisių atžvilgiu reikėtų paremti šias šeimas <…> Jei jų biologiniai tėvai yra linkę į smurtą ar priklausomi nuo narkotikų, ar aplaidūs, ar kitaip kenkiantys vaikui – tuomet, paimkite vaiką iš šeimos bent trumpam laikui ir perkelkit į kitą šeimyninę aplinką. Arba dirbkite su ta šeima, kad ji galėtų užauginti savo vaiką”, – 15min sakė N.Muižniekas.
Šiuo metu iš probleminių šeimų paimti vaikai kad ir laikinai paprastai atsiduria vaikų globos namuose ar ligoninėse. Kartais – perduodami giminaičiams.
Komisarą pašiurpino Vėliučionys
Po apsilankymo Vėliučionyse, komisarui ir jo komandai rūpestį taip pat sukėlė socializacijos centrai. Ataskaitoje teigiama, kad 2015-ųjų metų pabaigoje panašiuose socializacijos centruose gyveno 131-as nepilnametis, o net pusė iš jų ten atsidūrė iš kitų institucijų.
Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad didėja skaičius vaikų, kurie buvo apgyvendinti socializacijos centruose dėl piktybiško pamokų nelankymo. Pasak komisaro, tokių nepilnamečių yra beveik triskart daugiau nei vaikų, kurie socializacijos centruose buvo priversti apsigyventi dėl padarytų nusikaltimų.
„Dauguma šių vaikų (Vėliučionių socializacijos centro auklėtinių – aut. past.) nėra pavojingi sau ar kitiems. Jie užaugo sudėtingoje aplinkoje. Daug iš jų atvyksta iš institucinės aplinkos, o tai rodo, kad tokia aplinka nesuteikia vaikams reikalingų gyvenimo galimybių. Tik išskirtiniais atvejais vaikais turėtų būti izoliuojami ir būti išsiųsti į specializuotas institucijas. Vėliučionių centras yra buvusioje senoje sovietinėje kolonijoje. Tai – kalėjimas. Vaikai neturėtų būti kalėjime“, – sakė N.Muižniekas
Dėl to ataskaitoje sveikinama iniciatyva ieškoti alternatyvių vaiko globos formų ir raginama joms skirti daugiau lėšų.
Komisaro žiniomis, 2015-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo 9220 beglobių vaikų – 4682 berniukai ir 4538 mergaitės. Vaikų dalis, kurie gyveno institucijos globoje, pastaraisiais metais mažėjo, tačiau, kaip teigiama ataskaitoje, pakankamai lėtai – 2012-aisiais buvo 38,3 proc., 2013-aisiais 37,7 proc., o 2014-ųjų pabaigoje-ųjų pabaigoje 36,8 proc.
Negalima visiškai atimti veiksnumo
Lietuvoje yra daugiau nei 5 tūkst. asmenų, turinčių įvairiausias negalias ir gyvenančių institucijose, tačiau, kaip teigiama ataskaitoje, valstybės pareigūnai išreiškė pasiryžimą šį skaičių mažinti ir atsisakyti tokios praktikos, kad neįgalūs asmenys galėtų nepriklausomai gyventi kartu su sveikais žmonėmis.
Tiesa, komisaras atkreipė dėmesį į Lietuvoje prasidėjusias reformas dėl negalią turinčių žmonių teisinio veiksnumo, kai sprendimus dėl jų priima neįgaliuosius globojantys asmenys.
„Kaip teigiama JTO konvencijoje, niekada negalima iš žmogaus atimti viso teisinio veiksnumo. Žmonės visada gali tam tikru būdu nurodyti, kas jiems patinka, kas nepatinka. Nereikia atimti iš žmonių veiksnumo ir priiminėti sprendimus už juos, reikia juos remti, dirbti kartu su jais, kad suprastume, ko jiems reikia, ir kad jie galėtų labiau kontroliuoti savo gyvenimą“, – 15min sakė N.Muižniekas
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, susidūrėme su pasipriešinimu dėl konvencijos ratifikavimo. Žmonės sako, o kas jeigu vyrai bus smurto aukos? Na, jūsų pačių statistika rodo, kad daugiau nei 80 proc. visų smurto aukų yra moterys
Pastebi ambicijos trūkumą
Anot komisaro, kartais sudėtinga įgyvendinti neįgalaus žmogaus teisių dėl negalios sudėtingumo, tačiau kitu atveju yra pažeidžiama JTO konvencija. N.Muižniekas teigė, kad savo vizito metu pastebėjo, apskritai, ambicijų įgyvendinti deinstitucionalizacijos projekto trūkumą.
„Aš mačiau pažangą vaikų teisių atžvilgiu, tačiau labai mažai – suaugusiųjų. Institucijos yra blogai žmonėms iš žmogaus teisių apsaugos perspektyvos <…> jos taip pat nesuteikia žmonėms lygių galimybių, todėl paraginčiau Lietuvos valdžios atstovus turėti ambicingesnius tikslus, pasinaudoti ES struktūriniais fondais ir ištraukti žmones iš institucijų“, – 15min sakė N.Muižniekas.
Komisaras teigė, kad deinstitucionalizaciją lėtina ne tik klaidingas suvokimas, jog laikyti žmogų specializuotuose centruose yra gerai, tačiau ir pačių institucijų interesai.
