Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Nėra už ką balsuoti?“ apie rinkimų kampaniją, siekius, programą ir partijos nukraujavimą kalbėjome su nuo 2017-ųjų LSDP vadovaujančiu G.Palucku, kuris yra ir partijos kandidatas į premjerus.
– Jūsų partija viena pirmųjų pradėjo galvoti apie rinkimus, dar pernai ėmėte dėlioti kandidatus vienmandatėse, pirmi pasileidote reklamas, bet dabar apie jus girdisi vis mažiau. Kas atsitiko? Karantinas sustabdė rinkimų kampaniją?
– Karantinas iš tiesų koregavo rinkimų planus, nes tai, ką planavome padaryti per 12 mėnesių, panašu, teks padaryti per 3 mėnesius, jei vėl negrįš karantino priemonės ir, neduok Dieve, antroji COVID banga. Šiandien mes transformavome rinkimų kampaniją ir priemones į mažiau pastebimas, bet efektyvesnes. Tai yra daugiau susitikimų, daugiau važiavimų, kurių mes negalėjome padaryti pavasarį. Dabar išnaudojame tą laikotarpį ir mėginame susitikti su žmonėmis, prisistatyti, paklausti, ar tai, ką mes matome kaip problemą, iš tikrųjų yra aktuali problema ir siūlomas sprendimo būdas yra teisingas. Tai pats efektyviausias būdas, bet jis galbūt mažiau pastebimas, nes nėra rėksmingas, nėra nacionalinis.
– Pradedate nuo regionų, taip būtų galima apibendrinti?
– Ne tik nuo regionų, nes ir Vilniaus mieste tokie susitikimai vyksta, bet be abejo, nacionalinio dėmesio regionuose žmonės stipriau ištroškę, nes sostinėje tų batalijų įvairiausių nuo pliažo iki Vyčio žmonės dažnai persisotinę, o mažesniuose miesteliuose žmonės turi daug rimtesnių problemų ir iššūkių, bet jie negirdi, kaip nacionaliniai politikai ruošiasi jų problemas spręsti, užsiėmę smėlio dėžių karais. Tie susitikimai būna gerokai nuoširdesni ir po tokių pokalbių dažnam politikui, kalbu ir apie save, įvyksta praregėjimas – kuo kas gyvena, kas aktualu ir kuo išties politikai turėtų užsiimti Seime.
– Vis dėlto viešo jūsų partijos programos pristatymo kol kas nebuvo, tik internete skelbiate viziją iki 2024 m. Ar tai ir yra rinkimų programa, ar dar laukia kitas, tikras dokumentas?
– Bus ir tas galutinis dokumentas, ir pristatymas su fanfaromis. Tai irgi yra rinkimų kampanijos dalis.
– Kodėl taip vėlai?
– Mes esame pasimokę iš ankstesnių rinkimų, kad pasiruošdavome programą patys sau ir būdavome patys sau gražūs, o pasirodo, žmonės sako, kad jūs čia ne tas problemas sprendžiate, ne jos yra aktualiausios. Tai šiandien mes tuos dalykus sprendžiame su įvairiomis profesinėmis asocijuotomis organizacijomis: žemdirbiais, mokytojais, socialiniais darbuotojais, neįgaliųjų draugijomis ir tai šiek tiek užtrunka, nes reikia įsigilinti, labai aiškiai apibrėžti problemą ir siūlyti sprendimus. Tuos dalykus derinant, šnekantis, susitinkant gyvai ir nuotolinėmis priemonėmis programos rengimu užsiimame pastaruosius beveik pusę metų. Galutinis produktas – programa – bus aktuali ir reikalinga visiems tiems, kurie prie jos priėjo rankas. Ne tik socdemams, kaip pasitaikydavo anksčiau.
– Kokias svarbiausias tris problemas matote Lietuvoje ir kaip jas siūlote spręsti?
– Šiandien mes matome, kad dėl ekonomikos patirto poveikio po pandemijos svarbiausiu klausimu tampa užimtumas. Žmonės, kurie turi darbą, perka paslaugas, jie vartoja, atitinkamai yra prisirišę prie gyvenamosios vietos, kuri leidžia jiems patekti į darbo vietą. O kai tik neturi darbo, mes turime iš karto spirale besisukantį gyvenimo kokybės kritimą ir gilesnes problemas demografines. Mažiau vaikų planuoja žmonės turėti, išvažiuoja iš miestelių, kur neteko darbo.
Nuo užimtumo politikos aktyvios, kuriant darbo vietas, valstybė yra nusišalinusi pastaruosius beveik dešimt metų. Jei turėjome lūkestį per šiuos ketverius valdančiųjų metus, kad ta regioninė politika ir darbo vietų kūrimo politika bus geresnė ar efektyvesnė, tai yra lygiai priešingai.
Būtent švietimas gali išvesti tautą į šviesų ekonominį rytojų arba gali sužlugdyti.
Centralizavimas, optimizavimas, efektyvinimas kai kada atsisuka kitu galu. Sumažini darbo vietų, atrodo, valdiškuose namuose – Sodroje, Darbo inspekcijoje ar Užimtumo tarnyboje, tačiau taip pat žmonės netekę darbo, netenka pajamų ir galvoja, kad galbūt reikia išvykti. Kur? Į Vilnių, kuris auga, kai kiti mažėja.
Mes žiūrime į strateginius iššūkius per ateinančius dešimt-dvylika metų, tai yra švietimas ir mokslas ir švietimo sąsaja su kultūra. Būtent švietimas gali išvesti tautą į šviesų ekonominį rytojų arba gali sužlugdyti. Taigi su švietimu išsprendus problemas, priėmus sprendimus, rezultatas būtų matyti po dešimties metų.
– Bet vėlgi tiek švietimo, tiek sveikatos reformos visuomet susijusios ir su tinklo peržiūra bei regionų politikos klausimais. Ar paliktumėte tinklus tokius, kokie jie yra dabar, ir ar matote galimybių valstybei tai finansuoti?
– Mes dažnai imame diskutuoti apie sveikatos priežiūros įstaigas ar mokyklas keldami klausimą: būti joms, ar nebūti? Bet yra ganėtinai efektyvios alternatyvos. Kai kada nebūtina uždaryti mokyklos, jei ją galima paversti filialu, sumažinti administravimo kaštus, pinigus nukreipti į švietimo turinį, infrastruktūrą ar pedagogų algas. Tokių pavyzdžių turime apsčiai. Toje pačioje Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje ugdymo įstaiga vadinamas darinys su ne mažiau nei 800 mokinių. Bet tai nereiškia, kad ugdymo procesas vyksta vienoje vietoje. Jis gali būti išdėstytas, tik administracija sudaro ne daugiau kaip 25 proc. visų etatų.
– Manote, kad mokytojas gali važiuoti iš mokyklos į mokyklą, bet ne mokiniai į pamokas toliau nuo namų?
– Mokytojas lygiai taip pat gali savo krūvį suformuoti važiuodamas per kelias vietas ir dėstydamas. Čia nėra problema. Gydytojai šiandien taip daro – arba darė, kol Aurelijus Veryga uždraudė gydytojams gydyti ne savo pirminėje darbovietėje. Alternatyvų mes turime, bet kartais užstringame savo politinėse diskusijose siauru aspektu – būti ar nebūti. Būti kaip? Štai pagrindinis klausimas.
– O su viešosiomis įstaigomis, apie kurių uždarymą regionuose kalbėjote kaip apie problemą? Ar jūs, jei būtumėte valdančioji partija, atšauktumėte šiuos sprendimus ir grįžtumėte prie regioninių padalinių? Tarkime, kad ir prie urėdijų.
– Kai kurie dalykai jau davė rezultatus ir, sakykime, prastokus. Kad ir urėdijų reforma. Prisiminkime tą retoriką: pavogtas milijardas, o kiek buvo tyrimų niekas nerado jokių pažeidimų rimtesnių. Aukcionai yra pakeisti įsigijimo medienos. Šiandien mes Sintautuose, Šakių rajone, lankomės įmonėje, kuri per metus apdirba 40 tūkst. kubinių metrų medienos, iš kurių aukcione sugebėjo įsigyti tik 10 tūkst. Visa kita nupirko perpardavėjai, kurie parduoda apvalią neapdirbtą medieną užsienyje. Čia yra valstybinės politikos rezultatas. Ar mes norime tą pridėtinę vertę palikti Lietuvoje, ar išvežti? Nes tie langų profiliai, kuriuos gamina įmonė yra eksportuojami ir brangiai, kur kas brangiau nei žaliavinė mediena. Tai ko mes siekiame?
Užimtumo tarnyba – lygiai taip pat. Centralizavome, jungėme, padarėme, o kokios pasekmės? Sumažėjo dirbančiųjų, atėjo COVID, sukabino ant jų visą paramos išmokėjimą – 200 eurų vieniems, 257 dirbantiems savarankiškai, o kokį rezultatą tai davė? Per mažai darbuotojų, 10 proc. priedas prie algos nemotyvuoja, jie pradėjo išeidinėti masiškai, ypač vyresnio amžiaus, kompetentingi žmonės, o jaunesni neateina. Tai štai turime tokią užsisukusią neigiamą spiralę, efektą viso efektyvinimo. Kartais darbo vieta yra esminis dalykas, dėl kurio žmogus lieka gyventi tam tikroje vietovėje. Neturi pajamų – emigruoji arba važiuoji į Vilnių. Tai nėra teisinga politika.
– Pasisakote už Astravo elektros pirkimą ir išlaidų gynybai nedidinimą taip smarkiai, kaip buvo planuota – ar tai kertiniai nepastumiami jūsų principai, ar tik taikote į tokį rinkėją ir keistumėte nuostatas pagal koalicijos partnerius?
– Kalbant apie gynybos klausimus, mūsų pozicija labai aiški. Mes pasisakome už 2 proc. nuo BVP, kaip esame įsipareigoję nacionaliniame partijų susitarime, kurį patys ir inicijavome 2014 m., tačiau mes sakome, kad yra ir kitų nacionalinių grėsmių. Tai ir socialinė atskirtis, kuri, beje, yra nacionalinių grėsmių strategijoje šalies. Mes turime regionų ekonominio išsivystymo skirtumų. Mes turime sveikatos priežiūros kokybės ir prieinamumo klausimus. Štai čia reikalingas finansavimas.
Jei mes visus ekonominio augimo vaisius panaudosime tik gynybos sričiai, nors jau esame formaliai atitinkantys NATO visus reikalavimus ir įsipareigojimus ir esame mažumoje šalių, kurios tuos reikalavimus atitinka, na, tai būtų neteisinga visuomenės atžvilgiu. Čia mūsų pozicija yra daugiau ne medžiojanti balsus, bet labai racionali. Mes sakome, kad pinigai turi būti nukreipti į kitų problemų sprendimą.
Kalbant apie Astravą, aš niekada nesu sakęs, kad mes pirksime. Aš sakau, kad yra kvaila atsisakyti galimybės, jei tokia susiformuotų, įsigyti pigią elektros energiją, kad ir naktinę, kad ir panaudojant Kruonį, nes galų gale tuos kaštus elektros energijos sumoka Lietuvos gyventojai ir verslas, kuris taip pat turi būti konkurencingas ir mažinti savo sąnaudas.
Visi tie argumentai, kad štai mes vieną ar kitą režimą politinį remiame įsigydami tą elektrą, yra šiek tiek veidmainiški, nes mes ir šiandien perkame iš trečiųjų šalių – iš Rusijos ir Baltarusijos – elektros energiją.
– Bet kalbama apie nesaugią elektrinę labiausiai.
– Apie saugumą reikia kalbėti, nes čia dažniausias argumentas ir labiausiai manipuliatyvus. Emociškai ji mums bus visada nesaugi, nes ji yra ištiestos rankos atstumu nuo sostinės. Ar ji būtų su JAV, ar su japonišku reaktoriumi – ji būtų mums nesaugi. Tiesiog, nes turime branduolinių avarijų pasaulyje patirties. Bet visi energetikai vienu balsu sako, kad trečios plius kategorijos VVER atominės elektrinės reaktorius pats moderniausias yra, deja, iš „Rosatom“, iš Rusijos.
Daryti prielaidą, kad baltarusiai sąmoningai statė nesaugią elektrinę savo teritorijoje, (...) būtų švelniai tariant nelogiška.
Taip, statybos, įvairūs pažeidimai, betonai ir taip toliau gali būti, kad tai nesaugumo pagrindinis faktorius, bet į tuos dalykus mes atsakymo tvirto irgi neturime. Galime remtis VSD informacijos nuotrupomis, bet daryti prielaidą, kad baltarusiai sąmoningai statė nesaugią elektrinę savo teritorijoje, nutolusią nuo jų sostinės Minsko netolimu atstumu, būtų švelniai tariant nelogiška.
Tačiau mes atvirai sakome, kad neatsisakome strateginio tikslo – atsijungti nuo tos vadinamos rusų valdomos BRELL sistemos, tačiau keitikliai gali likti arba Latvijoje, arba Lietuvoje, dėl ko dabar latviai ir kaunasi. Tai yra racionalios energetinės politikos klausimas, stengiantis to nesusieti su kitais dalykais, kuriems išspręsti reikės labai ir labai nemažai metų. Kalbu apie demokratijos stoką, žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje. Pirkimas ar nepirkimas elektros tų dalykų neišsprendžia. Tai reikia svarstyti tarptautinėje bendruomenėje ir spausti Baltarusiją nedaryti pažeidimų, motyvuojant įvairiomis Rytų partnerystės priemonėmis.
– Koronavirusas vėl išaugino Lietuvos skolą, ar tame matote problemą ir kaip ją spręstumėte?
– Skola visada problema. Gal kažkas mano, kad skolų nereikės atiduoti, tai ir nemato.
– Ar būtina buvo skolintis taip gausiai ir ar teisingai išleisti tie pinigai?
– Kas pasiskolinta, dar ne viskas išleista, nepaisant to, kad buvo priimti sprendimai ir verslui iš tikrųjų reikėjo pagalbos, kad išlaikytų darbo vietas, apyvartinėms lėšoms, likvidumui palaikyti, kai sustoja veiklos. Šie instrumentai yra išnaudojami silpniausiai. Vadinasi, kažką padarėme negerai – kalbu jau valdančiųjų vardu. Lygiai taip pat didelės pinigų sumos išleistos, jau sakau žmonių vardu, kuriuos sutinku, absoliučiai beprasmiškai.
Yra daug žmonių, kurie nuo COVID niekaip nenukentėjo, o iš jo laimėjo.
Yra daug žmonių, kurie nuo COVID niekaip nenukentėjo, o iš jo laimėjo. Tie, kurie darbo neieškojo ir dirbti nenorėjo, kurie gaudavo socialines išmokas, tai dabar gauna dar didesnes išmokas, bet nebeturi už tai dirbti visuomenei naudingo darbo, keltis, apsirengti ir bent jau rodyti, kad ieškai darbo. Dabar gauni 200 eurų už nieką. Taip pat nediferencijuota išmoka savarankiškai dirbantiems, įtraukianti ir stambius ūkininkus. Užimtumo tarnybon dabar ateina ūkininkas stambus ir sako, kad jam priklauso. Studentai – taip pat. jei norime jiems palengvinti sąlygas, išmokėkime stipendijas, bet dabar sukuriame administracinę naštą ir juos verčiame registruotis bedarbiais.
Tokie dalykai žmones neįtikėtinai erzina ir skatina parazitavimą, nes regionuose algos dažnai tėra arti minimalios algos, tai išmokomis už nieką duoda nedirbantiems ir dar pasišaipantiems pusę tiek, kiek žmonės uždirba mėnesį sunkiai dirbdami. Tai tiesiog neteisinga.
– Tai šių sprendimų nekartotumėte, jei užeitų antroji koronaviruso banga ir jau būtų spėjusi pasikeisti valdžia?
– Pinigus, kuriuos pasiskolini reikia investuoti taip, kad jie duotų didžiausią grąžą – t. y. į darbo vietas, švietimą, mokslą. Investicijos į statybas leidžia palaikyti darbo vietas, bet tai negali būti vienintelis tikslas. Jei žiūrime į ilgalaikę perspektyvą, tai pasižiūrėkime į kitus statistinius rodiklius: pagal investicijas į inovacijas mes atsiliekame ir velkamės ES gale. Ką tai reiškia? Kad mes ir toliau ruošiamės konkuruoti pigia darbo jėga ir maža pridėtine verte paslaugų ir prekių sektoriuje. Tai niekur neveda.
Tai gal baltarusiškas veiklos modelis, kai valstybė subsidijuoja ir mėgina kažką išlaikyti, bet Europoje, konkuruojant bendroje rinkoje ir su JAV, ir su Kinija, tokios mažos valstybės kaip Lietuva turi būti labai inovatyvios ir sukurti labai aukštos pridėtinės vertės produktus, kad surinktume daug mokesčių nuo mažai žmonių ir turėtume gerovės valstybę, kaip ją įsivaizduojame – t. y. visiems prieinamą švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą. Čia vienintelis kelias. Kol kas labai labai stipriai tame kelyje buksuojame.
– R.Karbauskis sako, kad šiuose rinkimuose varžysis ne kairieji ir dešinieji, kaip buvome įpratę, bet liberalai ir neliberalai, daugiau turbūt žiūrint pagal vertybinę skalę. Sutiktumėte? Kuriems prisikirtumėte LSDP?
– Nemanau, kad Karbauskis gali rinktis, kaip ir kokiomis taisyklėmis jis su kuo konkuruos. Visuomenė nuspręs, kaip vertinti – ar pagal kažkokį liberalumą, kaip jis bebūtų suvokiamas, ar pagal socio-ekonomines politikos priemones, ar pagal patirtį, ar pagal naujumą. Priminsiu, kad patys „valstiečiai“ 2016-aisiais atėjo su nepartiškumu, naujumu, idėjiniu grynumu, sąžiningumu, bet matome, kad per ketverius metus visų šių dalykų nė kvapo neliko.
Jie tapo nuobodžia paprasta partija, ne pačios geriausios prabos. Lygiai taip pat pasipylė įvairūs nepotizmo atvejai – savų įdarbinimai, kuriuos žadėta išgyvendinti. „Profesionalas“ tapo lengvai sukompromituotas žodis, nes įgavo naują prasmę žmogaus, kuris apsišaukia save gebančiu, o iš tiesų daro grubias elementarias klaidas viešajame valdyme.
Manau, kad žmonės nešoks pagal nė vienos partijos ar lyderio menamas ar suformuotas taisykles. Vertins pagal tai, kaip kas supranta Lietuvos problemas ir kokius problemų sprendimo būdus siūlo. Kas pasiūlys geresnį paketą, tas, matyt, ir laimės.
Jie tapo nuobodžia paprasta partija, ne pačios geriausios prabos.
– Labai gerai išvardinote „valstiečių“ prisiimtas vėliavas prieš praėjusius rinkimus, o kokios bus socialdemokratų vėliavos šiuose rinkimuose? Kokie kertiniai keli žodžiai, su kuriais norėtumėte būti asocijuojami šiuose rinkimuose?
– Programinis, idėjinis grynumas ir tvirtumas. Per mūsų atsinaujinimo epopėją per ketverius pastaruosius metus, mano galva, mes atgavome kairiosios partijos ne tik pavadinimą, kuriuo didžiuojamės 125 metus, bet ir turinį. Aš priimu kritiką, kad užsiimu radikaliu kairumu, kas nėra tiesa, bet tvarkoje, tai yra komplimentas partijai, kuri anksčiau buvo kaltinama, kad nešioja socialdemokratų vardą, bet iš tikrųjų yra stambaus kapitalo atstovai. Dabar išgirsti kaltinimus, kad mes per daug radikalūs ir per daug į kairę, yra pagiriamasis žodis.
Taip pat svarbu komandinio veikimo principas. Politikoje po vieną, koks bebūtum gražus ir geras, nieko nenuveiksi. Tai parodė ši kadencija. Valdančioji frakcija balsavo kaip kas nori, trupėjo nuo pat pradžios ir galų gale baigia mažumos Vyriausybės sąlygomis. Tai mūsų sąraše yra daug žmonių, kuriuos galbūt visuomenė pamatys pirmą kartą, sakys, kas čia toks, bet jie visi, aš esu tikras, balsuos pagal programines nuostatas. Turėsime tvirtą kumštį. Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie mus daro išskirtinius lyginant su tais pačiais „valstiečiais“.
– Dabar ir konservatoriai, ir „valstiečiai“ kalba, kad jus matytų koalicijos partneriais, kurie jums artimesni?
– Jie kalba kaip mus norėtų matyti partneriais. O mes norėtume kalbėti apie tai, kaip mes, būdami pirmi, norėtume juos matyti koalicijos partneriais (juokiasi). Ateinantis laikotarpis bus, aš atvirai sakau, bus itin sudėtingas. Tiek dėl pandemijos pasekmių, tiek dėl kylančio ekonominio nacionalizmo kitose šalyse ES. Mūsų eksportui tai atsilieps. Lygiai taip pat matome, kad projektuojamas biudžeto deficitas bus didesnis, todėl reiks skolintis daugiau arba karpyti išlaidas. Tą balansą reikės pasiekti. Todėl yra labai svarbu sutarti dėl prioritetų, ką ir kaip mes darysime per ketverius metus.
Iki šiol visos Vyriausybės darė absoliučiai tą pačią klaidą. Laimi rinkimus politinės partijos, bet Vyriausybės programą su 547 įvairiausiomis priemonėmis surašo ministerijų vidutinės grandies vadybininkai – departamentų vadovai ir panašiai. Tai lemia realių prioritetų, ką tu nori nuveikti, išskydimą. Tada pabaigiama kadencija ir sakai: juk mes norėjome valstybinį banką sukurti. Praėjo ketveri metai, o kas iš to? Deklaracija. Deklaracija yra mažoka, ar ne? Norėjome valstybines vaistines padaryti, nesvarbu, kad kažkas pritarė, kažkas nepritarė, turėjome tam daugumą. Padarėme? Ne. Tai tų tokių kertinių prioritetų sutarimas lems bet kokį koalicijos formavimą.
Jokių Ribbentropo-Molotovo paktų po kilimais nesudarinėjame, jokių nepuolimo paktų nesudarinėjame.
– O kol kas kalbėsite su visais ir jokių raudonų linijų nebrėžiate?
– Kol kas kalbėsime tik su rinkėjais. Aš tokio politinio žaidimo fanas. Šnekam, įrodinėjame ne vieni kitiems, čia jokių Ribbentropo-Molotovo paktų po kilimais nesudarinėjame, jokių nepuolimo paktų nesudarinėjame. Išsiaiškiname pirmiausia, važinėjame po Lietuvą, kalbame su žmonėmis, kiek išdalins mandatų, o tada pasižiūrėkime, kur mes matome sąlyčio taškų ir galėsime judėti į priekį.
Nebus sąlyčio taškų, man vienodai, ar „valstiečiai“, ar konservatoriai, ar Darbo partija, tikrai jokių koalicijų neformuosime, nes kompromituoti tiek partiją ir dar prarasti ketverius metus imituojant bendrą veiklą, kurios nė požymių nėra, nematau prasmės.
– O iš tikrųjų ar nebūtų socialdemokratams didelis praradimas, jei dar ketverius metus jie būtų opozicijoje, į kurią pasitraukti jūs stūmėte ir dėl ko atskilo dalis senbuvių, kurie dabar rinkimuose varžysis su kitu pavadinimu?
– Tos mūsų skyrybos su „valstiečiais“ buvo ne tik mano kažkokia užgaida ar siekis. Jos kilo iš mūsų partijos vidaus, iš skyrių, kurie akivaizdžiai matė, kad darbai ir žodžiai skiriasi realybėje. Mes aiškiai pasakėme, kad nenorime prisiimti atsakomybės už tai, ko ši valdančioji koalicija akivaizdžiai nepadarys. Tie požymiai buvo aiškūs nuo pat pradžių. Dabar aš galiu tik patvirtinti, kad mūsų nuogąstavimai pasitvirtino. Buvo nepadaryta tai, kas žadėta, o padaryta atvirkščiai.
– Kas labiausiai nepadaryta?
– Buvo kalbėta apie savivaldos finansinį savarankiškumą, apie regionų plėtrą, apie decentralizaciją priimamų sprendimų. Visi šie užlenkti pirštai yra atlenkti į kitą pusę. Daugėjo dominavimo, mažėjo socialinio dialogo, daugėjo centralizavimo, mažėjo sprendimo priėmimo teisių vietoje. Vietoje to, kad padaugėtų finansinio savarankiškumo, nes tikrai merus užjaučiu, jie realiai disponuoja tik 4 proc. savo biudžeto, tai jo tik sumažėjo. Priimant sprendimus dėl mokesčių pakeitimų, kad ir GPM ir NPD, tai visus nuostolius turi prisiimti savivaldybių biudžetai. Valdantieji gražūs ir geri, nes sako, kad sumažins NPD, jūsų pajamos bus kiek didesnės, o savivaldybės, kurios turi spręsti didžiąsias socialines problemas, gauna skyles 3, 5, 10 milijonų eurų.
Ar tai didelė problema tvirtai, solidžiai partijai būti opozicijoje? Ne, didesnė problema yra oportunizmas – prisitaikyti prie aplinkybių ir čiupti tai, ką gali pačiupti nuo politinio stalo.
– O jums bus problema, jei dar ketverius metus socialdemokratai bus opozicinė partija?
– Mes turime pavyzdžių, kai partija 8 metus opozicijoje. Pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Ar tai didelė problema tvirtai, solidžiai partijai būti opozicijoje? Ne, didesnė problema yra oportunizmas – prisitaikyti prie aplinkybių ir čiupti tai, ką gali pačiupti nuo politinio stalo. Tokiu atveju tu išsižadi savo vertybių, sugadini reputaciją, prisiimi atsakomybę už procesus ir pasiekimus, kurių realiai negali paveikti. Tvirta partija, kuri turi šimtmečių istoriją, to sau tiesiog negali leisti kaip politinė organizacija.
Opozicijoje taip pat vyksta darbas. Oponavimas nėra etikečių klijavimas ar taškymasis epitetais. Tai alternatyvų siūlymas ir įvairių sprendimų rengimas. Per pandemiją mes buvome kaltinami, kodėl nekritikavome valdančiųjų. Todėl, kad daug dalykų jie darė gerai. Po karantino aiškiai pateikėme pasiūlymus, kaip verslui padėti išlaikyti darbo vietas. Klausėme, kodėl pinigai dalijami per bankus, kai galima tai greitai padaryti per Valstybinę mokesčių inspekciją. Užtruko 34 dienas, kol Vyriausybė pagalvojo ir suprato, kad gal ir gera idėja, taip ir padarom. Taigi su užlaikymu, bet ir iš opozicijos atėjusios idėjos priimamos. Tvarkoj, jei reikės būti opozicijoje, mes būsime opozicijoje, bet į bet kokius darinius, bet kokius junginius mes tikrai neplanuojame eiti.
– O ką kviesite koalicijos partneriais, jei būsite pirmoji laimėjusi partija? Ką matote pirmaisiais savo politiniais draugais?
– Politikoje draugystės – retas atvejis. Tai priklausys nuo programinių nuostatų, kurias visi atskleis. Centro-kairės koalicija yra absoliučiai natūraliausias būdas rasti sąlyčio taškus, nes panašios ekonominės, socialinės nuostatos. Jei nesugebėtume programose pamatyti ir perskaityti, kur čia yra centro-kairė, nes labai dviprasmiškai kai kurios nuostatos atrodo „valstiečių“, nors jie save norėtų priskirti centro-kairei, tokiu atveju reiktų dairytis ir į visus kitus.
Šiais laikais visi nori būti socialdemokratais. Visa politika krypsta į kairę, nes mato, kad rinkos principai turi labai didelių trūkumų.
– Taigi pirmiausia girdžiu „valstiečius“, o Darbo partija?
– Nežinau, ar Darbo partija išvis bus Seime. Jiems jau visi medalius kabina, tarsi jie būtų įveikę distanciją ir kažką laimėję. Niekas nieko dar nelaimėjo. Su „valstiečiais“ lygiai taip pat. O kiek jų bus? Dar prieš kelis mėnesius skaičiavo 6-7 proc., dabar sako 16 ar 11. Kas su kuo turės teisę formuoti koalicijas, nuspręs rinkėjai. Šiandien mes jokių raudonų ar oranžinių, ar mėlynų linijų nebraižome, nes kalbamės su rinkėjais.
– Ar dėl susikūrusios LSDDP neprarasite esminių kelių procentų rinkėjų balsų, kurie būtų jums kertiniai ir leistų laimėti rinkimus? Ar nereikėjo taikytis?
– Geriau baisus galas, nei begalinės problemos. Ta skirtis, kuri įvyko su mūsų buvusiais bičiuliais, yra labai logiška išdava ilgai vykusios politikos. Yra politikoje dalis žmonių, kurie galvoja, kad postai lemia viską – esą su postu gauni viešumą, palaikymą. Kiti sako, kad puoselėjamos vertybės ir tvirtumas yra esminė prielaida siekiant geros reputacijos ir žmonių palaikymo. Mes labai gražiai per tą vietą ir išsiskyrėme.
Žmonės gavo postus ir manė, kad tai lems palaikymą, o mes likome prie principų. Dabar praėjo šiek tiek laiko ir galime pasakyti, kad principai žmonėms patinka labiau. Tie, kas laikosi įsikibę kėdžių, matyt, yra palaikomi mažiau. Kalbėti apie konjunktūrinį oportunizmą, kad o gal reikėjo dėl tų dviejų procentų kažką daryti, tai žinote, ne. Ne, nes tai būtų dideli psichologiniai kaštai. Mes esame skirtingi. Jokios bendrystės aš čia nematau apart, kad kažkurį laiką su buvusiais kolegomis žygiavome kartu. Išsiskyrėme, išsigryninome ir žmonės jau per dvejus rinkimus atskyrė, kas yra kas.
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
