„Buvau tam tikro laipsnio avantiūristė“, – ketvirtadienio vakarą per filmo premjerą Vilniaus kino teatre „Pasaka“ prisipažino moteris. Panašiai ji kalbėjo ir išvakarėse duotame interviu portalui 15min.lt: „Didelę drąsą parodžiau, nelauktą daug kam.“
 |
| Filmas „Lūžis prie Baltijos“ |
Trijų dalių juostoje rodomas Lietuvos atgimimas ir išsilaisvinimas iš sovietų politinės bei dvasinės vergovės, o įvykių sūkuryje atsiduria V.Landsbergis – muzikas, tampantis viešu politiku. „Tai yra ne asmeninė V.Landsbergio, o Lietuvos istorija. Norėjosi, kad ir kiti pajustų nors kruopelytę tos atmosferos, kurią iki šiol turiu širdyje“, – kalbėjo G.Ručytė-Landsbergienė.
Norėtų dovanoti mokykloms
Filmo pristatymas prasidėjo tylos minute, ja buvo pagerbtas šiomis dienomis Anapilin iškeliavęs kino režisierius Arūnas Žebriūnas, kuris taip pat įamžintas juostoje, bet savęs nebepamatys. „Jis iki paskutinio atodūsio išliko Sąjūdžio žmogumi“, – tvirtino filmą pristatęs rašytojas Liudvikas Jakimavičius.
Jo žodžiais, dokumentika yra sunkus žanras – jame sunku rasti dramaturginius taškus, sukurti taip, kad nepabostų žiūrėti, nesinorėtų atsistoti ir išeiti iš salės. Į juostą „Lūžis prie Baltijos“ tilpo daugybė kadrų, turinčių būti staigmena žiūrovams – nematytų ir nerodytų „fasadiniuose filmuose“.
Autorių rakursas – kitoks, nei būtų pasirinkęs pats V.Landsbergis, kuris kitaip būtų viską sudėliojęs, spėjo rašytojas. Jis nustebo, kad filmo nesiėmė kurti Landsbergių sūnus Vytautas – rašytojas, poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius. Greičiausiai jo, kaip šeimos nario, distancija buvo per maža. Tačiau šis darbas neišgąsdino politiko žmonos.
„Lūžis prie Baltijos“ tapo savotišku 25 min. dokumentinio filmuko, kurį G.Ručytė-Landsbergienė su A.Marcinkevičiūte sukūrė pernai kaip pasveikinimą V.Landsbergio 80-mečio proga, tęsiniu. Pamačiusios, kad sukauptoje medžiagos jūroje liko daug parodymo vertų įrašų, nusprendė juos sudėti į rimtesnį darbą, sukurti tam tikrą dramaturgiją ir išskirti esminius taškus.
G.Ručytė-Landsbergienė L.Jakimavičių nutraukė ir paaiškino, kad nori filmą parodyti be jokio įvado, kad žiūrovai nesusikurtų mintyse scenarijaus, ir pažiūrėti, ar jie anų laikų įvykius mato taip pat.
Vieno iš kovos už Nepriklausomybę lyderių žmona, prisimindama Atgimimą, tvirtino, kad Lietuva susiklosčiusią situaciją gerai išnaudojo – išspaudė maksimumą, kurį tik buvo galima pasiekti.
Ji turi minčių bendradarbiaujant su LRT sukurto filmo kopijas dovanoti mokykloms, nes esą negalima iš vieno žmogaus daryti pelno.
Nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki Kovo 11-osios
Pasak autorių, filme pasakojama apie didįjį istorijos virsmą, kuris išgriebia atskirą žmogų ir atveria šį naujai veiklai, kaip tas žmogus dvasia ir veiksmu įsijungia skatindamas lauktą ir sulauktą istorijos virsmą.
Kūrinio centre – politiko veiksmai ir skelbti požiūriai. Praėjęs laikas pateikiamas faktais: kaip kas buvo ir kiek liko užfiksuota to meto dokumentikoje.
Pirmoje 53 min. trukmės filmo dalyje „Vytautas Landsbergis: nuo Čiurlionio į Sąjūdį“ grįžtama prie kultūros, nes būtent iš šios sferos atėjo V.Landsbergis. Laisvė buvo išsaugota kultūroje ir grįžo per kultūrą. Atmintis ir viltis buvo Lietuvos atgimimo varikliai. Iš Atgimimo kilo Lietuvos Sąjūdis už tautos orumą, teisingumą ir laisvę. Masinė organizacija didžiuliuose 1988 m. mitinguose ir Steigiamajame suvažiavime apsibrėžė programą ir būdus eiti į aukštą istorinį tikslą, iš anksto ėmėsi net būsimos vėl nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos.
Tokios pat trukmės antroje dalyje „Bunda Baltijos dvasia“ Sąjūdis nuosekliai grindžia kelius į valstybės atkūrimą. Einama nuo 1989 m. Vasario 16-osios deklaracijos per laimimus rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kur atsivėrė galimybės reikšti tiesioginius viešus reikalavimus imperijos valdžiai: ir dėl demokratijos pradmenų SSRS, ir dėl Lietuvos laisvės.
Reikėjo atmesti „atsiskyrimo“ formules ir paskelbti, kad Sąjūdžio tikslas, taip pat viso pasaulio lietuvių tikslas, pareikštas Gotlando komunikate, yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęstinumas, kurio siekiama nedelsiant. Maskvoje reikėjo gauti oficialų Hitlerio-Stalino 1939 m. sandėrio ir Baltijos šalių aneksijos pasmerkimą, o JAV – tiesiogiai informuoti didžiosios valstybės vadovaujančius politikus ir vienytis su Pasaulio lietuvių bendruomene.
Minute trumpesnėje trečioje dalyje „Baltijos keliu į Nepriklausomybę“ kalbama apie Baltijos kelią kaip išsivadavimą, tos manifestacijos reikšmę tolesnei SSRS griūčiai ir Sąjūdžio oficialiai paskelbtą, žmonių remiamą, Nepriklausomybės reikalavimą. Suvokus delsimo pavojus tai skambėjo kaip „Nepriklausomybė dabar!“, skirtingai negu konkuruojančios Lietuvos SSR Komunistų partijos šūkiuose.
Taikus politinis kelias į laisvę buvo tikro Lietuvos parlamento rinkimai kartu planuojant, kas bus daroma juos laimėjus. Sąjūdis vykdė nusibrėžtą demokratinės valstybės kūrimo programą, kvietė opozicijoje likusius komunistus eiti kartu. Nors šie rodė būsimą revanšo siekį, viską stelbė pirmojo etapo pergalės džiaugsmas.
