2022 m. sausio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) paskelbė sprendimą byloje Adomaitis prieš Lietuvą (Nr. 14833/18), kurioje pareiškėjas Virginijus Adomaitis, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalimi, 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 13 straipsniu (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), skundėsi dėl kriminalinės žvalgybos (toliau – KŽ) informacijos panaudojimo teisėtumo ir proporcingumo.
Pareiškėjas Virginijus Adomaitis ėjo Kybartų pataisos namų direktoriaus pareigas. Nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas KŽ tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pagal nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, požymius. KŽ informacijos rinkimo būdai buvo telefoninių pokalbių pasiklausymas.
Žvalgybininkų informacijos rinkimo būdai buvo telefoninių pokalbių pasiklausymas.
Pabaigus KŽ tyrimą, ikiteisminis tyrimas dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pradėtas nebuvo, tačiau remdamasis nacionaline teise (KŽ įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi) Generalinės prokuratūros prokuroras leido panaudoti KŽ tyrimo metu surinktą KŽ informaciją tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus. Pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – buvo, be kita ko, remiamasi KŽ tyrimo metu gautais įrodymais.
Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 13 straipsniu pareiškėjas skundėsi, kad negalėjo susipažinti su KŽ informacija, nors šia informacija buvo remiamasi atleidžiant jį iš pareigų ir kitos valdžios institucijos susipažino su šia informacija. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad, jo manymu, trūksta tikslaus ir tinkamo teisinio mechanizmo, apibrėžiančio, kaip informacija, surinkta KŽ tyrimo metu, gali būti naudojama ir ginčijamas jos teisėtumas.
EŽTT nagrinėjo šį skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir nenustatė pažeidimo. EŽTT konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę veiksmingai kreiptis į teismą dėl jo telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo ir proporcingumo ir KŽ metu gautos informacijos naudojimo, ir jo skundai buvo tinkamai išnagrinėti tiek bendrosios, tiek administracinės jurisdikcijos nacionaliniuose teismuose, kurie priėmė sprendimus susipažinę su KŽ medžiaga; administraciniai teismai rėmėsi šiai bylai reikšmingu Lietuvos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu.
Atsižvelgiant į pareiškėjui pateiktą informaciją apie KŽ priemonės sankcionavimo buvimą ir sprendimus sankcionuoti KŽ priemonę, pareiškėjas galėjo tinkamai formuluoti savo reikalavimus nacionaliniuose teismuose.
Pasak EŽTT, tai, kad procesas Vilniaus apygardos teisme vyko rašytine tvarka savaime nereiškia, kad pareiškėjo skundų nagrinėjimas buvo formalus, kaip teigia pareiškėjas, arba kad pareiškėjas atsidūrė nepalankioje padėtyje, palyginti su valstybės institucijomis (valstybės institucijų atstovai taip pat nedalyvavo teismo posėdyje).
Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 8 straipsniu, skundėsi dėl KŽ, taikyta jo atžvilgiu, pažeidė jo teisę į privataus gyvenimo gerbimą.
EŽTT pripažino, kad pareiškėjo telefoninių pokalbių pasiklausymas, šios informacijos saugojimas ir atskleidimas tiriant tarnybinius nusižengimus, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, buvo įsikišimas į pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo gerbimą, tačiau toks įsikišimas buvo pateisinamas remiantis Konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi.
Pirma, įsikišimas buvo teisėtas (telefoninių pokalbių pasiklausymas numatytas KŽ įstatyme ir sankcionuotas nacionalinio teismo, KŽ informacija panaudota tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus remiantis KŽ įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi). EŽTT pritarė nacionaliniams teismams, kad pareiškėjas buvo įtariamas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčia veika, kuri kėlė grėsmę visuomenei, diskreditavo bausmių vykdymo sistemą, mažino visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba.
KŽ informacijos panaudojimas siekė teisėto tikslo (garantuoti valstybės tarnybos skaidrumą ir atvirumą, siekta, kad nebūtų ignoruojami statutinių institucijų tikslai). Galiausiai EŽTT pripažino, kad toks įsikišimas buvo proporcingas. Nacionalinis teismas (Vilniaus apygardos teismas) turėjo pakankamą pagrindą sankcionuoti ir pratęsti telefoninių pokalbių pasiklausymą.
Iš Vilniaus apygardos teismo nutarčių matyti, kad per kiekvieną trijų mėnesių laikotarpį, kai buvo pratęsiama KŽ priemonė, įvykdavo naujų įvykių, rodančių pareiškėjo dalyvavimą neteisėtoje veikloje, o informacija apie „naujus konkrečius įvykius“ pasitvirtindavo; KŽ priemonės taikymas neviršijo maksimalaus 12 mėnesių laikotarpio, numatyto KŽ įstatyme; bei, kaip pažymėjo Vilniaus apygardos teismas, pasiklausymas buvo proporcingas, atsižvelgiant į pareiškėjo pareigas – jis buvo įkalinimo įstaigos direktorius – dėl to sumažėjo kitų galimybių tyrimui atlikti.
Dėl KŽ informacijos panaudojimo tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus proporcingumo Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo įkalinimo įstaigos direktoriaus pareigas bei tirtų veikų pavojingumą, be to, pagal KŽ įstatymo 19 straipsnio 3 dalį KŽ tyrimo metu gautos medžiagos panaudojimas buvo ribojamas korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčia veika.
Galiausiai pareiškėjo tarnybiniai nusižengimai buvo nustatyti remiantis įrodymų visuma ir pareiškėjas neginčijo tarnybinio patikrinimo metu surinktos informacijos patikimumo bei pareiškėjas turėjo galimybę veiksmingai dalyvauti teismo procese, siekdamas ginčyti KŽ medžiagos naudojimo teisėtumą ir proporcingumą.
Prie šio sprendimo pateikta iš dalies prieštaraujamoji teisėjos Koskelo nuomonė (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo), pažymima pranešime.
