„Aš, visų pirma, bandau nepamiršti, jog tai – kas mane pasiekia per medijas, ypač per ekraną, nėra tiesioginė tikrovė, o informacija“, – teigia N.Čepulis.
Kaip nuolatinis karo transliavimas per socialines medijas gali paveikti jo eigą? Kiek nuolatinis karo vaizdų eksponavimas gali paskatinti realų smurtą? Kaip pasikeitėme per pastarąsias savaites, stebėdami karą Ukrainoje?
Apie šiuos ir kitus klausimus – pokalbyje su N.Čepuliu.
– Nuo pirmos dienos, kai rusų kariai įžengė į Ukrainą, karo veiksmus visas pasaulis galėjo stebėti realiu laiku socialiniuose tinkluose. Kiek yra svarbu žinoti kas vyksta karo metu? Kaip tai paveikia žmogaus mąstyseną?
– Pradėkime nuo to, kad ne visas pasaulis yra vienodai įsijautęs į šį karą. Neturėtume įsivaizduoti, kad, tarkim, Pietų Amerikos gyventojai yra įsitraukę į šiuos įvykius taip pat stipriai kaip mes Europoje. Panašiai ir mes dažnai nelabai nutuokiame, kas vyksta Pietų Amerikoje ar Afrikoje. Be to, didžioji dalis informacijos mus pasiekia ne realiu laiku. Visos suinteresuotos pusės bando kuo plačiau paskleisti savo iš anksto paruoštas žinutes ir įtikinti auditoriją savo požiūrio pagrįstumu.
Mes jau seniai esame įtraukti ar sąmoningai įsitraukę į informacinį karą. Informacinio karo lauke kariaujama ne pabūklais, o vertybėmis, propaganda ir bauginimu. Užtenka pažvelgti, kas vyksta Rusijos žiniasklaidoje, kad suprastume, kaip tai paveikia visuomenę. Realus karas ir dažnai beprasmės nekaltų civilių aukos yra informacinio karo dalis.
Kaip pandemija privertė mus pristabdyti beatodairišką vartojimą, taip žudynės Ukrainoje mus verčia permąstyti ir galbūt perkainoti savo vertybes. Geroji to pusė – solidarumas. Blogoji – masinis smurtas ir kartais bandymas iš to padaryti spektaklį socialiniuose tinkluose.
– Galime matyti, kad ne tik civiliai, bet ir kariškiai Ukrainoje karą dokumentuoja savo mobiliaisiais telefonais. Atsiranda ir tokia grupė civilių, kurie tuo naudojasi siekdami pritraukti daugiau sekėjų. Ką manote apie tai?
– Mažai ką galėčiau pridurti prie to, ką kritiškai demaskavo toks filmas kaip „Uodega vizgina šunį“ („Wag the Dog“, 1997) ar serialas „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“, 2011–2019). Kita vertus, kaip minėjau, kariaujame ideologinį vertybių karą, kuriame informacija tiek kokybe, tiek kiekiu vaidina lemiamą vaidmenį. Prie žinių laidų, vaidybinio ar dokumentinio kino šiandien labai stipriai prisideda galimybė platinti informaciją socialinių tinklų kanalais.
Dažnai, net ir matydami, kad vaizdo įrašai yra surežisuoti ir sumontuoti, žiūrime į tai pro pirštus, jei tai padeda skleisti antikarines, antiagresines, antiimperialistines vertybes. Juk ir žiūrėdami vaidybinį kiną, iš jo laukiame ne faktų, o teisingų vertybių ir teisingos pasaulėžiūros ekranizacijos. Jei pastebėjote, vis dažniau net ir dokumentiniuose filmuose yra dalių, kuriuose vaidina aktoriai. Tuo lyg norima perspėti žiūrovą, kad visa, ką jis mato ekrane, negali pretenduoti į šimtaprocentinę tikrovę. Ekranas viso labo gali ir turėtų būti tikrovės papildu, o ne pakaitalu.
– Daug realaus karo vaizdų galima matyti ir kanale „Telegram“, kuriame dalijamasi vaizdais iš mūšio lauko. Kokį poveikį tai gali turėti?
– Poveikis labai priklauso nuo vartotojo požiūrio. Kažkam tai gali suveikti kaip atgrasymas nuo smurto, karo ir įkvėpimas priešintis karui ir padėti karo aukoms. Kitiems tai gali sukelti tam tikrą malonumą panašiai kaip kriminalinė TV suvestinė, kompiuterinis smurto žaidimas ar siaubo trileris. Vis dar vyksta ginčai, ar derėtų reguliuoti ar net drausti iki tam tikro amžiaus smurto demonstravimą, kuris, pasak kai kurių mokslininkų, skatina realų smurtą. Kiti įrodinėja, kad smurto demonstravimas atlieka kompensacinį poveikį, iškraudamas agresiją ar atgrasydamas nuo smurto. Man pastarasis požiūris atrodo priimtinesnis. Pritariu viskam, kas skatina solidarumą ir mažina realų smurtą.
– Žiniasklaidoje pasirodė istorijos, kuriose matoma, jog naudoti socialines medijas kare yra labai pavojinga, nes galima išduoti savo buvimo vietą, planus to net nesuvokiant. Kaip tai keičia karą iš esmės?
– Manau, kad tai, kas pasirodo socialinėse medijose ir žiniasklaidoje, daugiau ne parodo, o slepia ir nukreipia dėmesį nuo to, kas yra karo veiksmų strategų svarstoma už uždarų durų. Nelabai tikiu „informacijos nutekinimu“. Ne todėl, kad tai neįmanoma, o todėl, kad tikrai nutekinta slapta informacija tuoj pat paskęstų sufalsifikuotos „tikrai nutekintos slaptos informacijos“ sraute. Juk mes dalyvaujame nuolatiniame informaciniame kare.
– Kaip vertinate Volodymyro Zelenskio bendravimą socialinėmis medijomis, kiek tai prisidėjo prie jo lyderio įvaizdžio kūrimo?
– Ukrainos prezidento įvaizdį socialiniuose tinkluose vertinu labai teigiamai. Matosi, kad jis turi labai kompetentingą ir patikimą komandą. Vladimiro Putino įvaizdis Volodymyro Zelenskio įvaizdžio fone atrodo labai prastai. Ukrainos prezidentas – nuoširdus, paprastas, atviras ir drąsus. V. Putinas – užsidaręs, piktas, kerštingas ir kupinas pagiežos, bet gal čia tik man
subjektyviai taip atrodo. Gal Rusijos didžiajai daliai visuomenės atrodo kitaip, gal jiems pateikiami kitokie valdančiųjų įvaizdžiai. Vadinasi, ir tai yra informacinio karo dalis?
– Socialinės medijos yra puiki terpė sklisti propagandai. Kaip atskirti melą nuo tiesos?
– Medijų kritikai moko, jog visų pirma reikia perprasti atskiros medijos specifinį poveikį, kaip byloja garsioji M.McLuhano formulė „Medija yra pranešimas“. Tada atsirinkti, tikrinti šaltinius, bandyti apžvelgti kuo daugiau įvairių perspektyvų, klausti, kokie interesai slepiasi už pranešimų ir t.t. Visa tai jau šimtą kartų esate girdėję. Tik kaip turėti tiek laiko, kad spėti viską lėtai ir nuodugniai patikrinti?
Aš, visų pirma, bandau nepamiršti, jog tai – kas mane pasiekia per medijas, ypač per ekraną, nėra tiesioginė tikrovė, o informacija, vienaip ar kitaip pateikianti faktinės realybės fragmentą kažkieno (žurnalisto, kario, vaiko, politiko) požiūriu. Be to, kad išvengčiau „medijų transo“, stengiuosi griežtai dozuoti prisijungimų laiką paros bėgyje. O taip pat rasti laiko nemedijuotoms patirtims, ypač judėjimui ir bendravimui su artimais žmonėmis, ar realiu solidarizavimuisi su tais, kurie patyrė žalą. Ir žinoma, nuolatinė savo vertybių revizija. Dažnai tokiais atvejais prisimenu filosofo Emanuelio Levino žodžius: „Visi yra atsakingi – visiems ir už visus. O aš labiausiai.“ Realus karas yra informacinio karo tąsa, o informacinis karas didžiąja dalimi vyksta mūsų galvose.
– Tiek „Facebook“ tiek „Instagram“ platformose galime matyti reklamą, skatinančia žmones aukoti ukrainiečiams. Kartais gali atrodyti, kad nuolat kartojama žinutė gali paskatinti atvirkštinį atsaką – abejingumą. Ką apie tai manote?
– Skatinimo solidarizuotis niekada negali būti per daug, nes solidarumas ypač taikos sąlygomis yra deficitas. Nesutinku, kad reklamų yra per daug eteryje. Matome, kad kvietimas solidarizuotis pasirodo nuolatiniame karo, smurto ir politinių komentarų kontekste. Taigi, prieš kiekvieną kvietimą solidarumo akcijai ar po jo plūsta karo vaizdai ir nuomonės formuotojų komentarai. Labiau bijau to, kad karo vaizdai ir politiniai komentarai ilgainiui niveliuosis medijų vartotojo, ypač to, kuriam realus karas, jo manymu, negresia, galvoje. Tikiuosi, kad tai netaps tik dar vienu „Vakarų fronte nieko naujo“.
