Strasbūro teismas atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą.
Už tokį sprendimą balsavo penki Strasbūro teismo teisėjai, du buvo prieš.
Istorinėje byloje Europos teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Teisėjai pripažino, kad sovietų represijos turėjo tikslą paveikti lietuvių tautos demografinę padėtį, o partizanai ir jų ryšininkai „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę“.
Strasbūro teismas pabrėžė, kad nors S.Drėlingas pats nepriėmė sprendimo įvykdyti egzekuciją A.Ramanauskui-Vanagui, „net ir eilinis karys negali visiškai aklai vykdyti įsakymų, šiurkščiai pažeidžiančių tarptautiniu lygiu pripažįstamas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę“.
Už tokį sprendimą balsavo penki Strasbūro teismo teisėjai, du buvo prieš.
1931 metais gimęs S. Drėlingas Lietuvos teismų buvo nuteistas dėl to, kad 1956 metų spalį dalyvavo slaptoje operacijoje Kaune sulaikant A.Ramanauską-Vanagą.
Atsižvelgęs į silpną sveikatą ir antraeilį vaidmenį saugumo operacijoje, Aukščiausiasis Teismas 2016 metais bausmės dydį nuo penkerių metų sumažino iki faktiškai atlikto jos laiko – 5 mėnesių ir 6 dienų.
Po sulaikymo A.Ramanauskas-Vanagas buvo žiauriai kankintas, okupacinis teismas jam skyrė mirties bausmę, 1957 metais jis nužudytas.
Partizanų vado palaikai identifikuoti ir iškilmingai palaidoti praėjusiais metais.
Pagal tarptautinę teisę, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol.
S.Drėlingas ir jo advokatai teigia, kad partizaninis judėjimas turi būti vertinamas kaip politinės grupės veikla, todėl veiksmai prieš partizanus negali būti laikomi genocidu.
Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų stojo į kovą su okupantais.
Pokario ginkluotame pasipriešinime iš viso dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių.
