Šventė, kurioje susilieja bažnytinė ir pagoniška tradicijos bei žemės ūkio darbų ritmas, minima rugpjūčio 15-ąją. Lietuvoje jau keletą metų ji yra valstybės šventė ir ne darbo diena. Beje, lietuviai bene vieninteliai prisimena ir derlingumo, vaisingumo aspektą – kitur pasaulyje likusi bažnytinė reikšmė.
Daugelis žino Kūčių ar Velykų reikšmę, išmano tradicijas ir jų mielai laikosi, populiaru pagal senuosius papročius švęsti ir Jonines. Ar pamename, kaip švęsti Žolinę, ir kiek ji tebėra svarbi?
„Kultūros žmonių pastangomis šventė aktualizuojama, – portalui 15min.lt sakė L.Klimka. – Zarasuose jau trečiadienio vakarą giedamos sutartinės, rengiamas muzikinis projektas, Punske vyksta procesija su simboliniais vainikais, kuriuos iš žolynų kiekvienas kaimas pina ir neša. Kur bendruomenės atsigauna ir konsoliduoja žmones, gera kryptimi viskas vyksta. Žolinė įgauna naują skambesį, minima ne tik kaip bažnytinė, bet ir kaip bendruomeniškumo šventė.“
„Nuo Žolinaitės gali pasitaikyti šalnaitės.“
Vietoj kūno rado puokštę
Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, įvedus krikščionybę, buvo sutapatinta su bažnytine švente – švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
Po Kristaus nukryžiavimo jo motina likusi gyventi pas apaštalą Joną. Mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet, pasakojama, vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.
1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma. Rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.
Tačiau jos ištakos siekia kur kas senesnius laikus nei krikščionybės pradžia. Antai graikai tuomet garbindavo deivę Artemidę, romėnai – Dianą, kurios buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Kaip rašoma tinklalapyje day.lt, 500 m. prieš m. e. būtent rugpjūčio 15-ąją esą buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.
Baltai per Žolinę atlikdavo didžiajai deivei gimdytojai Ladai (lietuviai – Žemynai) skirtas apeigas, jai aukodavo užaugusį ir subrendusį derlių. Iki tol niekas esą nedrįsdavo valgyti naujo derliaus vaisių. Įdomu, kad Žoline šią šventę vadina tik lietuviai – visose kitose šalyse tai yra bažnytinė Marijos šventė.
 |
| Libertas Klimka |
Mūsų šalyje nuo seno rugpjūčio viduryje, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo būna nudirbti – javai nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, pasiruošta maisto žiemai, būdavo švenčiama vasaros ir rudens sandūra. Žolinė yra atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis laikas.
Moterys tuomet rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių, kepdavo duoną iš naujo derliaus, o vyrai parūpindavo alaus ar giros.
Pasak L.Klimkos, tokia derliaus šventė buvo minima jau pirmoje spausdintoje Lietuvos istorijoje – Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“, kuri Karaliaučiuje buvo išspausdinta 1582 m.
Dėl piktžolių kreipdavosi į kipšą
Žolinė – ne tik derliaus, bet ir bendruomenės šventė. Nuėmus derlių, rasdavosi proga susirinkti, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu padėkoti už derlių dievams. Nupjovus vasarojų ir nuėmus didžiumą derliaus, būdavo aišku, kokia laukia žiema – alkana, varginga ar soti. Tikėta – kas kartu nešvęs, bus neturtingas, nelaimingas, vienišas, nelaimėje neparemtas.
Tądien susirinkdavo visa giminė ar net kaimas – ar pas kurį kaimyną, ar gamtoje, jei gražus oras. Atsinešę vaišių visi susėsdavo ir pasakodavo, kaip praėjo vasara ir užderėjo derlius, kokios bėdos kamuoja, gal kam reikia padėti. Žmonės rituališkai kepdavo duoną: naujo derliaus miltų tešlos paplotėlius svaidydavo iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Panašiai kaip per Kūčias, būdavo prisimenami mirusieji.
Tikėta – kas kartu nešvęs Žolinės, bus neturtingas, nelaimingas, vienišas, nelaimėje neparemtas.
Žolinės atlaidai vyksta ne vienoje Lietuvos bažnyčioje, bene geriausiai žinomi Pivašiūnų. Šios šventės simbolis – ir Marijos paėmimą į dangų simbolizuojanti, ir pagoniškas tradicijas primenanti žolynų puokštelė, kuri pašventinta būdavo parsinešama namo ir troboje laikoma už šventų paveikslų. Sudžiūvusi ji būdavo naudojama įvairiais atvejais: plikoma arbatai susirgus, smilkoma užėjus perkūnijai, dedama į naujo namo pamatus. Žemaičiai sudžiovintų žolelių įdėdavo net mirusiajam į karstą.
Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Ūkininkai iš visko, ką užaugindavo, padarydavo puokštę ir nešdavo ją pašventinti. Su gėlėmis ir vaistingomis laukų žolėmis derėdavo javai, daržovės, o žemaičiai įdėdavo ir piktdagį. Pašventinus puokštę pastarąjį išimdavo ir šaknimis į viršų pasodindavo atgal į dirvą – kad išnyktų piktžolės. Senojoje mitologijoje usnis buvo velnio, požemio valdovo, augalas, taigi, taip būdavo grąžinami jo augalai. Įvedus krikščionybę usnis primindavo Kristaus kančią.
Dzūkijoje Žolinė vadinama Kopūstine, mat į puokštes dzūkės dėdavo morkų, griežčių, burokų ar visą kopūsto galvą. Pašventintų daržovių paragaudavo visa šeima, jų gaudavo net gyvuliai, tikint, kad taip bus apsaugoti nuo ligų. O išlukštenti varpų grūdai būdavo suberiami į sėklą.
L.Klimka šią dieną pavadino švente mūsų sielai, o kartu – ir gamtos posūkiu rudeniop.
Senoliai spėdavo rudens orus: graži Žolinė reiškė gražų rudenį, bent jo pirmą pusę. Jei visas rugpjūtis sausas ir ramus, panašaus oro galima laukti spalį. Žolinė dažnai faktiškai yra ir vasaros pabaiga – dienos būna sutrumpėjusios, oras nebeįkaista kiek liepą. „Nuo Žolinaitės gali pasitaikyti šalnaitės“, – pacitavo etnologas. „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“, – sako kitas priežodis.
