Šiuo metu šalyje veikia 25 politinės partijos. Nuo tradicinėmis laikomų socialdemokratų, konservatorių, liberalų, žaliųjų iki Žemaičių, Emigrantų partijų, Kartų solidarumo sąjungos ir panašių.
G.Nausėdos nuomone, politiniame lauke yra vietos ir naujiems žaidėjams.
Registrų centras yra rezervavęs du naujus politinių organizacijų pavadinimus – Gerovės valstybės partijos ir partijos „Vieninga Lietuva“. Kas juos rezervavo, kol kas neaišku, o galimi partijų iniciatoriai autorystės kratosi.
Konkurencija virto apkasų karais
Antradienį transliuotoje laidoje „Delfi Dėmesio centre“ G.Nausėda, paklaustas, ar kalbėdamas apie tai, kad Lietuvoje gali rastis nauja politinė jėga, galvojo apie Roką Masiulį, aiškino, jog pirmiausia omenyje turėjo šalyje egzistuojančią nišą.
„Tokių nišų yra, nes kai kurios partijos ne visai atstovauja savo pavadinimams“, – sakė prezidentas.
Tokių nišų yra, nes kai kurios partijos ne visai atstovauja savo pavadinimams.
G.Nausėdos teigimu, yra naujumo poreikis. Anot jo, jei pripažįstama, kad egzistuoja socialdemokratinė, krikščionių demokratų, liberalų, žalioji ideologijos, tai yra labai platūs laukai, kuriuose žmonės tikrai turi galimybių labai rimtai pasireikšti.
„Tą rodo ir Vakarų Europos patirtis, kur atsiranda stipresnės žaliosios ir kitokios partijos. Pas mus ta ideologinė konkurencija pastaruoju metu yra labai išblukusi, nusimuša į kažkokius apkasų karus. Ir tada su liūdesiu konstatuoji, kad ideologijos tik savotiškas paukščiukas, tik atsiskaitymas prieš visuomenę, o visa kova vyksta visai kitoje plotmėje. Tokioje menkoje asmeninėje, nykioje aplinkoje, kuomet politinės konkurencijos tikrąja prasme tiesiog nebelieka“, – laidoje „Delfi Dėmesio centre“ kalbėjo šalies vadovas.
Pasigedo konkretikos
Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė sakė, kad partijų kaip ir turime daug, bet politinių jėgų, turinčių svorį, nėra itin gausu.
Politologės nuomone, reikia kalbėti apie tas partijas, kurios turi potencialo tapti parlamentinėmis, įsitraukti į valdančiąją koaliciją arba būti stipriomis opozicinėmis jėgomis.
„Tai tokių neturime kažkokio itin didelio skaičiaus. Mes kalbame visada apie maždaug 5–6 partijas. Bet prezidentas kalbėjo lyg ir apie ideologijų tam tikrą išsiplovimą, kurį, taip, galbūt galime stebėti pastaruoju metu, nes žmonės irgi turbūt ne visai balsuoja pagal tam tikras ideologines nuostatas. Beje, nemaža dalis žmonių kartais sunkiai gali identifikuoti save kairės–dešinės klasikinėje skalėje. Jie labiau tiesiog girdi pažadus, mato pačius žmones ir taip priima savo sprendimą, kuris galbūt nėra visada labai racionaliai apskaičiuotas“, – pastebėjo ji.
Girdint G.Nausėdos kalbas, R.Urbonaitei kyla klausimai, kokia gi ta nauja partija turėtų būti, koks turėtų būti jos turinys?
„Prezidentas lyg ir užsimena, kad tai neturėtų būti partija, kuri eina į rinkimus tikėdamasi gauti daug balsų vien dėl to, kad ji yra nauja. Kitaip tariant, vadovaujantis naujokų korta. Vis dėlto išlieka tada kiti klausimai: o kokią nišą ji turi užimti? Kokią valstybės viziją pateikti? Kokias galbūt nuostatas turėti? Lygiai taip pat – kairė socioekonominė ar labiau dešinė? Galų gale moralinio liberalizmo–konservatizmo klausimai. Apie tai aš taip ir neišgirdau kažkokios konkretikos“, – akcentavo politologė.
Vis dėlto išlieka tada kiti klausimai: o kokią nišą ji turi užimti? Kokią valstybės viziją pateikti? Kokias galbūt nuostatas turėti?
Be to, kaip teigė R.Urbonaitė, nors mūsų politinėje sistemoje yra vietos naujadarams, faktiškai nėra rinkimų be naujokų, bet yra jų išlikimo klausimas. Politikos naujokai, kaip pastebi MRU dėstytoja, ne visada pajėgūs išsilaikyti.
R.Masiulio klausimu spekuliuojama
Kaip nepriklausomas kandidatas prezidento rinkimuose dalyvavęs G.Nausėda neturi politinio užnugario Seime. Galbūt prabilęs apie naują partiją jis taip ieško sau atramos?
R.Urbonaitė pabrėžė, kad rinkimų kampanijos metu kandidatų į šalies vadovus nepriklausomumas yra labai geras dalykas. Tačiau kai ateina metas dirbti poste, pasimato, kad ne viskas yra paprasta, prezidento politinę jėgą gali formuoti ir kiti.
„Kadangi nė viena iš tų institucijų – tiek Seimas, tiek Vyriausybė, tiek prezidentas – neveikia kažkokioje izoliacijoje. Tai jeigu tu nori padaryti tam tikrus darbus, tau iš tiesų reikia bendradarbiauti, bandyti rasti kompromisą ir kažkokį bendrą vardiklį. Nėra taip, kad lengvu rankos mostu, vos prezidentui panorėjus ir įstatymai bus priimami, ir taip toliau. Visos šios institucijos yra tarpusavyje priklausomos ir jų bendras darbas duoda tam tikrą rezultatą“, – komentavo politologė.
Pasak R.Urbonaitės, būtų kvaila, jei G.Nausėda nenorėtų rimtesnės politinės atramos.
„Protinga pozicija ieškoti to, kas tau galėtų būti papildoma parama ir į ką tu gali atsiremti kaip politikos veikėjas šiuo atveju. Tačiau vėlgi, ar tai yra realu, kokį tą matymą prezidentas turi, kol kas labai sunku pasakyti dėl to, kad tos kalbos yra aptakios. R.Masiulio klausimu šiuo metu labai spekuliuojama. Tiesą sakant, aš dar būčiau labai atsargi su visais vertinimais“, – sakė ji.
R.Masiulio klausimu šiuo metu labai spekuliuojama. Tiesą sakant, aš dar būčiau labai atsargi su visais vertinimais.
Suinteresuotas neatsidurti izoliacijoje
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius neabejoja, kad kalbos apie naują politinę jėgą susijusios ir su G.Nausėdos siekiu turėti didesnį užnugarį sau Seime.
Anot jo, Lietuvoje matėme labai skirtingus prezidentų santykių su parlamentinėmis daugumomis modelius.
Politologo vertinimu, vienas labiausiai nevykusių atvejų prezidento atžvilgiu buvo 1996 metais Seimo rinkimus laimėjusių konservatorių ir krikdemų sugyvenimas su 1993–1998 metais šaliai vadovavusiu Algirdu Brazausku. Jis tąsyk iš esmės buvo politinėje izoliacijoje.
„Bet kuris prezidentas suinteresuotas, kad jo balsas būtų girdimas, jis neatidurtų politinėje izoliacijoje, kaip buvo atsitikę A.Brazauskui. Dėl to G.Nausėda tiesiogiai ar netiesiogiai, matyt, labiau netiesiogiai, bandys turėti įtaką Seimo rinkimuose.
Atsiminkime ir Dalią Grybauskaitę. Prieš 2012 metų Seimo rinkimus ji iš tikrųjų buvo pareiškusi savo preferencijas, už ką reikėtų balsuoti. Po to apskritai abejojo rinkimų sąžiningumu ir tik Konstitucinis Teismas išsprendė rinkimų rezultatų teisėtumo klausimą.
2016 metais irgi gana nedviprasmiškai rėmė centro-dešinės partijas rinkimų kampanijos metu. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Valdas Adamkus bandė formuoti naujosios politikos bloką 2000 metais prieš Seimo rinkimus. Tiesa, tas bandymas nebuvo sėkmingas“, – priminė A.Krupavičius.
Bet kuris prezidentas suinteresuotas, kad jo balsas būtų girdimas, jis neatidurtų politinėje izoliacijoje, kaip buvo atsitikę A.Brazauskui.
Erdvė antipartinėms ir antisisteminėms partijoms
A.Krupavičiaus teigimu, jeigu pažvelgtumėme į kitas valstybes, pamatytumėme, kad nišų naujoms politinėms jėgoms yra. Tiesa, labiau antiideologinėms, antipartinėms, nes daugelyje šalių partinės sistemos patiria krizę. Jos požymiai, anot politologo, populistinių partijų skaičiaus augimas, sisteminių partijų įtakos mažėjimas.
A.Krupavičiaus nuomone, jeigu Lietuvoje atsirastų netradicinė, savotiška antipartinė jėga, ji galėtų pretenduoti į gana matomą paramą visuomenėje.
Jis pastebi, kad protesto rinkėjų yra, tos partijos, kurios anksčiau rinkdavo protesto balsus, yra gerokai apsilpę. Be to, visuomenėje bendrai stiprūs antipartiniai jausmai.
„Tačiau yra kelios papildomos sąlygos. Pirmas dalykas, antipartinei jėgai turėtų atstovauti ir politikai, kurie ne itin susiję su dabartinėmis partijomis arba iš esmės nebuvo susiję su jomis. Buvę partiniai politikai, matyt, nebūtų įtikinamas argumentas būti tokių politinių jėgų vadovais“, – mano VDU dėstytojas.
Kartu A.Krupavičius pabrėžė, kad Lietuvoje sisteminių partijų krizė nėra tokia gili, kaip, tarkime, Ukrainoje. Dalis tradicinių partijų yra konkurencingos, turi savo elektoratą ir jį išlaikys.
„Tačiau erdvė antipartinėms, antisisteminėms partijoms yra. Kiek ta erdvė pildysis, priklausytų nuo tų politinių jėgų lyderių, pagrindinių kelių politinių idėjų, kiek jos būtų įtikinančios rinkėją“, – aiškino jis.
Erdvė antipartinėms, antisisteminėms partijoms yra.
