Eurokomisaras Virginijus Sinkevičius apie klimato kaitą: nebeturime laiko katės ir pelės žaidimams

– Dar neprasidėjus konferencijai, ją ištiko skandalas, buvo nutekinti dokumentai, kurie iš esmės tapo argumentu kai kurioms turtingoms šalims, kodėl neverta mokėti pinigų mažiau pasiturinčioms šalims, kad šios kovotų su klimato kaita, pereitų prie ekologiškesnių sprendimų. BBC rašo, kad toks lobizmas kelia abejonių, ar apskritai įmanoma susitarti dėl šalių įsipareigojimų, kai kiekviena šalis bando „prastumti“ savo interesą. Kokia jūsų nuomonė dėl susitarimo – ar jis apskritai įvyks?

– Labai sunku šiandien atsakyti. Akivaizdu, kad reikės labai daug pastangų (...). Viena vertus, iš tiesų besivystančioms šalims reikės prisiimti labai sudėtingus įsipareigojimus, bet taip pat joms reikės ir patikinimų, kurie jau skambėjo ir Paryžiuje, apie pagalbą, ypač finansinę pagalbą iš išsivysčiusių šalių, kad jos tą finansinę pagalbą gaus. Ir kol kas nei viena, nei kita pusė, jeigu būsime visiškai sąžiningi, neįgyvendino savo įsipareigojimų, kalbant apie Paryžiaus susitarimą, todėl tiek viena, tiek kita pusė turi svarių argumentų. Bet šiuo atveju mes laiko nebeturime tiems katės ir pelės žaidimams. Akivaizdu, kad Paryžiaus susitarimo ambiciją privalu išlaikyti. Kai kalbame apie tą išlaikymą – ne daugiau 2 laipsnių, tai, be jokios abejonės, 1,9 ar 1,8 laipsnio taip pat būtų nepriimtini ir visai neambicingi susitarimai. Bet lygiai taip pat, kai mes kalbame apie individualius įsipareigojimus, labai svarbi dalis yra finansavimas ir tai be galo svarbu trečiosioms šalims.

– Jeigu taip sunku atsakyti, prognozuoti, į kurią pusę bus nuspręsta, tai gal jūs galėtumėte pasakyti, kas lems sprendimą į vieną ar į kitą pusę – ar susitarti, ar nesusitarti?

– Labai daug detalių, nes tai derybos. Pirma, be jokios abejonės, spaudimas bus vadinamosioms išsivysčiusioms, pirmojo pasaulio šalims. Tarp jų yra kaip pavyzdys Australija, kuri dar nėra prisiėmusi klimato ambicijos. Aišku, kad didelis spaudimas bus pirmiausia Australijai. Jeigu pavyks dar iki Glazgo arba Glazgo [konferencijos] pradžioje gauti ambicingą Australijos pažadą dėl klimato, tai bus didelis žingsnis į priekį.

Vėliau, be jokios abejonės, [eina] Europos Sąjunga, mūsų pozicija, kadangi mes turime ne tik įsipareigojimus, bet jau turime vadinamąjį „Fit for 55“ paketą, į kurį pasaulyje panašaus nėra: kur būtų ne tik ambicija, bet ir labai aiškus planas, kaip ji bus pasiekta – įstatymų pakeitimai. 11 įstatymų yra keičiama, keliama, didinama ambicija įvairiose srityse, nuo transporto iki energetikos, pastatų. Tai yra daugiausiai CO2 emisijų išskiriantys sektoriai. Mūsų tikslas bus pirmiausia, kaip ir minėjau, išlaikyti ambiciją – žemiau dviejų laipsnių. Kiek pavyks, matysime, bet Europos Sąjunga čia tikrai bus viena iš priekyje einančių šalių turbūt kartu su Didžiąja Britanija.

Antras dalykas – kaip mums pavyks tai įgyvendinti, nes daug kas gali prisiimti ambicijų, bet klausimas, kaip pavyks tai įgyvendinti. Tai yra monitoringas, tai yra, be jokios abejonės, atskaitomybė – kas kiek laiko ir kokia, kokie yra tarpiniai tikslai ir panašiai, vadinamasis „rule book“. Jis yra, aišku, labai komplikuotas, aš įsivaizduoju, bus labai daug laiko praleista derantis dėl kiekvienos detalės.

Na, ir trečias [dalykas], buvo paskelbta Paryžiaus susitarime, kad 100 mlrd. per metus bus skirta būtent kovai su klimato kaita. Akivaizdu, kad kol kas net arti tų skaičių nėra. (...) Akivaizdu, kad Europos Sąjungos, Didžiosios Britanijos, galbūt Naujosios Zelandijos, Japonijos lyderystės nepakaks. Čia reikės labai skambių pareiškimų iš JAV, įsipareigojimų, ir, aišku, labai daug akių kryps į juos. Ir tuomet kiti didieji žaidėjai – Kinija, Indija, Rusija, nes daugeliu atveju šios šalys turi labai didelę įtaką tiek Afrikos šalims, tiek Azijos šalims.

– Daug dalykų paminėjote, iš kurių kilo daug klausimų. Pirmiausia paklausiu taip – ar Europa šioje situacijoje nesijaučia vieniša?

– Nesijaučia. Aš kaip tik sakyčiau, mes galime pasidžiaugti tuo, kad prieš dvejus metus mes buvome vieni pirmųjų paskelbę apie klimato neutralumą, o spaudimas buvo iš verslo labai didelis [...], tai šiandien į daugelį klausimų mums pavyko atsakyti.

Tame klube mes esame tikrai ne vieni. Kalbant apie 2030 metų ambiciją, JAV yra paskelbusi apie 53 proc. sumažinimą savo dujų emisijos, tai yra vos 2 proc. mažesnis tikslas nei mūsų. Mes kalbame apie Naująją Zelandiją, apie Japoniją, Didžioji Britanija netgi dar ambicingesnį tikslą išsikėlė nei Europos Sąjunga, ir kalba apie konkrečias priemones, dėl kurių ES netgi ar bijoma diskutuoti, ar nenorima garsiai apie tai diskutuoti...

Tad turime ir ambicingesnių šalių, bet, aišku, klimato kaitą stabdyti reikalingos viso pasaulio pastangos. Ir čia, kaip ir minėjau, mums trūksta atsakymo iš Australijos, Brazilijos, Kinijos. Taip, yra prisiimami įvairūs įsipareigojimai, bet, be jokios abejonės, to nepakanka, jeigu iš tiesų sąžiningai vertintume mokslininkų rekomendacijas, kurios labai aiškiai rodo tendencijas, kad [situacija], deja, bet negerėja.

– Kalbant apie klimato kaitos problemos sprendimą tik ant popieriaus – turėjau minty politinius interesus. Jūs jau paminėjote ne vieną jų. Australija – dėl to, kad yra anglies didžiausia eksportuotoja, Saudo Arabija – nes išgauna naftą. Ar galima teigti, kad ši konferencija yra vis dėlto daugiau politinių interesų derinimo susitikimas negu klimato kaitos problemų sprendimo susitikimas?

– Vienas be kito negali apsieiti. Be jokios abejonės, šalys narės mato, iš ko susideda jų Bendrasis vidaus produktas, be jokios abejonės, joms yra sunkiau priimti vienus ar kitus įsipareigojimus. (...) Šalys narės planuoja, kaip jos tų veiksmų pasieks. Tai, be jokios abejonės, interesai visuomet...

– Siūlote politikos nuo klimato kaitos problemų neatskirti?

– Tai yra neįmanoma. Galbūt jeigu tai būtų įmanoma, mes galėtume apie tai kalbėti, bet tai yra utopija, vis dėlto žmonės, kurie priima sprendimus, yra politikai. Aišku, labai daug kas priklauso ir nuo nevyriausybinių organizacijų (...).