1991-1992 m. Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto pirmuoju sekretoriumi buvęs, o vėliau ir ambasadoriumi Vatikane tapęs diplomatas, filosofas, istorikas Vytautas Ališauskas pastebėjo, kad visi popiežių vizitai yra neatsitiktiniai.
Jei Jonas Paulius II į Baltijos šalis vyko norėdamas parodyti, kad jos grįžo į tarptautinę bendruomenę, siekdamas stiprinti okupacijoje susilpnėjusią tapatybę, tai Pranciškus atvyksta siekdamas atkreipti dėmesį į periferijas ir stiprinti tikėjimo jausmą.
V.Ališausko teigimu, popiežiaus apsilankymas turėtų atkreipti ne tik tikinčiųjų dėmesį į solidarumo, pagarbos žmogui, orumo išsaugojimo svarbą.
– Kiek popiežius yra politinis veikėjas? Kokia gali būti jo politinė įtaka?
– Priklauso nuo to, kaip mes suprasime politiką. Įvairių popiežių raginimai sustabdyti karo veiksmus, padėti nukentėjusioms valstybėms, atsiverti karo pabėgėliams traktuojami kaip politiniai žingsniai. Vatikano diplomatija sakytų, kad tai tiesiog humanistinės ir krikščioniška morale paremtos iniciatyvos. Negalima taip tiesiogiai pasakyti, kiek popiežius yra politiškas ir kiek ne. Šiame pasaulyje visi veiksmai yra sumišę, priklausantys nuo to, kas juos vertina.
– Kiek popiežiaus vizitai derinami prie politinio konteksto? Ar jie skiriami vadovaujantis tam tikra strategija?
– Politinis kontekstas nėra išvengiamas. Tas pats popiežius Pranciškus vyksta į sielovadinius vizitus į tas vietas, kurios išgyvena socialines, politines, netgi gamtines krizes. Popiežius atvažiuoja pas žmones, turinčius konkrečius lūkesčius. Tarkime, popiežius Benediktas XVI tarpininkavo Jungtinėms Valstijoms pradedant derybas su Kuba. Šventojo Sosto diplomatija smarkiai prisidėjo prie to, kad būtų atkurti santykiai tarp Vašingtono ir Havanos.
Arba, sakykime, popiežiaus Pauliaus VI tarpininkavimas tarp Argentinos ir Čilės, kuri grėsė karu tarp abiejų šalių. Šventojo Sosto pasiūlymai dėl sienos korekcijos buvo priimti abiejų pusių ir šitaip buvo išvengta kraujo praliejimo bei tarptautinės krizės.
– Kuris iš paskutiniųjų popiežių pasižymėjo didžiausiu politiniu aktyvumu? Ar Pranciškus jų gretose išsiskiria?
– Aš formuluočiau taip: popiežius, kurio veiksmai turi ir daug politinių padarinių. Tai nėra politika ta žodžio prasme kaip mes kasdieniškai tai suprantame. Nėra politiškai aktyvių popiežių, bet yra tokie, kurių veiksmai turi rezonansą ir politinėje erdvėje. Pranciškaus iniciatyvos tikrai sulaukė didelio politinio atgarsio.
Jono Pauliaus II idėjos ir veiksmai taip pat buvo labai reikšmingi pasauliniame kontekste. Pavyzdžiui, jo nuolat skelbiama ir palaikoma taikos idėja, palaikymas gyvybės kultūrai (ir čia kalbu ne tik apie abortus, bet ir apie visą didžiulį etinių problemų kompleksą, susijusį su mokslo laimėjimais), sėkmingos pastangos, kad būtų panaikinta mirties bausmė. Jono Pauliaus II veiksmuose buvo atvira parama Europos Sąjungai. Jis ją išreiškė ir kai Lenkija stojo į ES.
– Ar Jono Pauliaus II vizitas į Lietuvą 1993 metais nebuvo savotiška tarptautinė legitimacija?
– Lietuvai jokios legitimacijos jau nereikėjo, ji buvo legitimuota visais požiūriais. Bet Jonas Paulius II tikrai prisidėjo prie Lietuvos atpažinimo, žinomumo žengiant į tarptautinę bendriją. Nepamirškime, kad tai buvo vizitas ne tik į Lietuvą, bet į visas Baltijos valstybes. Mes kartais mąstome per daug lituanocentriškai, tarsi būtume vienintelė valstybė Europoje.
Visų trijų Baltijos šalių lankymas visiems priminė, kad tai šalys, įžengę į tarptautinę bendruomenę ir sustiprino pačios Lietuvos identitetą, suvokimą, kad esame šalis, kuri pajėgi organizuoti sutikimą ir priimti popiežių. Tai parodė, kad mes jau esame valstybė, kuri turi savo mechanizmus.
– Kokie buvo popiežiaus Jono Pauliaus II vizito rezultatai bažnyčios ir pasaulietiniu požiūriu?
– Bažnyčios požiūriu išskirčiau tai, kad vizitas davė naują savimonę. Katalikų bažnyčia Lietuvoje gyveno atskirta, izoliuota nuo visuotinės bažnyčios. Buvo menki kontaktai su išore kaip ir Lietuvos visuomenės. Popiežiaus atvykimas leido išgyventi, kad Lietuvos tikintieji yra visuotinės Katalikų bažnyčios dalis. Pajusti tą visuotinumą, sugrąžinti Lietuvai katalikiškumo jausmą – buvo svarbus uždavinys.
Lygiai taip pat priminta, kad Lietuva yra pasaulio dalis, vakarų krikščionijos dalis, tam tikro civilizacinio arealo dalis. Tuo metu mes buvome silpnos tapatybės, dar tik ieškantys jos ir tas jausmas buvo svarbus ne tik tikintiesiems, bet ir visai visuomenei.
– Koks yra dabartinio popiežiaus Pranciškaus vizito į Baltijos šalis kontekstas?
– Lietuvai teks ypatingas dėmesys. Popiežius bus joje ilgiausiai. Tai lemia ir katalikų skaičius. Latvija – pusiau katalikiška, o Estijoje katalikų tik nedidelė mažuma. Nors reikia pasakyti, kad Estijos politiniai sluoksniai šį vizitą priima labai šiltai ir sveikina. Popiežius Pranciškus su tokiu vizitu pas šalies tikinčiuosius Europos Sąjungoje atvyksta pirmąjį kartą. Kitose ES valstybėse jis lankėsi tik kažkokių tarptautinių bažnytinių įvykių proga. Tarkime, Švedijoje jis lankėsi minint Reformacijos jubiliejų.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis yra pastebėjęs įdomų dalyką, kad popiežius ne kartą akcentavęs, jog atėjo laikas skirti visame gyvenime dėmesį tam, kas ir socialiniame, ir kultūriniame, ir politiniame gyvenime laikoma periferija. Iš tikrųjų, mes esame periferija ne tik ta prasme, kad esame maža šalis, bet ir savotiška ES riba, ties kuria baigiasi sąjunga, esame katalikybės riba. Kaip sakė filosofas Stasys Šalkauskis, esame ta dviejų pasaulių sandūra, takoskyra.
Be to, iš tikrųjų praėjo pakankamai ilgas laikas ir tikintieji šiame regione junta tą popiežiaus apsilankymo poreikį. Jau ir popiežius Benediktas XVI buvo kviestas tiek prezidentės, tiek Vyskupų konferencijos, tiek kitų valstybės vadovų. Tie kvietimai išlieka, jie niekur nedingsta. Kažkada popiežius būdavo Vatikano kalinys ir apskritai neišeidavo iš Vatikano (iki Laterano susitarimo 1929 m.), tai dabar nuo Pauliaus VI turime tradiciją, kad popiežius lanko daugelį šalių.
Galiausiai, nereiktų įsivaizduoti, kad esame idealios katalikybės, idealios bažnyčios, idealios visuomenės kraštas, kuriam nereikia tos popiežiaus žinios, to paraginimo grįžti prie fundamentalių vertybių, kurias Pranciškus nuolat skelbia. Jo žinia skiriama ne tik tikintiesiems, bet, kaip formuluojama raštuose, visiems geros valios žmonėms. Tos šiais laikais vadinamos humanistinės vertybės – solidarumas, atjauta, pagarba žmogaus gyvybei, orumui – yra svarbios ne tik tiems, kurie laiko save katalikais ar net krikščionimis. Lietuvos visuomenei šių vertybių priminimas gal net aktualesnis nei Vakarų visuomenėms.
– Kiek kruopščiai planuojami popiežiaus vizitai? Ar atsiranda vietos paties popiežiaus improvizacijai?
– Popiežiaus vizitas, kaip ir visi kiti didieji vizitai, technine prasme labai rūpestingai rengiamas. Ką popiežius pasakys? Kažkokie apmatai egzistuoja, bet tiek Jonas Paulius II, tiek Pranciškus, net ir tas pats Benediktas XVI turi kažkokį improvizacijos momentą, reaguoja į tai, kas vyksta susitikimuose. Jei tam tikri susitikimai paskatina minčių, tai jos išsakomos vėlesnėse kalbose. Šia prasme, visko prognozuoti nėra galima. Spaudos konferenciją popiežius organizuoja lėktuve. Ten lydintiems žurnalistams jis atskleidžia įspūdžius iš kelionės.
– Kokie būtų Lietuvos bažnyčios lūkesčiai dabartinio vizito metu?
– Svarbiausia bus ta žinia, kurią galime nujausti. Tai yra ištikimybės krikščioniškoms vertybėms, toms vertybėms, kurios pas mus gal nėra tokios populiarios (solidarumas, pagarba orumui) žinia. Mes, aišku, neturime tokių iššūkių kaip pabėgėlių klausimas, bet pagalba stokojantiems... Lietuviai yra parodę solidarumą su Ukraina ar Gruzija, bet, būkime atviri, tas solidarumas kyla ne tiek iš užuojautos, kiek iš politinio įsipareigojimo, supratimo, kad turime bendrą priešą. Bet tas tikras spontaniškumas yra sudėtingas.
Kai į Lietuvos katalikus buvo kreiptasi pagalbos kelioms pabėgėlių šeimoms, tai buvo nepaprastai vangi ir abejinga reakcija. Tik „Caritas“, kelios aktyvios parapijos pajėgė suorganizuoti tą pagalbą. Paskui tas požiūris pasikeitė, kai suvokta, kad tai realūs žmonės. Bet pati ta mintis, kad yra žmonių, kurie stokoja labiau už mus, Lietuvoje labai svetima. Manau, kad Lietuvos bažnyčia tiesiai išgirdusi šią žinią kitaip ją priims nei abstraktų kreipimąsi į pasaulio krikščionis.
Popiežiaus apsilankymas yra ir tikėjimo jausmo gaivinimas. Kaip evangelijoje kalbama apie šv. Petro misiją stiprinti brolių ir seserų tikėjimą. Visose šalyse, kur apsilanko popiežius, žmonės giliau išgyvena savo tikėjimą, tapatumą.
– Ar Pranciškų galima vadinti reformatoriumi?
– XX amžiaus popiežiai visi buvo savotiški reformatoriai, bet reikia žinoti, ką žodis „reformatorius“ reiškia bažnyčioje. Reforma gali būti tokia kaip Martyno Liuterio, o gali būti tokia kaip Tridento susirinkimo (t. y. atsinaujinimas grįžtant prie ištakų). Pranciškus yra reformatorius, jei vertinsime tai, kad jis daug dirba srityse, kurios mažiau įdomios visuomenei – bažnyčios debiurokratizacija, administravimo reforma, bažnyčios finansų reforma, kuri labai svarbi ir sudėtinga.
Jau popiežius Benediktas XVI pradėjo radikalią bažnyčios finansų reformą, o tai tema, kurioje sunkiausia veikti, daug konservatyvumo. Pranciškus kviečia ir radikaliam atsinaujinimui, kaip kadaise šv. Pranciškus. Grįžti prie tų gerovės visuomenėje primirštų vertybių. Mes, laikydami kitus regionus periferijomis, kartais užmirštame, kad Europa pati tampa periferija. Jau Benediktas XVI pradėjo posūkį į Afrikos, Pietų Amerikos bažnyčias, Jungtinių Valstijų tikinčiųjų bendruomenę.
– Kaip reaguojate į bandymus popiežių Pranciškų vadinti liberalu, marksistu?
– Tai yra klaidingos sąvokos, neturinčios nieko bendro su bažnyčia. Tokios sąvokos, kalbant apie popiežių, kaip liberalus ar konservatyvus, tiesiog neegzistuoja. Aišku, galima pasakyti, kad kažkoks popiežius konservatyvus, nes jis labiau mėgsta grigališką ar barokinį giedojimą, o ne kokį naujos formos.
Arba galima sakyti, kad Paulius VI turėjo nekonservatyvų meno skonį ir mėgo modernią dailę. Bet ar galima kiekvieną žmogų, kuris mėgsta modernią dailę vadinti liberalu? Lyg ji negalėtų patikti ir konservatoriui. O tie gandai ir netikros naujienos apie gėjų santuokas ar komuniją protestantams yra blefas tų, kurie nekenčia ir nuolat nori įgelti bažnyčiai ar yra vadinamieji aršieji tradicionalistai.
– Kokie didžiausi dabarties iššūkiai bažnyčiai?
– Vienas iššūkis laukia visos Vakarų civilizacijos. Gal tai keistai nuskambės, bet tai artėjantys iššūkiai antropologijos kaip filosofinio klausimo srityje. Labai greitai, per kokius dešimt ar dvidešimt metų teks permąstyti ir atsakyti: kas yra žmogus? Aristotelis uždėtų akcentą ant kas? Kaip tas naujai suprastas žmogus gyvena savo gyvenimą, kaip supranta misiją. Į tą klausimą teks atsakyti ir katalikų teologams, ir filosofams, ir sekuliariems mąstytojams.
Žmonės dabar gyvena saugų gyvenimą ir mes galime manyti, kad tai spekuliatyvus klausimas, bet tai esminis klausimas, nuo kurio atsakymo priklausys mūsų socialinis gyvenimas, visuomenių raida. Ar žmogus yra kokia koduojama ir genetiškai perdirbama medžiaga, ar kažkas daugiau?
Kol kas visi bando išlaikyti saugų atstumą, nes tai labai nejaukus klausimas. O be to, jis reikalauja labai plataus akiračio, reikalaujančio suprasti šiuolaikinio mokslo procesus. Manau, kad krikščionybė, kad ir kaip kam nepatiktų, pasirodys esanti žmonijos viltis. Tik iš krikščioniškų parametrų mes galime bandyti duoti saugius atsakymus į šiuos klausimus.
– O krikščionybė intelektualine prasme išgyvena pakilimą ar nuosmukį?
– Ši epocha, paskutiniai trys dešimtmečiai nėra didžiųjų mąstytojų metas. Nesvarbu, ar kalbėsime apie krikščionybę ar apie pasaulietinius dalykus. Nėra netgi didžiųjų kultūros asmenybių. Matome tam tikrą nuslūgimą, nes ateina nauja epocha, kuri pareikalaus ir naujų mąstytojų, kultūros vertintojų. Krikščionybė turi orientyrus, kurių viduje gali rasti pakankamai atsakymų į klausimus... Ne visada galutinius, ne visada iki galo aiškius, bet bent jau padedančius, paguodžiančius.
Todėl krikščionybės balsas žymiai svaresnis, nei kartais atrodo iš sekuliarių nuomonės formuotojų, kurie mano, kad katalikai kalba niekus. Jei mes pamatytume kaip į bažnyčios argumentus įsiklauso politinė bendruomenė, intelektualinė bendruomenė, kuri tikrai nebūtinai tikinti, bet suprantanti įsiklausymo vertę. Etiniai klausimai, kurie nebūtinai sprendžiami pagal katalikų bažnyčios ar krikščionių valią, bet argumentai dažnai girdimi ir dėl geros valios išklausomi bei keičia sprendimus.
