– Kaip vasarą sakė prezidentas G.Nausėda, jis dar pateikimo stadijoje atmesto Partnerystės įstatymo projekto nebūtų pasirašęs, mat įstatymo projekte partnerystė buvo prilyginta santuokai. Pone T.V.Raskevičiau, kiek prezidento ir ponios R.Račienės susitikimas turės įtakos Partnerystės įstatymo grąžinimui į Seimo salę?
T.V.Raskevičius: Aš šios dienos susitikimą Prezidentūroje vertinu labai pozityviai, nes prezidentas iki šios dienos buvo Partnerystės įstatymą aptaręs su įvairiomis oponuojančiomis grupėmis, pradedant įvairiais filosofais, nevyriausybinėmis organizacijomis, baigiant bažnyčios hierarchais.
Tačiau prezidentas iki šios dienos tiesiogiai nebuvo susitikęs tiek su įstatymo iniciatoriais, tiek su tais asmenimis, kuriems šis įstatymas būtų taikomas, tai visų pirma nesusituokusiomis, kartu gyvenančiomis poromis. Ir aš labai tikiuosi, kad šios dienos susitikimas taps pretekstu tokį dialogą vystyti toliau, jį vystyti ne tik su viena – oponuojančia, bet ir su įstatymo projektą palaikančia puse. Ir labai tikiuosi, kad prieš registruojant atnaujintą, patobulintą Partnerystės įstatymą turėsime galimybę jį tiesiogiai aptarti ir su prezidentu. Kodėl manau, kad tai yra svarbu? Liepos mėnesį, kaip Jūs teisingai pasakėte, prezidentas sakė, kad būtų vetavęs Partnerystės įstatymą. Tokia prezidento pozicija šiek tiek stebina, nes aš nežinau nė vieno teisės akto, dėl kurio prezidentas dar pateikimo stadijoje būtų turėjęs tokią aiškią ir kategoriškai išsakytą poziciją. Tai prezidentas vienareikšmiškai dalyvauja šiame teisėkūros procese ir jo nuomonė yra svarbi.
– Vienas iš mamos prašymų ir būtų, kad būtų bendraujama tiesiai su LGBTQ žmonėmis ir jų šeimomis, jų artimaisiais, o ne tik su trečiosiomis šalimis. Bet į klausimą, kiek prezidento ir mamos susitikimas turės įtakos tam, kad projektas grįžtų į Seimo salę, jūs neatsakėte.
T.V.Raskevičius: Įstatymas į Seimo salę grįš nepriklausomai nuo šios dienos susitikimo ir jo rezultatų, nes Partnerystės įstatymas yra valdančiąją daugumą sudarančių politinių partijų vienas iš veiklos prioritetų, jis yra įrašytas ir koalicinėje sutartyje. Tai dažnai pasigirsta įvairių samprotavimų (tiek iš politinių oponentų), kad esą amžinai Partnerystės įstatymui yra netinkamas laikas, dėl COVID‘o pandemijos ar dėl migrantų krizės, dabar linksniuojamas biudžeto tvirtinimo procesas. Aš tiktai atkreipsiu dėmesį, kad Partnerystės institutas yra numatytas dar 2001 metais įsigaliojusiame Civiliniame kodekse ir įstatymo leidėjai vėluoja jau 20 metų šį teisės aktą priimti. Tai manau, kad tam dabar yra pats geriausias laikas.
– Pone A.Širinskiene, kaip jūs vertinate susitikimą?
A.Širinskienė: Aš manau, kad prezidentas pademonstravo tikrai nepriekaištingą politinį požiūrį vien jau ta prasme, kad susitiko su visomis grupėmis, nes mes, žiūrėdami į valdančiąją daugumą, matome šiek tiek kitas tendencijas. Tiek Seimo pirmininkė, tiek, tarkime, ministrė pirmininkė bandė bėgioti nuo Šeimų sąjūdžio atstovų ir jų, kaip kitaip manančių negu jos, nebepriėmė.
Tai prezidentas šiuo atveju kaip garbingas politikas išklauso visas puses, manau, kad tai yra labai teisinga ir galbūt prisidės prie takoskyros visuomenėje nuėmimo. Nes valdantieji su Partnerystės įstatymu tikrai sugebėjo suskaldyti, supriešinti visas visuomenės grupes. Kaip ir su daugeliu kitų dalykų, tos įtampos visuomenėje yra daug.
Aš tikrai nepritariu kolegai, kai čia su tokia šypsena sakoma, kad niekada laiko nebebus. Yra dalykų, kurie liečia daugelį Lietuvos šeimų, kad ir šiomis dienomis svarstomų, tarkime, 3 eurų didėjimas vaiko išmokos – tai mes kažkodėl nediskutuojame. Visas Seimas vėl yra susifokusavęs ties partnerystės klausimu. Aš manyčiau, kad tai yra valdančiųjų problema – gebėjimas pasirinkti prioritetus tuo laiku, kai juos reikia pasirinkti, matyt, labiau vienijančius ir apimančius didesnį skaičių žmonių. Bet, kaip suprantu, mes jau šią kadenciją, matyt, kitokio vaizdo neturėsime, tik diskusijas tokiais visokiais egzotiškais klausimais, bet ne realų krizių sprendimą.
– Pone T.V.Raskevičiau, ką jūs atsakytumėte – ponia A.Širinskienė sako, kad toks prezidento žingsnis vienija, o ne skaldo, tuo metu valdantieji skaldo (visuomenę).
T.V.Raskevičius: Man tiesiog šypseną kelia opozicijos atstovų išvedžiojimai, kad įstatymai, kuriais būtų įtvirtintas Lietuvos piliečių lygiateisiškumas, būtų sudarytos galimybės teisiškai apsaugoti jų tarpusavio santykius, yra įvardijami kaip egzotiniai klausimai.
Dažnai yra kalbama apie įvairias alternatyvas Partnerystės įstatymui, viena iš jų rengėjų taip pat yra A.Širinskienė. Ir ji tą tariamą alternatyvą, nors ji jau yra praėjusi pateikimo stadiją ir šiuo metu yra svarstymo stadijoje, naudoja kaip savotišką uždangą. Kai tik valdantieji ištraukia Partnerystės įstatymą, tada yra suskumbama daryti tam tikrus žingsnius parlamente su tariamomis alternatyvomis. Ir, kaip ir minėjau, prezidentas iki šios dienos kalbėjosi tik su viena puse, labai tikiuosi, kad po šiandien pradės kalbėtis su abiem.
– Ponia A.Širinskiene, iš tiesų, kas čia egzotiško tokiuose klausimuose kaip Partnerystės įstatymas? Toli nuo realybės?
A.Širinskienė: Labiau egzotiškais laikyčiau ne partnerystės klausimus, o iš tikrųjų surogaciją, kuri šiuo metu irgi tapo tokiu klausimu „ant bangos“ Sveikatos apsaugos ministerijoje, kai turime po 20-30 žmonių, mirštančių nuo COVID‘o. Tai irgi yra iliustracija, kaip reikia mokėti pasirinkti prioritetus. Na, valdantieji juos renkasi taip, kaip renkasi, ministras fotografuojasi po 5 tūkst. eurų COVID‘o metu taip pat. Tai, matyt, tikrai pokyčių šitoje srityje nebebus.
Bet grįžtant prie partnerystės diskusijos, manyčiau, partnerystės klausimas jau būtų labai seniai pasibaigęs, jeigu būtų pasirinktas modelis, kurį yra pasiūliusi teismų praktika. Teismų praktika ir dabar jau, kai tenka skirti arba dalinti turtą žmonių, kurie daug metų gyvena kartu ir gyvena nesusituokę, taiko jungtinės veiklos institutą, (Civilinio kodekso) Šeštąją knygą.
Tai mūsų pasiūlymas ir buvo tiesiog pasiimti teismų praktikos modelį, nesivelti į diskusijas, kurios skaldo visuomenę, ar homoseksualūs asmenys yra šeima ar nėra šeima, bet sutvarkyti jų ekonominius santykius. Bet, kaip suprantu, valdantiesiems tas modelis taip pat nepatinka, nes, nepaisant to, kad labai sėkmingai buvo pabaigti klausymai Teisės ir teisėtvarkos komitete, nei komiteto darbotvarkėse, nei plenarinių posėdžių salėje tas klausimas nėra įtraukiamas. Nors aš manyčiau, dėl jo būtų tikrai paprasčiausia susitarti ir priimti sprendimus, kurie padėtų realiai žmonėms, gyvenantiems kartu, išspręsti ūkines ar kitas problemas.
– Pone T.V.Raskevičiau, vienas iš argumentų, naudojamų ieškant sprendimo ne tik homoseksualioms poroms, bet ir heteroseksualioms poroms, kurios nėra susituokusios, – imtis civilinių būdų ir tiek. Kodėl ne?
T.V.Raskevičius: Visiškai yra netinkamos jungtinės veiklos sutartys kartu gyvenančių dviejų nesusituokusių žmonių bendram gyvenimui reguliuoti. Taip yra dėl trijų priežasčių.
Visų pirma, jungtinės veiklos sutartys yra skirtos komerciniams santykiams reguliuoti, vienas iš tokių požymių yra pelno siekimas. Jeigu nėra siekiama pelno jungtinės veiklos sutartimi, tai yra vadinamoji asociacijos sutartis. Akivaizdu, kad du žmonės, kurie dalinasi ne tik savo pinigine, bet ir gyvenimu, nesiekia nei pelno, nesiekia nei tiltų statyti. Todėl toks siūlymas yra visiškai neatitinkantis jų orumo. Antra – jungtinėmis veiklos sutartimis nebūtų sukurtas civilinis statusas, kitaip tariant, partneriai teisės akyse nebūtų matomi kaip tarpusavyje susiję žmonės. Įstatymu neįmanoma aprašyti visų gyvenimiškų situacijų, kuriose galėtų atsidurti partneriai, svarbu, kad teisės akyse jie būtų matomi kaip turintys vienas kito atžvilgiu įvairias teises ir pareigas (...).
