„Tai atrodo panašiai, lyg kalbėtume apie kokius nors maginius veikėjus, psichologus, kašpirovskius, kurie priburs mūsų galvose ir jose kažkas atsitiks. Panašiai sakome ir šiuo atveju – žiūrėkite, yra baisus pavojus mūsų smegenims, dangus jau griūva, galas ateina, visi čiupkite ir tuoj pat išplaukite savo smegenis nuo purvo, kurio tose smegenyse galbūt niekada nebuvo“, – LRT Radijui sako G. Mažeikis.
Jis prideda, kad dėl butaforinio informacinio karo mes esame linkę ne tik nebesidomėti realiais įvykiais, bet netgi imame labiau toleruoti propagandą.
Apie informacinį karą kalbame tuo metu, kai apskritai nėra jokio karo, kai kalbame apie prieš mus rengiamas kone karines informacines atakas.
– Esate rašęs, kad šiuolaikiniai žiniasklaidos fabrikai gamina karo placebą. Koks jis? Kas konkrečiai yra gaminama?
– Pirmiausia, kai vartoju žodį „placebas“, turiu omeny tradicinę prasmę. Tai nėra tikras vaistas arba produktas, kurio efekto tikimės. Tai yra nereikšmingas jo pakaitalas, turintis vaistui ar kitam produktui įprastinį pavidalą. Tai – placebas.
Žinoma, kai kalbame apie informacinius karus, dažniausiai įsivaizduojame, kad kalbama apie priešą, kuris mus puola ir mes užimame gynybinę poziciją arba esame proaktyvus ir bandome jį kritikuoti. Tai nebūtų placebas.
Apie informacinį karą kalbame tuo metu, kai apskritai nėra jokio karo, kai kalbame apie prieš mus rengiamas kone karines informacines atakas, nors jas labai sunku įrodyti, arba, kai įvairios cenzūros neveikia, jokia karo padėtis nėra paskelbiama, ir identifikuoti, kur tas priešas yra, beveik neįmanoma, išskyrus, nurodant mitologinį Kremlių.
Tada iškyla klausimas, ar rašiniai apie informacinį karą yra verti dėmesio, ar tai nėra tiesiog simuliakrai. Simuliakras nebūtinai yra plecebas. Simuliakras – apsimetinėjimas tam, kad parodytum ką nors kito. Placebas vykdo kokią nors psichinę funkciją, kurią mes galėtume patirti kitu būdu. Paprastai dar nurodau Herberto Marcuse išplėtotą desublimacijosarba seksualinio pasitenkinimo pakeitimo funkciją. Apskritai froidizmas sublimaciją arba susilaikymą nuo tiesioginio geismo patenkinimo, ypač seksualiniuose, libidiniuosesantykiuose, laiko civilizacijos pradžia arba pagrindu.
Vėliau H. Marcuse nurodo, kad propaganda ir viešieji ryšiai pradeda elgtis kitaip – pradeda gaminti arba skatinti desublimaciją. Vadinasi, tam tikrais ribotais kiekiais skatinamas malonumo vartojimas ir troškimų tenkinimas. Užuot juos sublimavę ir buvę kariais, darbininkais, rašytojais, užsiimame malonumų praktikomis: žiūrime erotinę televiziją ir vartome blizgaus popieriaus žurnalus. Šis savo energijos išeikvojimas ribotiems malonumams, kurie mus supa, ir vadinasi desublimacijos veiksmu.
Šiuos karo vaizdus reikia gaminti, bet jie neprivalo būti tikri. Jie gali būti prasimanyti.
Karo atveju Sigmundas Freudas taip pat rašo apie tai, kad kyla toks pat mirties troškimas – tanatos. Marcuse nekalba apie tai, ar desublimacija galėtų būti [pritaikyta – LRT.lt] mirties požiūriu. Yra lygiai toks pat griuvimo troškimas, ir žmonės nori aplink matyti ir jausti kraują, mėsą, prievartą. Šią agresiją taip pat kviečiama sublimuoti, pašalinti, paverčiant tam tikra darbo arba civilizacine, kūrybine energija, bet šiuolaikinis informacinis pasaulis aptinka, kad ribotas karo vaizdų arba karo prievartos teikimas tenkina visuomenę lygiai taip pat, kaip erotika.
Tai tenkina dar daugiau negu šnipai ir kriminalinės naujienos. Todėl žiniasklaidai, norint užsidirbti iš pranešimų, kuriuos skaito malonumų geidžiantys žmonės, reikia rodyti vis daugiau erotikos arba karo vaizdų. Šiuos karo vaizdus reikia gaminti, bet jie neprivalo būti tikri. Jie gali būti prasimanyti. Taip pat labiau pažengusiems žmonėms veikia ir informacinis karas. Jie pasitenkina, skaitydami apie įvairius informacinius ir kitokius karus. Tada jų energija nuslūgsta, ir jie tampa nebepavojingi nei sau, nei kitiems. Jie save išeikvoja, bet ne sublimacijos, o desublimacijos keliu – pasitenkindami.
– Karo placebą sulyginote su fetišu. Minite, kad informacinis karas gaminamas lygiai taip pat, kaip erotika popkultūroje – tiesiog apeliuojama į juoduosius, žemiausius žmogaus instinktus. Kokios to priežastys? Kodėl karo tema vis dėlto tapo tokia paklausi?
– Atskirčiau du dalykus: karo ir informacinio karo paklausą. Karo paklausa iš tiesų tenkina pačius žemiausius mūsų geismus, o informacinio karo paklausa atsiranda tik tada, kai išsiplečia interaktyvūs komunikaciniai tinklai. Šiai jau save reflektuojančiai ir truputį išsilavinusiai publikai nepakanka šnekėti vien apie tankus. Jai taip pat reikia pasišnekėti apie televizijas, kurios įtikinėja, apie įvairius karo vaizdus: ar jie tikri, ar netikri, ar falsifikuoti, ar ne. Tada vėl prasideda taip vadinamos komunikacinės batalijos.
Šie komunikaciniai mūšiai šiuos žmones kartais tenkina netgi labiau negu pats karas. Jeigu pasižiūrėtumėte į socialinius tinklus (ypač – rusų kalba), galite aptikti, pavyzdžiui, nuolatinę diskusiją tarp ultranacionalistų ukrainiečių ir ultranacionalistų rusų. Jie nuolatos šnekasi. Tai – šimtai pranešimų, keiksmažodžių, kraujo, neapykantos ir kitų dalykų.
Kam reikia dalyvauti šiame procese? Jis visoms pusėms suteikia milžinišką malonumą.
Kam reikia dalyvauti šiame procese? Jis visoms pusėms suteikia milžinišką malonumą. Jiems atrodo, kad jie yra tikrame mūšyje, tikroje diskusijoje ir ta diskusija gali būti ne tik apie pačius mūšius, bet ir apie informacinius karus. Jie tada diskutuoja ne tik apie mėsą, bet ir apie tai, kuris kurį apgaudinėja. Jie vienas kitą demaskuoja, vienas kitam rezga pinkles, gamindami netikrus įvykius. Po to jie šiuos netikrus įvykius demaskuoja. Patiriamas uždarymo ir atvėrimo malonumas: kažkas sukurią mįslę – netikrą įvykį, o kitas ją atskleidžia.
– Kalbant apie diskusijas, kurios vyksta ne socialiniuose tinkluose tarp privačių asmenų, o tarp visuomenės veikėjų, intelektualų, valstybės atstovų. Kaip juos vertinate informacinio karo kontekste?
– Pirmiausia komercinė žiniasklaida pati retai kada kuria arba ne vien tik pati kuria vaizdus. Labai svarbu, kad aplink būtų įvairių viešų intelektualų arba rašytojų, kūrėjų, politikos mokslininkų, psichologų, filosofų, kurie komentuotų visus šiuos reiškinius, apie kuriuos kalbame, žiniasklaidai pateiktų produkciją. Norisi, kad ta produkcija būtų kuo ryškesnė, vaizdingesnė.
Tačiau visuomenė, pripratusi vartoti butaforinius pranešimus, net nebenori laukti tikrųjų pranešimų, nes jie gali būti ne tokie įdomūs, ne tokie žavintys.
Tada rodomi šie viešieji intelektualai, jiems kartais net truputį už tai užmokama. Jie tampa produkcijos teikėjais. Produkcija nuolat lyg iš kokių karvių ar amarų didėja. Žiniasklaidos tinklai šią produkciją paima, pasisavina ir ją paskelbia tam, kad šių intelektualų galvos jau rytoj pagamintų naują produkciją ir taip tęstųsi be perstojo. Jeigu tik kuris nors iš jų tampa nebe toks kūrybingas ir įdomus, tuoj pat ieškoma kito, kuris būtų įdomus ir reikšmingas.
Žinoma, šioje vietoje viešasis intelektualas atsiranda keistoje pozicijoje. Viena vertus, jis turi užimti kritinę nuostatą ir būti pilietiškas. Tai – jo funkcija. Kita vertus, jis pats tampa informacinio kapitalizmo agentu. Jis pats gamina šią produkciją, yra išnaudojamas ir net to nejaučia, nes kažkokiu būdu patiria malonumą, pateikdamas vis daugiau nebūtos informacijos. Kuo daugiau įvairių komentarų jis pateikia, tuo didesnį kovų ir batalijų lauką, kuriuo minta visi kiti, jis pats sukuria. Taip yra sukuriama informacinio karo iliuzija.
Bėda ta, kad informacinis karas vis dėlto yra tikro karo palydovas. Paprastai realus, fizinis karas, kupinas ne prasimanyto kraujo, ne išsigalvotų aukų, o realių kančių, taip pat yra lydimas įvairiausių agresyvių informacinių pranešimų.
Tačiau visuomenė, pripratusi vartoti butaforinius pranešimus, net nebenori laukti tikrųjų pranešimų, nes jie gali būti ne tokie įdomūs, ne tokie žavintys. Butaforiniai – daug įdomesni. Kam skani tikra dešra be prieskonių? Niekam. Ji skani tik prikrauta visokių pakaitalų. Lygiai taip pat, kai mes susidursime ar galėtume susidurti su realiais įvykiais, jų vaizdingumas pasirodys daug menkesnis nei tie vaizdai, kuriuos šiandien sukuriame.
– Norėtųsi čia stabtelėti ir pakalbėti šiek tiek daugiau apie tai, kokią įtaką turi toks informacinio karo „supopkultūrinimas“ žiniasklaidoje kritiniam visuomenės mąstymui. Galų gale – apskritai visuomenei?
– Pirmiausia pasikeičia požiūris į propagandą. Užuot kritikavus propagandą, į ją pradedama žiūrėti vis atlaidžiau. Jei nebus propagandos, nebus informacinio karo, nebus apie ką diskutuoti internete, interaktyvioje žiniasklaidoje, nebus apie ką svarstyti televizijoje. Kitaip tariant, visas fabrikas sustos. Staiga pasirodo, kad šią propagandą reikia kažkokiais būdais remti ir jos ieškoti.
Ši skirtis tarp įsivaizduojamo informacinio karo ir realaus informacinio karo dažniausiai Lietuvos žiniasklaidoje nėra skiriama.
Pavyzdžiui, dabar nėra jokio blogo arba melagingo pranešimo iš Rusijos arba Ukrainos. Žiniasklaidai žūtbūt reikia jį atrasti, vos ne išrasti. Tada rausiamasi po visus socialinius tinklus ir bet koks netikras, bet panašus į tiesą pranešimas, kuris ten aptinkamas, bus paskelbiamas. Žinoma, jis gana greitai pašalinamas, bet svarbu, kad įaudrinta visuomenė bus patenkinta, o įaudrinta visuomenė nuolat laukia vis naujo pranešimo.
Kaip jau sakiau, tie pranešimai gali būti susiję ir su įsivaizduojamu „realiu“ karu, o kartais ir realiu karu, įsivaizduojamais informaciniais karais ir kartais – informaciniais karais. Ši skirtis tarp įsivaizduojamo informacinio karo ir realaus informacinio karo dažniausiai Lietuvos žiniasklaidoje nėra skiriama. Ji lygiai taip pat retai skiriama akademiniame pasaulyje.
– Regis, sudaromas toks įspūdis, kad informacinis karas yra dar subtilesnis, pavojingesnis?
– Pranešėjai apie karą ir informacinį karą iš tiesų pradėjo skirtis. Kiekviena iš pusių bando sakyti, kad jų pranešimas yra svarbesnis. Vieni sako – žiūrėkite, tankai nužudė tiek žmonių, vadinasi, mūsų pranešimas yra labai svarbus, skaitykite. Kiti sako – ne, čia gali būti apgavystė, reikia tikrinti įvairiausius tinklus, ir informacinis karas, smegenų plovimas šiandien yra daug svarbesnis negu realūs susidūrimai. Kurį pranešimą mums reikėtų skaityti?
Reikalas tas, kad jie abu tarpusavyje konkuruoja ir abu susiranda savo skaitytojus. Pilkesnei masei skirti pranešimai apie tankus. Truputį apsiskaičiusiai, labiau mokiai masei, tai, kurios daugiau internete, kuri daugiau diskutuoja elektroniniu pavidalu, reikia pranešimo apie informacinius karus. Tada, žinoma, pradeda laimėti pranešimai apie informacinius karus.
Diskusija „kas, ką ir kur pasakė“ tampa svarbesnė nei apskritai tai, kas, kur įvyko. Vis dėlto turi būti išlaikytas žanras. Tai reiškia, kad turi būti platinami ne bet kokie gandai. Turi būti platinami gandai, būtent, išlaikant pokalbį apie informacinį paveikumą.
Pilkesnei masei skirti pranešimai apie tankus. Truputį apsiskaičiusiai, labiau mokiai masei, tai, kurios daugiau internete, kuri daugiau diskutuoja elektroniniu pavidalu, reikia pranešimo apie informacinius karus.
Tai atrodo panašiai, lyg kalbėtume apie kokius nors maginius veikėjus, psichologus, kašpirovskius, kurie priburs mūsų galvose ir jose kažkas atsitiks. Panašiai sakome ir šiuo atveju – žiūrėkite, yra baisus pavojus mūsų smegenims, dangus jau griūva, galas ateina, visi čiupkite ir tuoj pat išplaukite savo smegenis nuo purvo, kurio tose smegenyse galbūt niekada nebuvo.
Kviečiama užsiimti smegenų sanitarija ir valyti tas smegenis patiems, net jei jos niekada nebuvo purvintos ir su jomis nieko neatsitiko. Lyg būtų sakoma – patys susideginkite smegenis, patys išsiplaukite, mums net nebėra laiko jas plauti, jūs patys tapote smegenų plovikais.
– Kaip manote ir ką atsakytumėte tiems žmonėms, kurie atsakytų, kad domisi tokia informacija dėl to, kad tiesiog rūpinasi savo kaimynų, valstybės, savo saugumu, dėl to seka kiekvieną pranešimą, susijusį su esamais ar galimais karo veiksmais?
– Paklausčiau, ar tai, ką jis šiandien girdi, kuo nors skiriasi nuo to, ką jis girdėjo prieš pusę metų ar metus? Ar jis prisimena panašius pranešimus, skelbtus prieš dieną, dvi, tris? Ar yra taip, kad jis net neatsimena, kaip neatsimena savo sapnų ar to, ką valgė prieš savaitę? Ar tai tapo paprasčiausiu vartojimu?
Jei šis žmogus puikiai atsimena visą tradiciją, kas vyksta, atsimena pokalbius, dėmesingai seka, kaip jie vystosi, dar jo reikėtų paklausti, kiek iš tų pranešimų vėliau pasitvirtino kokiu nors pavidalu? Tai, žinoma, būtų pirmieji klausimai.
Kitas dalykas, būtų svarbu pasidomėti santykiu tarp politikų arba analitikų, sakančių panašius pranešimus, ir žiniasklaidos, kuri laukia šių pranešimų. Kitaip tariant, pati žiniasklaida dažniausiai iniciuoja pokalbių temas. Tai daro ne tik politikai. Tai – sinerginė sąveika. Ir vieni, ir kiti šneka panašius dalykus.
Kadangi šaltinių nelyginame kritiškai, neatrandame melo ir ne melo pozicijų, neįsitikiname, kiek pavojinga skaityti tokius pranešimus.
Itin dažnai, pavyzdžiui, agresyvius Kremliaus pasisakymus įgarsina mažiausiai reikšmingi žmonės. Tai – bandomieji pranešimai, skirti pasižiūrėti, kaip reaguos pasaulis. Jų pranešimai irgi yra sąlygoti sinerginės sąveikos tarp politikos ir komercinės žiniasklaidos. Jeigu paprastai mes žinome kurią nors problemą, tai nebūtina kiekvieną dieną mūsų veidus baksnoti į šią problemą, kad apie ją būtų diskutuojama.
Šis baksnojimas neturi jokios reikšmės. Kiekvienas žmogus arba piliečių grupė, pamačiusi problemą, pradeda galvoti apie tai, kuo reikia užsiimti, pavyzdžiui, šauliai, savanoriai pradeda skirti daugiau dėmesio savigynos būriams. Nebūtina jų kiekvieną dieną baksnoti ir sakyti – žiūrėkit, galbūt rytoj kils karas.
Problema yra ta, kad žmogus, užuot užsiėmęs pasirengimu demokratijos tvirtėjimui, demokratinių vertybių skatinimui arba kariniu pasirengimu, užsiima vieninteliu dalyku – skaito šiuos pranešimus. Pranešimų skaitymas apskritai nėra jokia praktinė veikla. Nuo to netampame gabesni, neįgyjame didesnės karinės patirties, netampame labiau kritiški.
Kadangi šaltinių nelyginame kritiškai, neatrandame melo ir ne melo pozicijų, neįsitikiname, kiek pavojinga skaityti tokius pranešimus. Kitaip tariant, nuolatinis pokalbis apie karą ir informacinį karą savaime tampa destruktyvus.
