G.Nausėda prezidento pareigas pradėjo eiti 2019 metų liepos 12 dieną.
Perėmęs postą iš griežtu charakteriu pagarsėjusios Dalios Grybauskaitės, jis žadėjo būti kitokiu valstybės vadovu.
Kreipdamasis į visuomenę pergalingoje kalboje antrojo rinkimų turo naktį jis kalbėjo, kad stengsis vienyti žmones, partijas, stengsis, jog Lietuvoje būtų mažiau pagiežos, beprasmiškos konkurencijos, nelemiančios sprendimų.
Tąsyk G.Nausėda sakė dėl šios priežasties, jeigu reikės, esąs pasirengęs kentėti.
Į Simono Daukanto aikštės rūmus jis žengė ir su pažadu kurti gerovės valstybę.
„Manau, kad Lietuva tikrai nusipelno būti gerovės valstybe, kurioje gera visiems, kurioje nereikia aukštomis tvoromis, spygliuotomis tvoromis apsistatyti turtingiau gyvenantiems nuo skurdžiau gyvenančių. Kuriame nereikia pasiturintiems žmonėms vaikų sodinti į savo mašinas su apsaugininkais ir lydėti į mokyklas. Kuriose visi gyvena sutarime ir nesijaučia didžiulių socialinių skirtumų, regioninių skirtumų“, – 2019 metų gegužę kalbėjo prezidentas.
G.Nausėdai nelengvai sekėsi tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Nesutarimų būta tiek su buvusia centro kairės politinių jėgų valdančiąja dauguma, tiek su dabartine centro dešinės koalicija: nuo COVID-19 pandemijos valdymo priemonių iki paskyrimų į ambasadorius.
Užsienio politikos srityje taip pat ne viskas rožėmis klota. Pastarasis skandalas kilo dėl Taivaniečių atstovybės Vilniuje, kurios pavadinimas, G.Nausėdos nuomone, buvo klaida ir esą su juo nederintas.
Pozicionuojasi kaip atsvara Vyriausybei
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas sakė, kad sunku vienareikšmiškai įvertinti dvejus su puse G.Nausėdos kadencijos metų.
Jis minėjo, kad buvo tam tikro bangavimo. Politologas priminė, kad buvo laikotarpis, kai prezidento nebuvo matyti.
Tarkime, pirmosios koronaviruso bangos metu 2020-ųjų pradžioje socialiniuose tinkluose netgi vyko savotiška akcija – skelbta G.Nausėdos paieška.
„Šiuo metu, pastaraisiais metais, ko gero, daugiau ar mažiau nuo dabartinės Vyriausybės suformavimo iš tikrųjų mes matome gerokai aktyvesnį prezidentą, gerokai labiau besireiškiantį viešojoje erdvėje ir gerokai aktyviau dalyvaujantį politiniame gyvenime.
Tas, ko gero, yra labiausiai sietina su aiškesne politinių taškų uždirbimo strategija, kuomet ėjimas į tokį gana aiškų konfliktą su konservatorių dominuojama Vyriausybe yra matomas kaip dalis strategijos, žiūrint į antros kadencijos siekimą“, – komentavo I.Kalpokas.
Nepaisant to, kad yra aktyvesnis, dalies visuomenės G.Nausėda smarkiai kritikuojamas dėl savo veikimo: nuo matomų pandemijos suvaldymo priemonių iki Taivaniečių atstovybės.
VDU dėstytojo teigimu, reikia pripažinti, kad G.Nausėda yra nedėkingoje situacijoje, kai bet kuriuo atveju yra kritikuojamas: tiek, jeigu reiškiasi, tiek, jeigu ne.
„Bet kuriuo atveju šiuo metu tikrai mes matome labai aktyvų prezidentą. Konkrečiai – einantį į konfliktines situacijas ir aš to nevadinčiau klaidomis, kaip kai kas bando įvardyti.
Aš tą kaip tik labiau matyčiau kaip per pastaruosius kalendorinius metus, sakykime, per 2021 ir šių metų pradžią, tokios besivystančios grynai politinės strategijos dalį, kuomet pagrindinis tikslas yra diferencijuoti save nuo Vyriausybės, pozicionuoti save kaip tam tikrą atsvarą vis labiau nepopuliariai Vyriausybei ir tokiu būdu rinktis politinius taškus“, – kalbėjo politologas.
Pagrindinis tikslas yra diferencijuoti save nuo Vyriausybės, pozicionuoti save kaip tam tikrą atsvarą vis labiau nepopuliariai Vyriausybei ir tokiu būdu rinktis politinius taškus.
Ar kaktomuša su Vyriausybe, valdančiaisiais gali kur nors nuvesti?
Jeigu žvelgtume į cinišką politinių taškų skaičiavimą, pasak I.Kalpoko, konfrontacija naudinga abiem pusėms.
Esą viena pusė gali save pozicionuoti kaip antikoservatorius, kita – kaip antinausėdas ir tokiu būdu mobilizuoti savo rinkėjus.
Tačiau žvelgiant per strateginių valstybės interesų prizmę, perspektyva, kad daugiau kaip dvejus metus iki prezidento rinkimų matysime konfliktišką situaciją, neprisidės prie vidaus problemų sprendimų.
„Tikrai šiuo metu tokia situacija prisideda ir prie vakcinacijos kontroversijų augimo, ir prie iššūkių, susijusių apskritai su vakcinacijos tempais. Taip pat pastaraisiais mėnesiais mes matome, kaip šitos problemos persikelia ir į tarptautinę dimensiją, į užsienio politikos sritį, kur kalbėti apie nuoseklią Lietuvos politiką darosi neįmanoma ir tai yra didžiulė problema visai valstybei“, – pabrėžė VDU docentas.
Nuskambėjo per visą pasaulį
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Sauliaus Spurgos teigimu, po vienų darbo metų G.Nausėdos vertinimas buvo vienoks, po dvejų – kitoks.
Esą tik dabar, po dvejų su puse metų, labiau pažinome prezidentą, pamatėme, ko jis vertas.
„Šitas pusmetis labai daug parodė, kas tai yra prezidentas, kokiais motyvais jis vadovaujasi, kaip jis bendrauja. Prasidėjo nuo prezidento požiūrio į Stambulo konvenciją, nuo tam tikrų sveikinimų ir po to jau prezidentas vis aiškiau save pozicionavo – norintis įtikti daugeliui, bet su akcentu truputį į vieną pusę.
Tai, kad jis nuolat konfliktavo su valdančiąja dauguma, irgi buvo ne paslaptis, bet pastaruoju metu tai pasiekė kulminaciją ir iki tokio lygio pasiekė kulminaciją, kad akivaizdžiai pradėjo kenkti valstybės interesams. Matome, kad prezidentui nepavyko įgyvendinti pažado būti taikytoju, atsižvelgti į visus interesus, būti tokiu tarpininku, arbitru“, – sakė apžvalgininkas.
Kaip ryškiausią dalyką, paženklinusį pastarąjį kadencijos laikotarpį, S.Spurga išskyrė G.Nausėdos pareiškimą, kad Taivaniečių atstovybės pavadinimas buvo klaida.
Anot MRU dėstytojo, tai – labai įsimintinas įvykis, nuskambėjęs per visą pasaulį ir kuris dar ilgai nebus pamirštas.
„Mes dabar jau iki to nusiritome, kad nežinome, kas Lietuvoje priima svarbiausius sprendimus užsienio politikoje. Nes tikra tiesa – jei toks pavadinimas be prezidento žinios, vienareikšmiškai turi ministras atsistatydinti, o gal ir visa Vyriausybė. Tai yra pažeisti konstituciniai įgaliojimai. O jeigu prezidentas žinojo, tai kaip vertinti prezidento žodžius, kad jis nežinojo, aš nežinau“, – komentavo jis.
Be to, prieš tai buvo ir baltarusiškų trąšų tranzito skandalas. Kaip sakė apžvalgininkas, nors mėginta atrasti kaltus geležinkelininkus, bet tai esą užsienio politikos klausimas ir prezidentas turėjo išreikšti savo poziciją.
Mes dabar jau iki to nusiritome, kad nežinome, kas Lietuvoje priima svarbiausius sprendimus užsienio politikoje.
Kalbėdamas apie prezidento ir valdančiųjų santykius, S.Spurga sakė, kad jie nukritę į tokį žemą lygį, kad sunku įsivaizduoti, kaip dar gali būti blogiau. Esą ambicijos laimi prieš valstybės interesus. Dėl to kaltos abi pusės.
„Atvirai sakant, nepaisant Seimo Užsienio reikalų komiteto (Žygimanto Pavilionio – 15min) patraukimo, aiškių prielaidų, kad vis dėlto politikai įveiktų savo ambicijas ir pagalvotų apie valstybės interesus, dirbtų darniai šalies gerovei, aš šiuo metu nematau“, – teigė MRU docentas.
Kryptis koregavo krizės
Rytų Europos studijų centro vadovo Lino Kojalos teigimu, pirmą G.Nausėdos kadencijos pusę žymėjo krizės – nuo globalios (pandemijos) iki tų, kurios buvo ypač aktualios Lietuvai, pavyzdžiui, migracija. Tai koregavo politines kryptis ir sprendimus.
Pasak politologo, ryškiausias pokytis susijęs su Baltarusija.
Prezidento kadencijos pradžioje Lietuva buvo linkusi bent svarstyti apie galimybę ieškoti sąlyčio taškų su Minsku, mat šia kryptimi žengė daugelis Vakarų valstybių, tokių kaip JAV, tačiau po suklastotų rinkimų 2020 metais tam galimybių nebeliko.
„Tapo akivaizdu, kad Vilnius bus vienas iš variklių Europos Sąjungoje (ES) diskutuojant apie sankcijas ir Minsko režimo diplomatinę izoliaciją.
Tai ir įvyko, nors situacija išlieka komplikuota, o Rusijos įtakos Baltarusijoje augimo iššūkis gali turėti ilgalaikių pasekmių“, – komentavo L.Kojala.
Rytų Europos studijų centro vadovas sakė, kad strateginiame užsienio politikos lygmenyje matyti stabilumas.
„Lietuvai prioritetais išlieka pozityvūs santykiai su Lenkija, Rusijos keliama grėsmė, transatlantiniai santykiai, ES, Rytų partnerystė. Vienu ryškiausių iššūkių artimiausiu laikotarpiu laikyčiau Lietuvos užsienio politikos vieningumą ir koordinavimą.
Lietuva tarptautinėje politikoje efektyvi tiek, kiek geba siųsti nuoseklią ir vieningą žinią. Jei atsiras dilemų, kurios tai galėtų išbalansuoti, efektyvumas galėtų mažėti“, – mano L.Kojala.
I.Kalpokas pastebėjo, kad, nors prezidento pagrindinis vaidmuo yra užsienio politikos srityje, tai rinkėjams nėra pati aktualiausia tema.
Pavyzdžiui, prezidento rinkimų kampanijos metu labiau dominuoja vidaus politikos klausimai.
Tačiau taip susiklostė, kad šiuo metu yra kelios labai aktualios užsienio politikos temos.
Ko gero, svarbiausia jų – santykiai su Kinija.
Taip pat gruodį smarkiai į viršų šovė baltarusiškų trąšų tranzito tema.
„Iš tikrųjų dabar tai yra sritis, kur gali atkreipti į save dėmesį ir kur žmonės domisi ir vis labiau formuluoja kokią nors savo nuomonę. Na, o taip pusiau pajuokaujant galima pasakyti, kad išeiti į konfliktą su Landsbergiu – nesvarbu, kuriuo, Lietuvos politikoje apskritai yra laiminti strategija“, – sakė VDU docentas.
Ar jau arčiau gerovės valstybės?
Kertinis G.Nausėdos prezidentavimo pažadas – gerovės valstybės siekio įgyvendinimas.
Prezidentas apie tai daug kalba, bet S.Spurga nemato, kad tokia vizija būtų pateikta visuomenei, būtume ją aptarę ir žinotume, kokia jos samprata.
Na, o taip pusiau pajuokaujant galima pasakyti, kad išeiti į konfliktą su Landsbergiu – nesvarbu, kuriuo, Lietuvos politikoje apskritai yra laiminti strategija.
„Aš dirbu universitete ir vertindamas reiškinį norėčiau turėti kokius nors kriterijus. Pavyzdžiui, kada mes galime laikyti, kad bus sukurta gerovės valstybė? Kas turi įvykti? Kokius rodiklius mes turime pasiekti? Kokiais etapais mes turime eiti? Kadangi šito nėra, tai aš negalėčiau pasakyti ir kokia sėkmė. Yra pristatoma vizija ir, sakykime, didėja pensijos ar kažkokios išmokos, bet visos Vyriausybės stengiasi kelti išmokas, ir kiek galėjo, kiek leido biudžeto galimybės, tą ir darė, – pažymėjo MRU docentas.
– Išmokų didinimas nėra gerovės valstybė. Gerovės valstybė yra daug platesnė sąvoka. Gerovės valstybė negali gimti tik prezidento galvoje ar kažkokiuose Vyriausybės dokumentuose. Gerovės valstybė – tai yra visos visuomenės susitarimas ir valstybės modelis, apimantis labai daug sričių, apimantis mūsų mąstymą galbūt. Nes tose valstybėse, kur yra sukurta gerovės valstybė, būtent taip ir yra. Tai yra visuomenės konsensusas labai opiais, esminiais klausimais ir daugelio dešimtmečių darbas ta kryptimi.“
Apžvalgininko manymu, G.Nausėdos gerovės valstybės idėja – dar tik embriono stadijos.
I.Kalpoko nuomone, gerovės valstybės kūrimas labai greitai susidūrė su faktinėmis aplinkybėmis, pirmiausia – su pandemija ir jos sukeltais ekonominiais, socialiniais iššūkiais.
Galbūt iš dalies todėl, kaip svarstė politologas, šioje srityje didelių postūmių nelabai matyti.
„Kita vertus, reikia pripažinti, kad nuo pat rinkimų pabaigos taip ir nebuvo aiškiau suformuluota, o kas vis dėlto yra ta gerovės valstybė, ką ji reiškia ir kokiais kriterijais mes dabar arba vėliau, po dvejų su puse metų, kai baigsis kadencija, galėtume pamatuoti tą gerovės valstybės sukūrimo sėkmę. Kokie tie kriterijai, kokie rodikliai turėtų būti pasiekti – iki pat šiol aiškumo šitoje vietoje nėra daug“, – sakė VDU dėstytojas.
Toliau laikysis savo linijos
Kokia gali būti likusi G.Nausėdos kadencijos dalis?
S.Spurgos teigimu, tai pasakyti sunku.
Vis dėlto apžvalgininkas svarstė, kad prezidentas laikysis savo linijos ir galbūt dar labiau stengsis įtikti konservatyvesnei rinkėjų daliai.
Kartu jis pažymėjo, kad šalies vadovo idėjų aruodas šiuo metu atrodo išsekęs.
„Kažkokių didesnių pasiūlymų neateina, o jo pradinė retorika – tokia, sakyčiau, europietiška, progresyvi, ne visai pasiteisino. Tai tikrai yra pusiaukelė, bet kartu ir kryžkelė: kuriuo keliu pasuks prezidentas“, – mano MRU docentas.
I.Kalpoko nuomone, tikėtina, kad ateinantys dveji su puse metų bus gana panašūs į 2021-uosius.
Politinė situacija greičiausiai nelabai keisis. Vargu ar įmanoma įžvelgti alternatyvą dabartinei Vyriausybei.
„Mes, ko gero, matysime tąsą to, ką matėme pastaruosius kalendorinius metus. Tiktai galbūt šiek tiek matysis persiskirstymas partiniame palaikyme, kadangi galima tikėtis vienokių ar kitokių žingsnių draugiškumo link tarp G.Nausėdos komandos ir kuriamos naujos Sauliaus Skvernelio partijos. Galų gale ir Tomo Beržinsko paskyrimas į G.Nausėdos komandą galbūt tą šiek tiek nurodo, – svarstė VDU docentas.
– Aš manau, kad mes galėtume tikėtis kažkokios aiškesnės konfigūracijos būtent tarp prezidentūros ir naujai kuriamos politinės partijos. Juolab kad tiek vieniems, tiek kitiems tas bendradarbiavimas galėtų būti vėliau naudingas galvojant apie būsimus Seimo ir prezidento rinkimus.“
