– Europos Sąjunga (ES) įvairiais laikmečiais susidūrė su savais iššūkiais, vienas didžiausių – ES sudrebinęs Breksitas. Tačiau šiuo metu, atrodo, kad įtampa ES yra pasiekusi aukštumas: gausėja euroskeptikų, radikalesnių partijų ir politikų, aštrėja nesutarimų tarp šalių...
– Šiuo metu Europa yra ant emocinio, psichologinio ir politinio vulkano, kuris gali bet kada sprogti.
2004 metais, kai pradėjau dirbti Europos Parlamente, kolega iš Jungtinės Karalystės Nigelas Farage'as pareiškė: man nerūpi žmonės, man rūpi sugriauti Europos Sąjungą. Anuomet daugeliui juoką sukėlęs išsišokėlis sukėlė nejuokingus dalykus – jis tapo Breksito ideologu ir proceso vedliu.
Tiek liberalų, tiek Baltijos šalių politinė pozicija yra ta, kuri turi vienyti ir europiečius atvesti prie bendro supratimo.
Panašių šiandien dar gerai nežinomų arba juokinančių politikų yra ir daugiau, pavyzdžiui, Nyderlandų politikas Geertas Wildersas, siekiantis šalies išstojimo iš ES. Arba Alternatyva Vokietijai. Arba Prancūzijos nacionalistai. Visi jie kovoja už savo tautas kartu kovodami su ES ir suartėdami su Rusija... O tai kelia didelį nerimą.
Europos vienybė yra būtina. Vengrijos premjero Viktoro Orbano ar Slovakijos premjero Roberto Fico pergalės ir jų atviras pasipriešinimas bendrajai Europos linijai kelia nerimą, tačiau pagalvokime, kiek dar yra panašaus užslėpto pasipriešinimo? Pirmiausia Europa turi įveikti atvirą pasipriešinimą, o tam būtina institucinė reforma – viena šalis negali vetuoti visos Europos ėjimo – lemiamus žingsnius turi lemti kvalifikuota dauguma. Apie tai kalbame tiek mes, tiek ir ES lyderiai, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas.
– Kokia, jūsų manymu, Baltijos šalių reikšmė šiame kontekste?
– Daug užsienio politikų, tarp jų ir Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock yra pasakiusi: „Mes turime klausyti Baltijos šalių“. Ilgą laiką mūsų patirtis nebuvo vertinama ir tik per karą Ukrainoje į ją buvo pradėta žiūrėti ne kaip į fobiją, o kaip į perspėjimą, racionalų, patirties padiktuotą signalą Europai. Mes žinome, kad tas, kuris stovi už sienos, daug mūsų nužudė. Jei jis ateis, jis žudys ir jus – tą Europa turi suprasti.
Tiek liberalų, tiek Baltijos šalių politinė pozicija yra ta, kuri turi vienyti ir europiečius atvesti prie bendro supratimo.
– 2024 m. – išbandymas demokratijai visame pasaulyje: valdžia bus renkama net 64 šalyse. Šie metai gali atnešti daug ne visai malonių netikėtumų?
– Teoriškai pasaulis šiemet demokratijos požiūriu galėtų pradėti suktis į kitą pusę... Bet turbūt taip neatsitiks. Pažvelkime vien į Lietuvą: nors kai kuriuos neramino R. Žemaitaitis ar I. Vėgėlė, tačiau antrame prezidento rinkimų ture vėl matome I. Šimonytę ir G. Nausėdą.
Pokyčių bus ne vienoje šalyje, galbūt jų netrūks ir Lietuvoje, tačiau, reikia tikėtis, jie nebus radikalūs, kardinalūs. Asmeniškai man yra labai svarbūs Europos parlamento rinkimų rezultatai, kad Europa kaip kontinentas išlaikytų tą pačią kryptį, kad daugiau nekiltų „breksitinių“ intencijų. Galbūt vieną dieną N. Farage'o stiliaus politikų euroskeptikų Europos parlamente bus daugiau nei eurooptimistų, tuomet nebebus galima patvirtinti Europos Komisijos ir suformuoti Europos Sąjungos. Bet ši diena – dar ne dabar.
Europa įveiks sunkumus ir suras bendrus vardiklius.
Filosofas Arvydas Juozaitis 2004 metais yra sakęs, kad ES dėl savo vidinių įtampų sugrius dar 2012 m. – jis buvo neteisus. Europa įveiks sunkumus ir suras bendrus vardiklius.
– Įtampų ES atspindys – ir pasikėsinimas į Slovakijos premjero R. Fico gyvybę. Kyla grėsmė sulaukti panašių incidentų kitose šalyse? Kiek siekiant išvengti panašių situacijų ir tvarkantis su krizinėmis situacijomis lemia pačių politikų retorika, jų sukaupta patirtis?
– Neapykantos tiek politiniame lauke, tiek visuomenėje daugėja, ypač po 2021 m. sausio mėn. Donaldo Trumpo pakurstytų Baltųjų rūmų šturmo. Tų pačių metų vasarį kalbėdamas „LRT forume“ pasakiau, kad panašūs dalykai ims rastis ir Lietuvoje. Prasidėjo pandemija, Lietuvoje ėmė girdėtis viskuo nepatenkintų protestuotojų balsai. Niekuomet iki tol nesu gavęs žinučių su grasinimais – panašiu metu panašaus turinio žinučių ar skambučių ėmė sulaukti ir kiti politikai.
Politika yra toks žanras, kuriame vertinamas ryškumas, emocijos – kuo jų daugiau, tuo lengviau pritraukti balsų. Tačiau kai radikalėja politikas, pavyzdžiui, grasina rinkėjams susidorojimu, jei šie balsuos už kitą kandidatą, radikalėja ir rinkėjas – jis tuos pačius žodžius gali išsakyti ir politikams.
Už ilgos politinės biografijos slypi supratimas, kaip kas vyksta.
Politikoje reikalingi tiek ramūs ir patyrę, tiek jauni ir veržlūs politikai. Kadaise ir aš pats buvau jaunas politikas, mokiausi ir kaupiau patirtį. Vis dėlto tiek aš, tiek partijos kolegos yra sukaupę krizių suvaldymo patirties. Pavyzdžiui, dirbant ministru man teko lemtis suvaldyti krizę po V. Putino reikalavimų parduoti Mažeikių naftą. Už ilgos politinės biografijos slypi supratimas, kaip kas vyksta. Matau, kaip jauni žmonės į naujus dalykus reaguoja su siaubu, vyresni – su patirtimi pažymėtu suvokimu: „na, dabar vėl teks pasiraitoti rankoves...“. Aš nebijau iššūkių, bet jų nelaukiu. Nelinkiu ir naujų krizių Lietuvai, Europai, partijai, visuomenei, bet žinau, kad jų neišvengsime – žiūriu į tai ramiai.
– Kas jums, kalbant apie ES ateitį, kelia nerimą Lietuvoje? Kokios sklandančios ar beatsirandančios idėjos gali pagausinti euroskeptikų? Ir ką daryti kiekvienam iš mūsų, kad to radikalumo ir kylančių grėsmių būtų mažiau?
– Kaip žinia, lietuviai – vieni didžiausių eurooptimistų ES. Daugelis lietuvių ES priėmė optimistiškai iš vertybinės pusės, bet, pripažinkime, nemaža dalis mūsų žiūrėjo ir labai pragmatiškai. Europa naudinga, nes davė pinigų pastatyti bendruomenės centrui, sutvarkyti parkui, išasfaltuoti keliams; galime laisvai keliauti, aplankyti svetur gyvenančius giminaičius... Ir štai atėjo diena, kai Lietuva viršijo ES bendrojo vidaus produkto vidurkį, kai nebe mums mokės europiečiai, bet mes mokėsime silpnesniems. Kuo toliau, tuo mūsų ekonomika išmokų gaus mažiau.
Žinodamas lietuvių mentalitetą bijau, kad ilgainiui Europa netaptų keiksmažodžiu – pamiršę, kiek gerovės sukūrėme su ES pagalba ir sužinoję, kad patys turime tapti mokėtojais, daugelis gali pradėti svarstyti, ar Europa mums reikalinga.
Taip pat matau dar vieną riziką, kad esame mažai aukojanti tauta. Prasidėjus karui Ukrainoje aukojančiųjų padaugėjo, tačiau kitose srityse padedame vangiai.
Matau didžiulę prasmę kalbėtis su tais, kurie yra svyruojantys – kad jie galiausiai rinktųsi ne griauti, o statyti.
Kai kas sakys, kad mes daug kentėjome, todėl nesame niekam skolingi. Manau, kad esame. Šimtai tūkstančių mūsų bėgdami nuo nacizmo ar komunizmo grėsmės buvo priimti Vakaruose, sušelpti, apgyvendinti, apmokyti, įdarbinti.
Artėja diena, kai mes tapsime stiprūs. Aš tuo didžiuojuosi kaip europietis, kaip liberalas, kaip žmogus.
Kiekvienam iš mūsų svarbu kalbėti, diskutuoti su savo aplinkos žmonėmis, o partijoms – kalbėtis su savo rinkėjais. Aš visada laikausi misijos – bendrauju ir ne su savo rinkėjais, su tais, kurie už mane niekada nebalsavo ir nebalsuos. Matau didžiulę prasmę kalbėtis su tais, kurie yra svyruojantys – kad jie galiausiai rinktųsi ne griauti, o statyti.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Liberalų sąjūdžio PK sąskaitos. Užsakymo nr. LS202405
