2012-ųjų vasarą Fabianas JAV, Minesotoje, sutiko vilnietę Vitaliją – abu dirbo atrakcionų parke. Vaikinui lietuvė taip krito į akį, kad jis nedvejodamas apsisprendė krautis lagaminus ir paskui ją sekti į nepažįstamą kraštą.
„Pagrindinė priežastis kraustytis buvo meilė“, – neslepia Fabianas. Geriausias būdas apsigyventi Lietuvoje – tapus studentu, todėl Fabianas įstojo į Vilniaus universiteto Tarptautinę verslo mokyklą, kur studijavo tarptautinį verslą.
Bakalauro studijas jis jau baigė, tačiau palikti Lietuvos neketina: planuoja stoti į magistrantūrą, be to, dirba vienoje pardavimų kompanijoje.
Vilniuje Fabianas turi ne tik širdies draugę, bet ir būrį draugų. Jį dažnai sutiksi sostinės naktiniuose klubuose, kur laisvalaikiu vaikinas dirba didžėjumi. Keletą kartų jis grojo Estijos ir Švedijos naktiniuose klubuose.
Lietuviškos virtuvės ekspertas
Prieš kelis mėnesius Fabianas pradėjo sukti videofilmukus apie Lietuvą, lietuvių įpročius ir nacionalinę šalies virtuvę. Šių metų sausį jis pirmąkart nufilmavo vaizdelį, kuriame bando paragauti parduotuvėje pirktos šaltienos.
Sprendžiant iš rūgščios vaikino veido išraiškos, patiekalas jam sukėlė šleikštulį. Į „YouTube“ įkeltas filmukas peržiūrėtas daugiau nei 60 tūkst. kartų.
Dar didesnio populiarumo – 80 tūkst. peržiūrų – sulaukė šaltibarščių, šįkart ne tik pirktų kavinėje, bet ir pagamintų namuose – ragavimo ceremonija. „Labai gerai“, – įvertina Fabianas ir rekomenduoja šaltą sriubą išbandyti užsieniečiams, ypač vasarą.
Ekvadorietį, ko gera, jau galima vadinti lietuviškos virtuvės ekspertu. Jo skonio receptoriai jau išbandė ir vėdarus, bulvių plokštainį, cepelinus, žemaičių blynus, kibinus, balandėlius.
Įrodė: mes visai ne šalti
Fabianas – svetimšalis, kuris Vilniuje jaučiasi kaip namie. „Esu įsimylėjęs šį miestą, jaučiuosi laimingas ir tikiuosi čia pasilikti ilgam“, – šypsosi.
Mūsų tikslas – ne tik padėti benamiams, bet ir pasiųsti žinutę visuomenei, kad žmonėms galima padėti net be pinigų.
Iš Pietų Amerikos kilęs vaikinas kupinas įvairiausių sumanymų. Balandį jis ryžosi socialiniam eksperimentui Katedros aikštėje. Trypdamas ant „Stebuklo“ plytelės jis sugalvojo norą, užrašė jį, o pats užsirišo akis.
„Žmonės kalba, kad lietuviai yra šalti. Noriu įrodyti priešingai“, – aiškino 22 metų Fabianas. Jo užrašas anglų kalba skelbė: „Aš tavimi pasitikiu, o tu manimi? Apkabink mane.“ Fabianas stovėjo atviru glėbiu ir sulaukė dešimčių apkabinimų.
„Mano noras išsipildė!“ – provokacijos sėkme džiaugėsi Fabianas. Filmuke jis paragino žmones dažniau dalytis šypsenomis, draugiškumu, apkabinimais ir aplankyti Lietuvą.
Davė kraujo už atlygį
Fabiano susuktus ir į internetą įkeltus filmukus peržiūrėjo vilnietis Andrejus Piurko. „Daug žmonių siunčia man žinutes feisbuke ir prašo drauge sukurti filmuką. Andrejus buvo vienas iš jų, tačiau jo laiškas patraukė mano dėmesį“, – pasakoja Fabianas.
Žmonės, netikėtai gavę sumuštinį, buvo dėkingi, tiesa, ne visi parodė emocijas.
Vaikinai susitiko ir išsikalbėję suprato, kad abu svajoja įgyvendinti tą pačią idėją – nuveikti ką nors tokio, kas padėtų žmonėms. Jų mintys sukosi apie benamius – tereikėjo rasti originalų būdą, kaip?
„Andrejus užsiminė, kad kraujo donoru galima tapti už užmokestį. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, nes daugelyje šalių donorystė yra neatlygintina. Be to, suabejojau, ar mano kraują priims, nes esu užsienietis. Žinau, kvaila mintis. Nusprendėme pabandyti“, – prisimena Fabianas.
„YouTube“ yra tūkstančiai filmukų, kuriuose žmonės maitina ar kitaip padeda benamiams. „Bet esu tikras, kad niekas nėra davęs kraujo už pinigus, kad už juos nupirktų maisto kitiems. Mūsų tikslas – ne tik padėti benamiams, bet ir pasiųsti socialinę žinutę visuomenei, kad žmonėms galima padėti net neturint pinigų. Kartais ir tavo šypsena gali praskaidrinti kito žmogaus dieną“, – neabejoja ekvadorietis.
Kepė ir išdalijo sumuštinius
Vaikinai už kraują iš viso gavo 24 eurus. Su šia suma jie apsilankė Halės turguje, kur nupirko duonos, mėsos, sūrio, padažo, sulčių ir sausainių.
Namuose idėjos sumanytojai iškepė 17 sumuštinių, kuriuos išdalijo dvylikai benamių. Jų ieškodami vaikinai praleido penkias valandas ir sukorė ne vieną kilometrą. Savo misiją jie pradėjo nuo Stoties rajono, nukeliavo iki Baltojo tilto, galiausiai išmaišė Kalvarijų turgaus prieigas.
Benamius jie sutikdavo klūpančius prie Aušros vartų, gatvėse, tarpuvartėse prie atliekų konteinerių, prisnūdusius ant suoliuko ar važiuojančius troleibusu.
„Žmonės, netikėtai gavę sumuštinį, buvo dėkingi, tiesa, ne visi parodė emocijas. Tačiau tai – suprantama. Man buvo tiesiog malonu tai daryti“, – neslepia Fabianas.
Vitas – išdidus ir skolingas nelieka
Skvere tarp Liejyklos ir Vilniaus gatvių Fabianas ir Andrejus sutiko garsiausią sostinės benamį Vitą. Priimti į foliją kruopščiai susukto lauknešėlio Vitas iš pradžių nebuvo nusiteikęs. „Gal jis kelia aukštesnius reikalavimus?“ – į kamerą svarstė Fabianas.
Šį vyruką dabar matau kone kasdien, visada pasisveikinu, bet jis manęs greičiausiai neprisimena.
Tačiau netrukus Vitas persigalvojo – priėmė dovaną. Kritiškai išvyniojo ir atkišo Fabianui, suprask, tu – pirmas. Tik po to, kai vaikinas atsiplėšė pusę sumuštinio, likusią dalį prie burnos pakėlė ir benamis. Galvos linktelėjimu leido suprasti, kad skonis visai neblogas.
Tačiau likti skolingas Vitas akivaizdžiai nemėgsta. Iš kišenės išsitraukęs piniginę, jis iškrapštė visas joje buvusias monetas – 1,5 euro.
„Norėjome jam grąžinti ar bent duoti dar vieną sumuštinį, bet jis nieko nepriėmė, – nuostabos neslepia Fabianas. – Šį vyruką dabar matau kone kasdien, visada pasisveikinu, bet jis manęs greičiausiai neprisimena.“
Peržiūros gamina pinigus
Fabianas ir Andrejus viliasi, kad benamių maitinimas – ne vienkartinė akcija, o ko nors didesnio pradžia.
Filmuko autoriai prašo juo dalintis: kuo daugiau peržiūrų – tuo daugiau pinigų, už kuriuos būtų galima nupirkti maisto.
„Deja, keletas populiarių Lietuvos „Facebook“ puslapių pavogė mūsų video, įkėlė į paskyrą kaip savo. Peržiūrų skaičius šiuose puslapiuose siekia apie 200 tūkst., tačiau mums iš to jokios naudos. Labai nusivyliau, nes aiškiai prašiau pasidalyti originaliu filmuku. Po filmuką susuku kas savaitę ir man nerūpi, jei juos kas nors pasisavina, tačiau šiuo atveju skaudu, nes tikslas – didelis“, – nuoskaudos neslepia Fabianas, tačiau nuleisti rankų nežada.
Tėvai jaučiasi ramūs
Fabianas Lietuvoje – jau dvejus metus. Jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir tikisi, kad po kelių mėnesių galės nesunkiai ja susikalbėti.
Fabiano šeima iš pradžių nerimavo dėl jo sprendimo išvykti į nepažįstamą, menkai girdėtą kraštą: „Kai atvykau, buvau vienintelis ekvadorietis Lietuvoje. Dabar jau esame du.“
Namiškius – tėvus ir jaunėles seseris – Fabianas aplankė pernai. Kitąmet jo šeima planuoja atvykti į Lietuvą: „Mano tėvai jaučiasi laimingi, nes žino, kad puikiai čia leidžiu laiką.“
