Pasirodė keturios knygos
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas perleido pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“, aiškinamoji knyga – pakeliui. Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičius leistas leidinys sutalpintas į keturias knygas, jos išleistos 2,1 tūkst. egzempliorių tiražu: 1,5 tūkst. rinkinių bus perduota šalies mokykloms, bibliotekoms, muziejams, dar 300 – lituanistinėms mokykloms. Likusius 300 rinkinių bus galima įsigyti.
Aiškinamąją knygą tokiu pačiu tiražu planuojama išleisti iki kovo pabaigos, tuomet visos jos ir iškeliaus pas savininkus.
„Aušra“ (Auszra) – pirmasis tautinis lietuvių mėnraštis, ėjęs nuo 1883 metų kovo iki 1886 metų birželio Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje ir Tilžėje. Pirmojo numerio leidėju pasirašė Jonas Basanavičius.
Tilpo į kišenę
Pristatymo renginyje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis parodė, kaip atrodė pats laikraštis. Tai buvęs nedidelio formato lapai, kad „tilptų į kišenę, tilptų į voką, kad būtų galima siųsti į Lietuvą ar kur nors toliau, pavyzdžiui, į Maskvą ar toliau“.
Institute yra išlikęs autentiškas „Aušros“ numerių komplektas – tai Jono Basanavičiaus rinkinys.
Pristatyme kalbėjęs prezidentas sakė, kad pirmiausia norįs priminti apie tai, jog „Litexpo“ po 4,5 mėnesio vyks svarbiausias dabartinės Lietuvos istorijos įvykis – NATO viršūnių susitikimas, kuriame dalyvaus visų pagrindinių NATO narių šalių lyderiai, visų bendraminčių lyderiai, iš viso apie 40 valstybių vadovų. Esą tokios svarbos įvykio per artimiausius 50 metų nebūsią. Jis taip pat atskleidė, kad jau patvirtintas šio renginio logotipas, jame svarbią vietą užims Vytis.
„Viena laimingesnių dienų“
Kalbėdamas apie „Aušros“ perleidimą G.Nausėda teigė, kad ketvirtadienis, kai jam atnešė šias keturias knygas, yra „viena iš laimingesnių gyvenimo dienų“, nes jautėsi prisilietęs bent maža dalimi prie labai prasmingo darbo: „Tikiu, kad šios knygos ras kelią į skaitytoją, į Lietuvos mokyklas, į visų, besidominčių Lietuvos istorija, širdis.“
Prezidentas dėkojo a.a. Vidmanto Staniulio našlei Danutei Staniulienei, kadangi V.Staniulio „Aušros“ rinkinio egzempliorius perėjo į G.Nausėdos rankas ir tai esą tapo akstinu pagalvoti apie tai, kad „turėti „Aušros“ egzempliorių yra didelis malonumas, bet pasidalinti juo su Lietuvos visuomene yra penkiagubai, dešimtgubai didesnis malonumas“.
„Mes tikrai nusipelnėme, kad praėjus beveik 33 metams po Nepriklausomybės atkūrimo galime turėti visą „Aušros“ komplektą ir tas komplektas bus prieinamas kiekvienam, kuris tuo domisi. Mano gyvenime knyga suvaidino kelio nurodytojo, arba – kelio atvėrėjo, vaidmenį. Knygos man leido suvokti, ko aš gyvenime siekiu, kokiu keliu noriu eiti, kokius sprendimus daryti ir, svarbiausia, kokia asmenybe noriu būti.
Dabar bandau nusikelti į XIX a.pab., kuomet mūsų protėviai ieškojo to paties kelio. To kelio ieškojo visa lietuvių tauta. Galite įsivaizduoti situaciją 1882 m., „Aušros“ pirmojo numerio išleidimo išvakarėse. Lietuva kartu su Lenkija buvo praradusios savo valstybingumą beveik 100 metų. Spauda lotyniškais rašmenimis uždrausta ir jokių vilčių, kad šita gelžbetoninė tvora bus nugriauta.
Desperacija, kad tauta pamažu nyksta, kad prarandamos istorinės tradicijos, kalbos potencialas. Ne paslaptis, kad tuo metu daug žymių Europos, pasaulio kalbininkų susidomėjo lietuvių kalba, bet susidomėjo dėl labai liūdnos priežasties – jie buvo įsitikinę, kad lietuvių kalbą ištiks toks pats likimas, kaip ištiko prūsų kalbą XVI–XVII a., kai išleidus pirmas prūsiškas knygas vėliau jų poreikio nebebuvo, nes nebebuvo kam jų skaityti“, – kalbėjo prezidentas.
Atvėrė akis ne vienam
Anot G.Nausėdos, tokioje niūrioje atmosferoje atsirado gana gausus bendradarbių būrys, kurie nusprendė parodyti tautai kelią per knygą. Svarbiausias buvo Jonas Basanavičius, tačiau ne jis vienintelis.
Prezidentas minėjo, kad turime išties daug žymių žmonių Lietuvos istorijoje, kurie teigė, jog „Aušra“ jiems atvėrė akis – Vincą Kudirką, Žemaitę ir t.t.
„Aušrą“ reikia skaityti ne tik pradedant ir baigiant jos prakalba. „Aušrą“ reikia skaityti kaip romaną, kaip mikrokosmosą, kuriame randa vietą viskas – ir istorijos žinios, ir net ūkio terminijos atsiradimas. Yra toks labai įdomus straipsnis – Mokslas apie tautinę ūkę, kur, galima sakyti, kaip dviratis buvo išradinėjami nauji terminai lietuvių kalba.
„Aušrą“ reikia skaityti skaitant nekrologus, skelbimus, skaitant reklaminius pranešimus, nes tai visuma, kuri leidžia mums stebuklingu būdu nusikelti į tą aplinką, tą terpę, kurioje gyveno mūsų protėviai XIX a. pabaigoje“, – kalbėjo G.Nausėda.
Jis sakė savo įžanginiame žodyje pateikęs, tarkim, nekrologo pavyzdį – apie 13 mėnesių mirusią JAV lietuvio dukrytę Mildutę, kuri paliko šį pasaulį „alpstančios lietuvių genties“, jos tėvas kartu su ja palydi ir savo viltį, kad būtų auklėjęs ją lietuviška dvasia.
„Tokie ir juokingi pranešimai, kad lietuvis ieško sau žmonos, ten skamba, kad „man reikia žmonos ne tik tam, kad mane pavalgidintų arba kitus dalykus padarytų, bet man reikalinga asmenybė, kuri būtų kartu su manimi ir lygiai taip pat mylėtų lietuvių kalbą, tradicijas.
Dėl tos priežasties man kilo mintis, kad mes kaip išdidi, savarankiška valstybė negalime leisti tokios situacijos – neturėti „Aušros“ pilno komplekto, kad mūsų jaunimas galėtų pasimokyti tos besąlygiškos, altruistiškos tėvynės meilės, kurią turėjo mūsų protėviai“, – kalbėjo G.Nausėda.
Prezidentas ketina pats keliauti per Lietuvą ir pristatinėti „Aušrą“.
Po pristatymo prezidentas 15min sakė, kad „Aušra“ jau dabar yra jo mėgstamiausia knyga, tačiau jam svarbiau – kad šį leidinį suprastų jaunimas, nes XIX a. pab. leistas mėnraštis buvo būtent jaunų žmonių kūrinys. Nutiesęs kelią ir į Vasario 16-ąją.
„Aš manau, kad be „Aušros“ Vasario 16-osios būtų nebuvę. Tiesiog lietuvių kalbos, tradicijų genas nebūtų pakankamai stiprus, kad dar kartą prikeltume tautą.
Todėl turime „Aušrą“ studijuoti ne tik kaip politinį dokumentą, bet kaip mikropasaulį, kuriame yra visko – ir liūdesio, ir vilties, ir džiaugsmo, ir gėdos, ir nekrologų, ir reklaminių pranešimų. Visi jie apie tą patį – visi jie apie Lietuvą“, – kalbėjo G.Nausėda.
Priminė metiniame pranešime
Pernai birželį metinėje kalboje Seime prezidentas sakė: „Įvairiomis progomis iš tribūnų sklinda kalbos apie patriotinį ugdymą ir istorinę savimonę. Tad ar ne gėda, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai?
Tenkinamės atsitiktinėmis pabiromis ištraukomis, kurios neleidžia susidaryti net apytikslio vaizdo apie „Aušros“ turinį ir bendradarbių įvairovę, ką jau kalbėti apie sodrią to meto rašinių kalbą.
Kol stokojame savo praeities šaknų suvokimo, o į atskiras istorines asmenybes žvelgiame per sovietinės istoriografijos prizmę, nėra ko stebėtis, kad pirmojo Nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklui taip ir neatsiranda vietos Vilniuje
Tačiau tuomet paaiškėjo, kad „Aušra“ su laikraščio faksimilėmis buvo perleista dar 1983 metais Čikagoje, kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva, bet greičiausiai nedideliu tiražu.
