Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ kviečiame susipažinti su nuo 2017-ųjų LSDP vadovaujančiu G.Palucku, kuris yra ir partijos kandidatas į premjerus.
Rytoj, pirmadienį, skaitykite interviu tęsinį: ką G.Paluckas mano apie Astravo atominę elektrinę, ką valdantieji darė gerai, o ką blogai, ką valstybėje pakeistų socialdemokratai ir kaip jis išsirinktų koalicijos partnerius.
– Pasiūlėte kalbėtis čia, šalia Valdovų rūmų. Ką jums pačiam reiškia Algirdas Mykolas Brazauskas?
– Pirmiausia, tai žmogus, sugebėjęs sutelkti ir suvienyti visą Lietuvą. Nė kiek neperdedu tai sakydamas. Jis, matyt, vienintelis kol kas prezidentas, išrinktas absoliučia Lietuvos rinkėjų balsų dauguma. Žmogus, kuris turėjo jungti dvi epochas – tarybinę Lietuvą ir nepriklausomą Lietuvą ir, kaip sakoma, abiejose pusėse turėjo visuomenės ir žmonių pasitikėjimą. Iš istorijos puslapių jis niekur nedings, nors mes kartais per tas visas politines batalijas iš kairės ir iš dešinės mėginame per savo laikmečio dvasią įvertinti vieną ar kitą indėlį, poelgį ar pasisakymą, bet atliktų darbų reikšmė yra akivaizdi. Istorijoje jis yra vertinamas ir bus vertinamas.
– Jūs esate nr 1 partijos sąraše, tai reiškia turbūt, kad būsite ir partijos kandidatas į premjerus, jei LSDP laimės rinkimus, tiesa?
– Taip, tai yra suvokta atsakomybė, kuriai aš ruošiausi ir ruošiuosi nuo pat išrinkimo partijos pirmininku, nes tokia yra politinė kultūrinė tradicija, tokia yra pirmininko misija prisiimti atsakomybę ir laimėje, ir nesėkmėje. Šiuo atveju, jei būtų visuomenės pasitikėjimas, aš turėčiau ir būčiau pasiruošęs tą atsakomybę prisiimti.
– Kaip manote, ar jumyse žmonės mato lyderį? Štai pažiūrėjau tokį buitišką, paprastą dalyką – sekėjus feisbuke. Jūs vadovaujate didžiausiai partijai, bet jūsų feisbuką seka 5,6 tūkst. žmonių, palyginimui Karbauskio beveik 30 tūkst., Landsbergio virš 60 tūkst. Ką tai sako apie jus?
– Tai sako, kad aš esu ant nacionalinės politikos ribos. Tai yra akivaizdu. Aš nesu Seimo narys, prožektorių šviesoje aš natūraliai nesu dažnai. Kai kolegos žurnalistai klausia, koks bus vienas ar kitas sprendimas, jie dažniau klausia tų, kurie priima sprendimus. Štai tas sekėjų skaičius tuomet yra natūraliai didesnis, nes žmonės žiūri į tuos, kas priima sprendimus.
Tačiau lygiai taip pat reikėtų vertinti ir tą balansą teigiamų-neigiamų vertinimų. Tvarkoje, tave seka 30 tūkst. žmonių, bet kiek iš jų tave iš tikrųjų myli, ar bent jiems patinka tai, ką tu darai? Tokio bagažo neigiamos naštos aš dar neturiu. Lygiai taip pat, kaip minėjau, nacionalinis žinomumas yra pakankamai ribotas. Tačiau lyderystė atsiskleidžia esant aplinkybėms – prisiimant atsakomybę ir padarant tą darbą, kuriam esi pašauktas rinkėjų arba partijos. Aš savo darbą, kaip partijos pirmininkas, esu padaręs ir jį toliau darau. Buvo sunkūs sprendimai dėl santykių su valstiečiais-žaliaisiais koalicijoje, pakankamai sunkūs sprendimai sprendžiant, ką daryti su mūsų jau buvusiais kolegomis, nacionaliniu mastu žinomais, buvusiais premjerais ir panašiai.
Aš nesu Seimo narys, prožektorių šviesoje aš natūraliai nesu dažnai.
Kol kas nė vienas iš tų sprendimų žalos nepadarė. Atvirkščiai, buvo teisingi, mano galva. Taigi į ateitį aš žiūriu užtikrintai ir optimistiškai.
– O ar jums pačiam užtektų patirties tapti premjeru, ypač, kai dar net nesate dirbęs Seime ir ten apšilęs kojų? Ar tai ne kliūtis?
– Patirties stoka visada yra kliūtis, bet priklausomai nuo to, kaip žmonės mokosi, kaip greitai. Kitas dalykas, kokią apskritai jie turi gyvenimišką patirtį sukaupę, ką jie gyvenime yra veikę, ką nuveikę. Tai savivaldybinio darbo patirtis yra labai aktuali ir svarbi, nes ten tas žmonių problemas čiupinėji kaip gyvą nervą. Negali sakyti, kad, žinote, mes priimsime kažkur kažką, kai žmogus sako: duok man, kur gyventi, aš neturiu darbo, ką man daryti. Čia yra milžiniška atsakomybė ir tiesioginė.
Lygiai taip pat darbas privačiame sektoriuje, privataus verslo kūrimas aukštųjų technologijų srityje – tokios savo patirties gyvenimiškos įvairios aš turiu daug. Niekada nesišalinau atsakomybės. Kai kada ir kentėjau nuo prisiimtos atsakomybės, bet tokie yra mano principai, toks gyvenimo grūdinimo etapas, kurį esu praėjęs.
– Dvi partijos susirado kitą lyderį – ne partijos pirmininką, o kitą lyderį nepartinį, kurį siūlo premjeru. Ar jūs nesvarstėte tokios galimybės?
– Aš gal subjektyviai vertinu, bet manau, kad tai yra blogai, nes mes matome ir matėme per besibaigiančią Seimo kadenciją, kai partijos lyderis kreipia viena kryptimi, o premjeras, kuris ne partijos narys, važiuoja kita kryptimi. Atsiranda ne tik asmeniniai konfliktai, kuriuos mes galėtume toleruoti, nes ar mums įdomu, kaip visuomenei, ko jie ten pešasi, bet tai lemia sprendimų kokybę ir apskritai jų priėmimą arba nepriėmimą. Štai tokios situacijos yra užprogramuotos.
Partijos lyderis neturi jokios moralinės teisės išsižadėti partijos programos, Seimo rinkimų programos, o žmogus, nesantis partijoje, sako: žiūrėkite, man nelabai patinka, kas čia vyksta, aš nesu partijos narys ir galiu važiuoti ten. Kai nėra nuoseklumo ir sutelktumo, kenčia viešasis interesas ir sprendimų priėmimo kokybė.
– Kai kas pasakytų, kad jūsų vadovavimas partijai lėmė ir nesėkmių. Pavyzdžiui, per savivaldos rinkimus pralaimėti miestai – socialdemokratų nebėra sostinės taryboje. Ką jūs pats veikiate, kai nebesate vicemeras, iš ko gyvenate?
– Kolegos žurnalistai manęs kartais klausia: tai kaip jums sekasi ūkininkauti? Tai žinote, tai yra mano hobis. Nėra mano pagrindinė veikla tas ūkininkavimas. Kiekvienas juk kažką mėgsta, jūs mėgstate auginti pomidorus ant palangės, laikote papūgėlių narvelį ar ką. Aš laikau antis, vištas ir bites. Man tai labai patinka, tai kaip darbo terapija, nusiraminimas po politinių kovų, psichologinių išbandymų.
Bet aš jau minėjau, kad vienas iš pagrindinių mano užsiėmimų tai yra verslo kūrimas ir vystymas. Mes su partneriu esame 2010 m. įsteigę UAB, kuri gamina ir eksportuoja į visą pasaulį elektra varomų transporto priemonių ličio chemijos akumuliatorių valdymo sistemas, energijos saugyklų valdymo sistemas ir kitus dalykus – programinę įrangą, elektroniką. Taigi čia mano širdis, mano išsilavinimas, kadangi esu programuotojas, baigęs Vilniaus universiteto Matematikos informatikos fakultetą, o visa kita yra hobis, bes jis labai malonus.
Randu labai daug bendraminčių, važiuodamas per Lietuvą, bendraudamas su žmonėmis. Paukščių auginimas, bičių auginimas, bičiulių bitininkų labai smagūs užsiėmimai – rekomenduoju visiems.
– Tai iš verslo išgyvenate kaip savininkas ar ir dirbate šiuo metu savo įmonėje?
– Aš esu bendrasavininkas, verslui sekasi, mokami dividendai ir tos pajamos yra deklaruojamos, jos yra pakankamos tiek man, tiek šeimai padengti visas finansines išlaidas. Aš taip pat dirbu partijoje – partijos pirmininkui yra mokamas darbo užmokestis, kuris dengia kelionių ir susitikimų sąnaudas.
– O bitės ir naminiai paukščiai jus daro šiek tiek valstietį viduje?
– Čia labai sveika tendencija trumpinti maisto tiekimo grandinę. Vietoje ūkio, fabriko perdirbimo, parduotuvės lentynų iki paprastos: ūkis-stalas. Labai džiaugiuosi. Taip, tai nėra pigiau, bet yra daug smagiau ir maloniau, kai pats užsiaugini, žinai, kuo maitinai, ką pats paskui valgai, kai gali užsiimti socialiniu platinimu – kaimynus pavaišinti, pradžiuginti.
– Bet turguje dar neprekiaujate?
– Ne, turguje dar neprekiauju. Tokio poreikio dar nejaučiu. Kita vertus, kodėl ne? Yra atžala, augantis sūnus, dukra – jie labai domisi, jiems patinka, tai sakau, klausykit, va, stokit turguje, išsiimsiu aš tą verslo liudijimą, gal žmonės juoksis ir nesupras, bet tai yra verslumas, noras pajusti pinigų vertę, užsidirbti. Tvarkoj, niekad negali žinoti, ar tuo kada nors neužsiimsi. Tai smagu, smagu turėti hobį.
– Dar vienas jūsų pomėgis viešai žinomas – krepšinis. Visi girdėjo, kad su Sauliumi Skverneliu susitikdavote žaisti krepšinio. Vienu metu buvo kalbų, kad su juo galite žaisti vienoje komandoje ir politiniame žaidime. Kodėl iš to nieko neišėjo ir ar dar susitinkate bent kamuolį pamėtyti?
– Kaip ir krepšinyje būna kartais, kad baudos aikštelėje apsistumdai alkūnėmis ir būna, kad teisėjai nefiksuoja pražangų, o tada susipyksti, kad čia mane stumi į nugarą, norėjai traumuoti, tai politikoje irgi panašiai būna. Nežinau, ar dar kada politikoje suves į tą bendrą darbą Lietuvai, bendrą komandą, bet krepšinio aikštelėje, neabejoju, apžaisčiau ir S.Skvernelį, ir Ramūną Karbauskį. Abu kartu, tiesą pasakius. Galiu mesti iššūkį baudų metimo, drąsiai, jei tik išdrįs, galime stoti prie krepšio ir persimesti, kaip žmonės sako.
Krepšinio aikštelėje, neabejoju, apžaisčiau ir S.Skvernelį, ir Ramūną Karbauskį. Abu kartu, tiesą pasakius.
– Dar vienas jūsų gyvenimo etapas buvo su konservatoriai. Buvote jaunasis konservatorius, kada ir kodėl pakeitėte pažiūras?
– Čia yra didžiulė legenda, bet iš principo to bendravimo ir sąlyčio su jaunaisiais konservatoriais yra keletas mėnesių, kai mes su draugu, studijuodami universitete, svarstėme, kad reikia būti pilietiškai, politiškai aktyviais, kažką daryti. Tuo metu jaunimo organizacija JKL buvo pakankamai išvysčiusi savo veiklą, buvo įdomu, nuėjome, pasižiūrėjome, padalyvavome, o paskui keliai išsiskyrė. Aš savo ruožtu į savo veiklas iškeliavau, draugas emigravo, dabar gyvena užsienyje. Toks yra mūsų santykis.
Aš, tiesą sakant, esu labai patenkintas, kad teko susipažinti su jaunimo organizacijų veikla. Ar iš to reikia kažkokias išvadas daryti gilias? Manau, aš, kaip politikas, brendau ilgą laiko tarpą ir tos nuostatos formavosi įvairiomis aplinkybėmis, bet linkiu jaunimo organizacijoms, tiek socialdemokratinio jaunimo, tiek konservatorių, tiek liberalų kuo didžiausios sėkmės ir pritraukti į savo veiklą kuo daugiau jaunų žmonių, kurie paskui rinksis politinį kelią, o gal tiesiog bus gerais piliečiais, bet politiškai išprususiais, žinančiais, ką rinktis, kaip rinktis, kokiais principais rinkimuose vadovautis.
– Garsiausias jums vis prikišamas skandalas, kuris turbūt bus kartojamas ir šių rinkimų kontekste – teistumas už žiurkių naikinimą. Gal galite pateikti savo versiją kaip taip išėjo, kad tapote teistas?
– Yra viena versija. Už tą versiją yra atsakomybė teismo pasakyta. O versija yra paprasta, tai savivaldybės įmonė, kurią senosios kadencijos taryba buvo nusprendusi privatizuoti ir paskelbti konkursą paslaugoms pirkti.
Tuo tarpu pati įmonė tuo metu valdė virš 1000 kvadratų Totorių gatvėje, Senamiestyje, ten dirbo virš 100 darbuotojų ir jie turėjo vidaus sandorio sutarties pagrindu pastaruosius 20 metų teikti paslaugas Vilniaus miestui. Tai savo ruožtu, jausdamas atsakomybę tiek prieš darbuotojus, tiek nenorėdamas parduoti to turto pusvelčiui, nes administracijos direktorius buvo atsakingas už tuos dalykus, priėmėm sprendimą tą viešąjį konkursą nutraukti ir toliau pavesti teikti paslaugas savivaldybės įmonei. Teismo buvo įvertinta, kad tai – pažeidimas, kad savivaldybė galbūt galėjo pigiau nupirkti tas paslaugas ir aš turėjau atlyginti tą taip vadinamą skirtumą, žalą. Tokia ta istorija.
Žinau, kad politiniai oponentai ją piešia įvairiom spalvom, kaltina korupcija ir panašiais dalykais, o žmonių sąmonėje korupcija yra kyšiai ir kiti bjaurūs, politinę sistemą gadinantys dalykai, bet nepaisant to, taip, aš esu atsakingas. Atsakomybės nesikratau, savo ruožtu to niekada niekur neneigiu ir žygiuoju toliau į priekį, mėgindamas savo, kaip politiko, reputaciją, vardą pateisinti gerais darbais ir sprendimais, kuriuos galiu daryti. Praeities aš nepakeisiu, ateitį – galiu.
Todėl eidamas į politiką aš sau pasakiau, kad turiu būti kompetentingas, turiu šviestis, skaityti, gilintis.
– Kas jus stumia būti politiku? Kas jums yra buvimas politiku?
– Aš sau tą klausimą uždaviau, kai tik atėjau ir prisijungiau prie LSDP, įstojau į partiją niekieno nekviestas, nesiūlytas, be rekomendacijų, o tuo nustebinau tuomečius politinius veikėjus. Mane žavi politikoje galimybė keisti tuos dalykus, kurie manęs, pagal mano pažiūras, netenkina. Plačiąja prasme, ne tik aplink save. Tai pati didžiausia galimybė įnešti pokytį. Taip, verslas, jei tau sekasi, gali per labdarą daug dalykų padaryti, bet politikoje, gavęs visuomenės pasitikėjimą, gali gauti tiesioginius instrumentus čia ir dabar paimti ir pakeisti daugelio žmonių gyvenimus, daugelio sričių veiklos principus.
Be abejo, su ta atsakomybe, suteikta žmonių, ateina ir didelis įsipareigojimas, nes gali priskaldyti daug malkų, gali prigadinti. Todėl eidamas į politiką aš sau pasakiau, kad turiu būti kompetentingas, turiu šviestis, skaityti, gilintis. Turiu žinoti visas įvairiausias viešojo gyvenimo ir politikos sritis, nes nuo to priklausys ne mano ateitis finansinė, kurią esu susikūręs, bet daugybės žmonių, kuriems nuoširdžiai noriu padėti. Gal tai dramatiškai skamba: likimai, gyvenimo šansai, bet tai mane įpareigoja ir žavi politikoje.
– Tai kokią knygą šiuo metu skaitote?
– Šiuo metu skaitau Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“. Išprusimui, diskusijoms, nes kūrinys vertinamas nevienareikšmiai, sukėlęs ir mokslininkų, ir politikų plačias diskusijas. Buvau jo neskaitęs, todėl dabar pasidėjęs, skaitau po truputį ir mėginu perprasti, kiek ten yra literatūrinio grožio, o kiek ideologinio užtaiso, ar išties Just.Marcinkevičius yra kaltas tuo, kuo kai kurių žmonių yra kaltinamas. Matysim, kai perskaitysiu, galėsiu pakomentuoti.
Antroje interviu dalyje pirmadienį taip pat sužinosite, kokias didžiausias Lietuvos problemas norėtų išspręsti G.Paluckas, kodėl jis nenori kalbėti apie būsimas koalicijas ir ar būtų problema, jei LSDP dar ketverius metus liktų opozicine partija.
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
