Jam taip pat nepatinka tendencija, jog gali mažėti europinė parama kaimo plėtrai. Žemės ūkio ministras dar sako, jog galbūt reikėtų pakeisti ribojimą įsigyti daugiau nei 500 hektarų dirbamos žemės. G.Surplys komandoje ketina turėti keturis viceministrus, jų pavardės gali paaiškėti iki birželio mėnesio.
– Ką ketinate nuveikti per pirmąsias 100 dienų?
– Čia tas laikotarpis, kai negalima kritikuoti (juokiasi). Galima imtis drąsių veiksmų. Pirmiausia reikia įsivažiuoti, skaityti ir susitikinėti su žmonėmis. Tą ketinu daryti, bet artimiausiu metu reikia susiformuoti komandą, tą ir darau. Susitikinėju su kandidatais, kalbamės. Noriu, kad tai būtų subalansuota komanda tiek kompetencijų, tiek patirties, tiek lyčių lygybės ir taip toliau. Manau, kad artimiausiu metu galėsiu ją pristatyti.
Taip pat buvau susitikęs su Nacionalinės žemės tarnybos vadovu ir su ūkio viceministru. Kalbėjomės apie tai, kaip Nacionalinė žemės tarnyba galėtų aktyviau dalyvauti ne tik gindama viešąjį interesą, bet ir padėtų pritraukti į Lietuvą investuotojus bei investicijas. Artimiausiu metu ketiname pakviesti mūsų verslo bendruomenę į susitikimą, kur išklausysime lūkesčius ir pateiksime atsakymus. Tuo būdu įeisime į konstruktyvų dialogą.
Ketinu suformuoti tokią pusiau neformalią patarėjų tarybą, kurioje galėtume susėdę prie stalo visų valdžios įstaigų atstovai, socialiniai partneriai, akademinės bendruomenės 7-10 žmonių reguliariai rinktis aptarti aktualijas ir žemės ūkio politikos kryptis.
Prioritetai išlieka tie patys – derybos dėl Europos Sąjungos geresnių sąlygų, ūkio modernizavimas ir naujų rinkų paieška, mūsų kaimo plėtra plačiąja prasme – maži ūkiai, šeimos ūkiai, alternatyvus verslai, kaimo kultūra ir kaimas kaip regioninės politikos objektas bei galiausiai vietos produkcijos skatinimas.
Artimiausias darbas, kuris kitą savaitę neišvengiamai artėja – tai „Agrobalt“ paroda ir susitikimas su Kinijos žemės ūkio ministru bei 16 Vidurio ir Rytų Europos valstybių atstovais, kur kalbėsime apie mūsų eksporto galimybes į Kiniją. Tikrai startuoju aktyviai.
– Kiek turėsite viceministrų?
– Ketinu pasinaudoti galimybe turėti keturis. Esu numatęs tas sritis, kad vienas viceministras dirbtų su tarptautika, tai reiškia Europos Sąjunga ir naujos rinkos, kitas dirbtų su mūsų ūkiu, kitas su visais vadybos dalykais, tai yra reorganizacijomis, konsolidacijomis ir žemės klausimais, o ketvirtasis tikrai aktyviai imtųsi kaimo plėtros.
Galiu pasakyti, kad bent vienas bus partinis, o dėl daugiau pažiūrėsime ateityje. Manyčiau, kad iki birželio tikrai turėtų būti aiškūs (kandidatai – BNS).
– Šiuo metu Lietuvoje negalima įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės. Kokia jūsų nuomonė apie tokį ribojimą?
– Reikia pažiūrėti kaip mes atrodome Europos kontekste. Esame visiški vidutiniokai šioje vietoje. Yra šalių, kaip Čekija, Slovakija ir Vokietija, kur ūkiai labai stambūs. Aš į tai žiūriu kaip ekonominės politikos klausimą, kur mes norime judėti. Natūraliai, žinoma, tie ūkiai linkę stambėti ir žemės plotai jų plėstis, o maži ūkeliai nyksta, bet mano prioritetas tikrai yra ir smulkūs šeimos ūkiai, ir dideli konkurencingi ūkiai. Turime sutarti dėl ekonominės logikos, kalbant apie tai, kur tos koncentracijos lubos.
Ūkio dydis neturi būti pagrindas Europos Sąjungos išmokoms gauti. Šioje vietoje ieškosime sutarimo, bet principinė nuostata yra ta, kad pasiekus tam tikrą ekonominę sėkmę turbūt nebereikėtų ūkininkui tikėtis Europos Sąjungos paramos. Parama paprastai skiriama tiems, kuriems natūraliomis rinkos ekonomikos sąlygomis būtų sunku išlikti.
– Tai 500 hektarų riba turi išlikti ar keistis?
– Žinote, nesu pakankamai dar įsigilinęs, kad galėčiau pareikšti nuomonę. Dar reikėtų gilintis. Vienas dalykas yra teisiniai dalykai, kur faktas, kad visi turi laikytis įstatymų ir yra tarnybos, prižiūrinčios tą teisės aktų laikymąsi. Kitas dalykas yra ta ekonominė logika, kuri vienaip ar kitaip diktuoja galimybes teisės aktus keisti, bet tam reikia gilesnės analizės. Tikrai bus ieškoma sprendimų, bet man dar reikia laiko įsigilinimui.
Ūkio dydis neturi būti pagrindas Europos Sąjungos išmokoms gauti.
– Seime pastaruoju metu vyko daug diskusijų apie dirbamos žemės įsigijimo ir padėties žemės ūkyje parlamentinį tyrimą. Seimas tris kartus nusprendė to netirti. Jūsų nuomone, ar ši situacija turi būti tiriama Seime?
– Nekorektiška man būtų kištis į Seimo darbą, bet galiu pakartoti premjero poziciją – yra tarnybos, yra Prokuratūra, kuri atlieka tyrimą. Tai jų darbas ir jos tą darbą atlieka.
– Gegužę įsibėgėjo diskusijos dėl naujo Europos Sąjungos daugiamečio biudžeto. Jūsų nuomone, kaip pavyks įrodyti kitoms Bendrijos narėms, kad Lietuvai reikia Europos Sąjungos vidurkį siekiančių tiesioginių išmokų žemdirbiams?
– Čia yra diplomatiniai viražai. Aš tikiuosi, kad ir mano komanda, ir mūsų atašė korpusas, ir užsienio reikalų ministerija, ir prezidentė padės šiuose viražuose.
Pradėjęs dirbti sulaukiau pasiūlymų iš Aplinkos ministro, dirbame horizontaliai, ieškome tų galimybių ir tų dar neišbandytų pasiūlymų. Anksčiau tų bandymų buvo tikrai labai daug, žmonės dirbo kūrybingai. Labai daug išbandėme, kad tos išmokos atsidurtų ten, kur reikia – bent prie 90 procentų ribos.
Ieškome dar sprendimų. Norime ateiti prie derybų stalo su konstruktyviais pasiūlymais, kad ne tik virkaujame dėl to, jog nėra atstatytas teisingumas, kurio mes tikėjomės stodami į Europos Sąjungą. Pereinamasis laikotarpis jau pasibaigė seniai, dėl kurio buvo susitarta, kad išmokos bus mažesnės.
Norime ateiti su įsipareigojimais. Jeigu mūsų išmokos didėja, tai didėja mūsų įsipareigojimai ekologijai, aplinkosaugai, regioninei politikai. Tikrai Lietuva gali būti tas sėkmės pavyzdys, kurį paskui galės rodyti Briuselio koridoriuose, kaip sėkmės istorija, derantis dėl kitų finansinių perspektyvų.
– Koks bus pagrindinis argumentas šiose derybose?
– Kol kas negalėčiau įvardinti konkrečiai. Dėliojame taktiką tiek dvišalę, tiek daugiašalę, nes ir čia reiks padirbėti. Tikiuosi, kad tie pasiūlymai tikrai bus verti dėmesio.
– Kaip vertinate tendenciją, kad gali mažėti ir kaimo plėtrai skirta europinė parama?
– Faktas, kad mažėjimas mūsų netenkina. Turint omenyje tas pačias nelygias sąlygas dėl tiesioginių išmokų. Parama žemės ūkiui nėra tik parama ūkininkui, bet kalbame apie sveikatą, ekologiją, aplinkosaugą. Galų gale kalbame apie užimtumą kaime ir regioninę politiką.
Manau, kad su tais argumentais ieškosime draugų, ieškosime šalių, gyvenančių panašioje situacijoje ir kalbėsime su šalimis mokėtojomis, kurios įneša daugiau į ES biudžetą.
– Artėja Lietuvoje vyksiantis Kinijos bei Vidurio ir Rytų Europos šalių žemės ūkio ministrų forumas „16+1“, ką tikitės pasiekti?
– Tai unikali galimybė mūsų ūkininkams, perdirbėjams ir maisto produkcijos gamintojams prisistatyti šiai didžiulei rinkai. Kinija, kalbant apie žemės ūkio ir maisto prekių eksportą, yra Lietuvai tik 45 vietoje kaip eksporto partnerė.
Turint omenyje, kiek ten gyvena žmonių, kokia tai rinka, manau, mes turėtume smarkiai pasistūmėtume ir, aš tikiuosi, išnaudosime visas galimybes, jog Kinijos delegacijos vizitas jiems paliktų kuo geresnį įspūdį.
– Ar šis forumas paskatins lietuviškų produktų eksportą į Kiniją?
– Kaip aš mėgstu sakyti, tai diplomatijoje staigmenų pasitaiko labai retai. Manau, kad jų atvykimas jau yra didelis signalas, kad mūsų rinka domimasi ir kad mes turime šansų.
– Jūsų nuomone, „16+1“ – skaldantis Europos Sąjungą forumas ar parankus Lietuvai diplomatinis įrankis?
– Aš manau, kad Lietuva kaip Europos Sąjungos narė iš tikrųjų yra besąlyginė Europos Sąjungos pozicijos reiškėja ir šioje vietoje mes turime padėti tašką. Kitaip ir būti negali.
Kita vertus, dvišaliai santykiai tikrai mums yra puikus akstinas gerai prekybai su milžiniška Kinijos rinka. Tai matau kaip sinerginį mechanizmą, kur mes galime ir turime bendrauti su Kinija. Kita vertus mes tikrai laikomės Europos Sąjungos pozicijų ir vėlgi visuose formatuose esame Europos Sąjungos nariai.
– Tai „16+1“ yra naudingas formatas valstybei ir nekenkia mūsų santykiams su Europos Sąjunga?
– Manyčiau, taip.
– Pieno perdirbimo įmonės „Rokiškio sūris“ vienoje konferencijoje dėkojo vartotojams, kad jie perka lietuviškus produktus, tačiau pripažino, jog jie už juos permoka, nes įmonei dėl mažų partijų neįmanoma produkcijos gaminti pigiau. Tuo metu jūs norite skatinti lietuviškų produktų vartojimą. Kaip to sieksite?
– Aš, pavyzdžiui, kaip pirkėjas, kai perku maisto produktus, ar tai būtų „Rokiškio sūrio“, ar „Žemaitijos pieno“, ar kitų, kurių negaliu reklamuoti, tai matau, kad jie paruošti kelioms rinkoms ir šioje vietoje aš tikrai nenorėčiau tikėti, kad specialiai Lietuvai kažkas yra gaminama. Galbūt aš klystu.
Faktas, kad mes turime dirbti tiek su viešaisiais ryšiais, su signalu ir informacija pirkėjui. Čia ministerija jau yra pradėjusi programą „Augink“. Aišku, reikia ją aktualizuoti ir padirbėti su ja. Tą mes darysime.
Kita vertus, turime padėti kaip valstybė mūsų gamintojams. Čia galbūt pirmiausia apie ūkininkus, tą produkciją kuo lengviau patiekti mūsų vartotojams. Čia tiek sandėliavimas, tiek distribucija, tiek ta pati kooperacija, apie kurią kalbame eilę metų.
Turime aktyviai su tuo padirbėti, įtikindami mūsų žemdirbius, kad jiems geriau yra parduoti savo produkciją galbūt šiek tiek įdėjus daugiau pastangų, bet brangėliau, nes tai yra ekologiška, lietuviška, patiekiama iš to ūkio, kur tu kaip vartotojas gali nuvažiuoti ir pačiupinėti tą karvę, iš kurios pieno pagamintas tavo sūris. Natūralu, kad tai truputį brangiau.
– Ar mąstysite, kaip mažinti maisto produktų kainas Lietuvoje?
– Aš tikrai turiu minčių, reikia pasižiūrėti. Žinome, kad kaimyninėje Lenkijoje pridėtinės vertės mokestis maisto produktams yra mažesnis. Yra variantų, kuriuos galbūt galima aptarti ir svarstyti, kad būtent vietinei produkcijai pridėtinės vertės mokestis būtų mažesnis. Idėjų yra, dabar reikia pasižiūrėti, kokios realios galimybės, kokios yra Europos Sąjungos konkurencijos taisyklės, kad tos idėjos galbūt taptų sprendimais.
– Skatinsite ūkininkų kooperaciją?
– Mano supratimu, tai yra neišvengiama. Tik tai turime gerai išdirbti mechanizmą, kad tai, ką siūlome, taptų ekonomiškai gyvybingais kooperacijos pavyzdžiais, o ne pliusiuko užsidėjimu.
Mes turime žiūrėti ne tik, kaip pasiūlyti ūkininkams galimybę, bet ir tuo pačiu būti partneriais toje galimybėje, tiek teikdami informaciją, tiek ieškodami kartu su ūkininkais sprendimų, kad ta kooperacija būtų ekonomiškai naudinga.
– Viena pagrindinių buvusio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko idėjų buvo krizių valdymo fondas. Ką jūs apie tai manote?
– Mano galva, tai yra reikalinga. Reikia tik vėlgi sukonstruoti tą mechanizmą taip, kad jame dalyvautų kuo daugiau veikėjų. Čia tikrai yra įrašyta Vyriausybės programoje ir Vyriausybės priemonių plane, tai tikrai bus tęsiama. Aš kalbėjausi su ministerijos atsakingais darbuotojais. Planai yra ir viskas vyksta. Judame ta linkme.
– Jūs gaivinate idėją Žemės ūkio ministeriją perkelį į Kauną, kodėl to reikia?
– Tai yra keletas aspektų. Pirmiausia – tai regioninės politikos. Šiuo metu turime situaciją, kai realiai visa Lietuvos centrinė vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra suformuota keliuose kvadratiniuose kilometruose. Net nekalbame, kad tai yra Vilnius.
Šiuo metu mano darbas yra toks, kad aš ir rytoj jo galiu netekti.
Iškėlimas kelių šimtų žmonių, kurie dirba, uždirba, pietauja, geria kavą kažkur, kurie galbūt pagalvoja apie tai, kad reikia kraustytis ten, kur dirba, tai tikrai gali duoti impulsą ekonomikai.
Čia kalbu ne tik apie Kauną. Pasiūlymas yra merams tarp Vilniaus ir Kauno. Tai Elektrėnai, Kaišiadorys, Jonavos ar galbūt kitos savivaldybės gali teikti pasiūlymus, jeigu yra galimybės pasiūlyti patalpas, tai tikrai svarstytinas variantas.
Kitas dalykas, čia jau kalbėjau su kai kuriais ūkininkų savivaldos atstovais. Ūkininkams tikrai yra patogiau kaip klientams ministeriją ir jas pavaldžias institucijas turėti Kaune, nes Kaunas arčiau Lietuvos vidurio.
– Ar pats esate pasirengęs persikelti į Kauną?
– Šiuo metu mano darbas yra toks, kad aš ir rytoj jo galiu netekti. Mano darbas geriausiu atveju terminuotas iki 2020 metų. Apie persikėlimą negalvoju, planuoju važinėti.
– Tęsite pradėtas Žemės ūkio ministerijai pavaldžių įstaigų reformas?
– Tos reformos, kurios pradėtos turi, tęstis. Mano galva, buvusi komanda stipriai pasistūmėjo ir padarė gerą proveržį.
– Dėkoju už pokalbį.
