Lietuva dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį – bus pasaulio dėmesio centre, o mūsų žmonės ir šalies svečiai galės patys išvysti Šventąjį Tėvą, išgirsti jo žodį, kam pasiseks, gauti jo palaiminimą. Penktadienį „Dienos temoje“ Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
– Ekscelencija, kuo šios dienos bus išskirtinės Lietuvai?
– Išskirtinės todėl, kad turėsime įspūdingą, nepaprastą svečią. „Svečias į namus – Dievas į namus“, – sako lietuviška patarlė. Šiuo atžvilgiu dar labiau tinka. Popiežius pasaulio mastu yra autoritetas ir visada dėmesio centre. Jis po visą pasaulį važinėja, ir per šias dvi dienas pasaulio dėmesys bus skirtas mums. Gerai, kad tai vyksta ne krizės, nelaimės, ne karo atveju, o kai mes galime išgirsti ir nusiteikti pozityviai ateities link.
– „Laisvė yra turtas, kurį reikia nuolat saugoti ir perduoti kaip brangų paveldą naujoms kartoms“, – sako popiežius, prieš atvykdamas į mūsų valstybę. Ar tai reiškia, kad jo vizitą nulėmė mūsų valstybingumo atkūrimo jubiliejus, ar buvo ir kitų priežasčių, kodėl popiežius pasirinko mūsų valstybę, nes yra didesnių, įtakingesnių valstybių, kur popiežius dar nėra buvęs?
– Popiežius visada pasirenka mažesniuosius, periferiją ir važiuoja ten, kur jo reikia. Tikrai laimingas sutapimas, kad švenčiame nepriklausomybės ir laisvės šimtmetį. Prieš 25 metus, kai Jonas Paulius II atvyko, buvome ką tik įžengę į naują nepriklausomybę, atkurtą laisvę, buvo visai kitokie iššūkiai.
Popiežius ir savo kalboje pabrėžia auką tų žmonių, kurie kentėjo, kurie buvo ištremti, kurie ieškojo laisvės, ir daugelyje savo raštų kalba apie laisvės kainą. Mes turime ir pareigą išsaugoti laisvę, puoselėti ir naudoti ją bendrajam gėriui, visų žmonių naudai. Apie tai popiežius jau užsiminė savo sveikinime prieš kelionę, tai bus ir viena iš temų, kurios bus puoselėjamos per šias dienas.
– Jūs buvote žmogus, organizavęs Jono Pauliaus II vizitą į Lietuvą. Dabar esate gal net vienas iš didžiausių šeimininkų, pasitinkančių popiežių Pranciškų Lietuvoje. Jeigu palygintumėte ne pasiruošimą, o šitas dvi asmenybes – ar labai skirtingi popiežiai?
– Jie kilę iš skirtingų kraštų, pasaulio kampų, jie turi skirtingas praktikas, juos vienija tikėjimas Kristui ir skelbimas gerosios naujienos. Popiežius Jonas Paulius II, dabar šv. Jonas Paulius II, padėjo atnešti laisvę ir nepriklausomybę į visas komunistų užgrobtas teritorijas. Jis suprato žmogaus esmę, būtinumą kelti žmogaus orumą.
Panašiai ir Pranciškus, bet visai kitokiu kampu. Jis atėjęs iš Argentinos, matęs ir daug nepritekliaus, daug neteisybės, ir jo dėmesys skirtas mažam žmogui. Taip pat jam svarbu nešti taikos žinią visame pasaulyje. Jis siekia įgyvendinti gailestingumą, apie kurį jis taip dažnai kalba.
Jis atėjęs iš Argentinos, matęs ir daug nepritekliaus, daug neteisybės, ir jo dėmesys skirtas mažam žmogui. Taip pat jam svarbu nešti taikos žinią visame pasaulyje. Jis siekia įgyvendinti gailestingumą, apie kurį jis taip dažnai kalba.
– Kai mes kalbame apie Pranciškų, tai sakome, kad jis yra intelektualas, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras, apsigynęs disertaciją Vokietijoje, poliglotas, kalbantis ir suprantantis net kelias kalbas. Be to, jis yra ir, drįsčiau sakyti, politikas, nes juk šitas popiežius tarpininkavo JAV ir Kubos suartėjimui dar prezidento B. Obamos laikais. Tai dažnas reiškinys?
– Popiežiai, sakyčiau, ypač paskutiniai trys, reiškėsi kaip moraliniai autoritetai. Šitas popiežius ne tik Kubą ir Ameriką, bet ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje aktyviai dalyvavo siekiant sutaikinti kariaujančias tautas, kariaujančius žmones, dirbo prieš korupciją įvairiuose kraštuose.
Tautų vadovai vyksta ir į Romą – nuo V.Putino, B.Obamos ir D.Trumpo, – nes jis yra autoritetas visam pasauliui. Mums iš tikrųjų yra didelė garbė, kad jis pasirinko atvykti, susitikti su mumis, ne tik diplomatiniu lygiu, bet ir asmeniniu. Jei pažiūrėsime, su kuo jis susitinka trečiadienio audiencijoje, yra ir tų vadovų, oficialių žmonių, pareigūnų, yra ir eilinių žmonių, kurie ateina, kad galėtų pagauti jo žvilgsnį, pamatyti.
Ketvirtadienį kaip tik buvau Katedroje – viena močiutė mane sustabdė ir klausinėjo rodydama į žemėlapį, kur popiežius bus, per kurias gatves važiuos. Pasakiau: „Mišios bus Kaune.“ Sako: „Būsiu mišiose, bet aš noriu būtinai pamatyti jį iš arti, kad mūsų akys susitiktų.“ Ir taip uoliai ji ieškojo kampo, kur galės pamatyti tą papamobilį popiežiaus.
Manau, yra daug tokių žmonių tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Jo žvilgsnis, tas asmeninis kontaktas yra kažkas tikrai ypatingo, ir tai yra tas pats žmogus, su kuriuo siekia susitikti ir didieji tautų vadovai, kad suprastų jo nešamą žinią.
– O kiek reikšmingas šito popiežiaus 2016 m. pirmą kartą istorijoje surengtas susitikimas su Rusijos Ortodoksų bažnyčios stačiatikių patriarchu Kirilu?
– Tai padaryti ilgai bandė ir Jonas Pauliaus II, ir popiežius Pranciškus tikrai darė viską, kad jie galėtų susitikti. Tas susitikimas įvyko Kuboje. Dabartinis popiežius yra dialogo žmogus, jis supranta, kad ne iš karto išeis susitarti tiek valstybiniuose, tiek bažnytiniuose reikaluose. Jis kviečia į dialogą, ir tas susitikimas su patriarchu, ir jo rūpestis dėl ekumenizmo virsta religiniu dialogu dėl to, kad jis kalbasi.
Jo viena iš anksčiau išleistų knygų buvo pokalbiai su žydų rabinu Argentinoje, kai jis ten buvo kardinolas. Sėdėdavo, kalbėdavo apie tuos dalykus, kurie rūpi. Tą patį dialogą nori pradėti su Ortodoksų bažnyčia. Tai buvo tikrai nelengva pradžia todėl, kad tuo metu jau buvo prasidėjęs karas Ukrainoje, ir ten buvo sava įtampa. Bet jis supranta, kad, norint rasti sprendimą, reikia kalbėti, jis tai ir daro, kaip minėjau, – Afrikoje, Pietų Amerikoje, kur kariauja tautos, jo nuncijai, pasiuntiniai vysto taikdario vaidmenį.
– Bet Bažnyčia susiduria su itin dideliu skandalu šį kartą, tai yra pedofilijos skandalas, seksualinio išnaudojimo skandalas. Šitas popiežius iš tiesų stoja į aukų pusę, bet vėlgi jam pačiam mestas šešėlis – neva jis slėpė vieną iš tokių kunigų, žinojo, netgi jį bandė apsaugoti nuo to. Ar pajėgus šitas popiežius susidoroti su iššūkiu, kuris pasirodė net ne per jo laikotarpį, o gerokai anksčiau?
– Šis atvejis yra šio laikotarpio rykštė, Bažnyčios skaudulys, kur popiežius bando vadovauti. Jei pasižiūrėtume į praėjusį amžių, tai popiežiai vargo, kentėjo su žmonėmis karo metais, per trėmimus, jie pastatyti priešakyje fenomeno, kur krikščionys tarpusavyje kariauja, bando sustabdyti, jie kenčia, jie daro, ką jie gali, meldžiasi ir diplomatiniu būdu veikia.
Man atrodo, kad šis popiežius daro tą patį – šiuo atveju jis kenčia, jis bando pataisyti, jis eina į dialogą. Bažnyčioje dabar yra nulinė tolerancija visame pasaulyje ir procedūros, jei užtinka tokius atvejus, tokius, kokie dabar paskutiniu metu nuskambėjo Airijoje, Amerikoje ir kitur. Tie atvejai dažniausiai įvykę prieš 50 metų. Bažnyčia yra labai didelius žingsnius padariusi, kad tai daugiau neįvyktų, ir kalbasi su aukomis, siekia paspartinti gijimo procesą, kuris yra ilgas. Mes žinome iš komunistinių laikų, karo laikų žaizdos greitai neišgyja, ir šitame dalyke irgi žaizdos greitai neišgyja, bet procedūros ir popiežiaus bandymas kalbėti, spręsti, gydyti tas žaizdas.
Mes žinome iš komunistinių laikų, karo laikų žaizdos greitai neišgyja, ir šitame dalyke irgi žaizdos greitai neišgyja, bet procedūros ir popiežiaus bandymas kalbėti, spręsti, gydyti tas žaizdas.
Ketvirtadienį „Žiniose“ buvo Bono susitikimas su Šventuoju Tėvu, ir jis pats pasakė: „Pažvelgęs į jį, matau, kaip jis kenčia asmeniškai.“ Manau, popiežiai per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus irgi kentėjo. Jie meldžiasi, jie siekia spręsti tas problemas, kurios paveikė visą Bažnyčią.
– Ekscelencija, dar noriu pacituoti popiežiaus kreipimąsi prieš vizitą. Jis sako, kad „tamsos, smurto ir persekiojimo laikais laisvės liepsna įkvepia viltį sulaukti ateities, kurioje bus gerbiamas kiekvienam žmogui Dievo duotas orumas, ir visi jausimės pašaukti bendradarbiauti, kurti teisingą ir brolišką visuomenę. Šiandien labai reikia tokio solidaraus tarnavimo visų labui. Linkiu, kad mano vizitas padrąsintų visus tuos geros valios žmones.“ Ar tai ir yra, ko Lietuva laukia iš šito popiežiaus vizito, tai yra vilties ir padrąsinimo?
– Manau, taip, mes turime ir savo visuomenės problemų, turime migracijos problemą, ir tai dažnai paženklina vilties stoka. Žmonės ieško kažko kažkur. Šitas popiežius, ne tik ką jis moko, jo pasakytos frazės yra labai gilios ir veiksmingos, gali padėti žmogui atsistoti ant kojų. Bet tikrai turiu vilties, kad jis savo asmenybe, savo pavyzdžiu tikrai galės mus uždegti jo džiaugsmu ir jo viltimi. Jis tą neša visam pasauliui, jis labai artimai šį savaitgalį mums tai atneš.
– Ekscelencija, jūsų paskutinė naktis prieš vizito pradžią bus rami, viskam pasiruošta?
– Tikrai rami, melsiuosi iš tikrųjų, kad Dievas per šį popiežių paliestų kuo daugiau žmonių širdžių, kad būtų kuo daugiau žmonių, kurie galės pamatyti jo akis ir patirti jo artumą gatvėse, Vilniuje, Kaune, ir renginiuose. Tikrai meldžiuosi ir tikiu, kad bus daug žmonių, kurie turės ir išnaudos tą didžiąją progą ir galimybę.
