Vyriausybė – bejėgė
- Pasaulio ekonomikos krizė lyg ir ketina trauktis iš Vakarų Europos, kur blykstelėjo šviesa tunelio gale. Kaip šiuo atžvilgiu atrodo Lietuvos ekonomikos padėtis ir perspektyvos?
- Lietuva rekordiškai smunka, ir tai lėmė ne pasaulinė krizė, bet didėjančios šalies valdymo problemos. Mūsų Vyriausybė pasirinko priešingą nei Vakarų valstybės politiką - atsisakė ekonomikos skatinimo plano, įsivėlė į biudžeto karpymą ir mokesčių didinimą. Mūsų krašte skaičiuojamas antro ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) nuosmukis, viršijantis 22 proc., atspindi pasirinktos politikos fiasko.
Praėjusią žiemą diskutuojant apie mokesčių reformą buvo pateiktas toks argumentas: jeigu Vyriausybė nieko nedarys, atsivers 4 mlrd. litų biudžeto skylė. Dabar, po mokesčių padidinimo ir tariamo taupymo, kuriuo valdymo išlaidos nebuvo sumažintos, atsivėrė 5 mlrd. litų biudžeto skylė.
Galime daryti paprastą išvadą: jei Vyriausybė praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje būtų nieko nedariusi, rezultatas būtų buvęs geresnis - ne 5 mlrd., o 4 mlrd. litų biudžeto skylė. Jeigu Vyriausybė būtų pasirinkusi ekonomikos gaivinimo planą ir rinkoje skatinusi vartojimą, manau, ekonomikos nuosmukis dabar nebūtų didesnis nei Vengrijoje.
- Kodėl sakote, kad taupymas buvo "tariamas"? Juk apkarpytos valdymo išlaidos, ne kartą mažinti atlyginimai.
- Buvo taikyti populistiniai metodai, kuriais valdymo išlaidos iš tikro nebuvo sumažintos. Po pastarojo biudžeto mažinimo išlaidos sumažėjo 0,7 procento. Taigi mažinimas - simbolinis, nors ir garsiai propaguotas.
Jeigu Vyriausybė mano, kad TVF jai nereikalingas, tada neaišku, ar Lietuvai apskritai verta dalyvauti TVF, nes tai yra susiję su tam tikromis išlaidomis.
Taip, buvo sumažinti atlyginimai aukštesnės kvalifikacijos specialistams. Sąmoningai ar nesąmoningai buvo mėginama pasinaudoti lietuvišku pavydo jausmu. Tačiau tokiais būdais sutaupyti iš esmės neįmanoma: tai liudija rezultatai. Maža to, valdininkų ne tik nesumažėjo, bet net padaugėjo. Tai rodo esant kitą problemą - administracinės sistemos bejėgiškumą.
Man atrodo, kad Vyriausybė šiandien apskritai yra nusišalinusi nuo valdymo klausimų. Susidaro įspūdis, kad ji, kaip vienetas, tiesiog neveikia. Kiekvienos ministerijos vadovai ir aparato darbuotojai priima sprendimus paskirai, o bendrą ekonomikos politiką vykdančios Vyriausybės komandos nematyti.
Sąlygas diktuoja bankai
- O ką valdžia galėtų ar būtų galėjusi daryti kitaip? Kaip Jūs pats būtumėte pasielgęs jos vietoje?
- Pirmiausia būčiau nedidinęs mokesčių. Priešingai - reikėjo, panašiai kaip mes darėme po 1996 metų bankų krizės, neapmokestinti investuojamojo pelno ir rinktis tokį būdą, kuris būtų ne tik leidęs išlaikyti Lietuvoje finansinį kapitalą, bet ir paskatinęs kapitalo atėjimą iš svetur.
Valstybė privalėjo šiek tiek susimažinti išlaidas, bet tam nereikėjo taisyti biudžeto: Vyriausybė turi galimybę priimti nutarimus, kuriais stabdomas tam tikrų sričių finansavimas, nekeliant panikos. Galima buvo realiai sutaupyti "nurėžiant" kurias nors programas.
Vyriausybė taip pat turėjo galimybių atnaujinti verslo kreditavimą. Tam ji turėjo taikyti kredito garantijų mechanizmą ir dirbti su toje programoje norinčiais dalyvauti bankais. Reikėjo paskatinti konkurenciją tarp bankų ir neleisti jiems diktuoti Vyriausybei savo sąlygų. Šiandien bankai kontroliuoja Vyriausybę, nes ji nusišalino nuo aktyvesnės veiklos.
O juk Vyriausybė galėtų nusipirkti kurį nors banką arba įsteigti, pavyzdžiui, Pašto banką ir organizuoti jame valstybės įstaigų operacijas. Manau, paskelbus šią žinią visi bankai mielai imtų dalyvauti Vyriausybės programose. Minėto banko, manau, net nebūtų reikėję steigti: būtų užtekę tik pagąsdinti bankus. Vyriausybė įvairiuose bankuose laiko milijardines lėšas ir kaip tokio masto indėlininkas turi galimybių daryti jiems didelę įtaką.
Be kita ko, Vyriausybė turėjo skatinti eksportą. Jei ji yra suvaržyta Europos Sąjungos (ES) rinkoje, tai niekas nedraudžia jai taikyti paramos programų trečiųjų šalių atžvilgiu. Taip pat, manau, labai didelė klaida yra atsisakymas imti lengvatines paskolas iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir ES - taip, kaip pasielgė Lenkija ir Vengrija.
Neagituoju už tai, kad Vyriausybė skolintųsi ir išleistų tuos pinigus; tiesiog ji galėtų turėti kredito liniją ir tam tikrą garantinį fondą, kuris padėtų įtikinti Vakarų bankus teikti Lietuvos Vyriausybei paskolas. Neturėdama to garantinio fondo, Vyriausybė yra priversta skolintis vidaus rinkoje ir "iščiulpia" visus jos išteklius: 9 ar 9,5 proc. palūkanų iš Vyriausybės gaunantiems bankams nelabai apsimoka rizikuoti skolinant privačioms įmonėms.
- Kaip būtų galima logiškai paaiškinti tokią Vyriausybės politiką? Kodėl ji taip elgiasi?
- Sklando įvairių gandų. Kai kas kalba, kad kažkurie Lietuvos pareigūnai susipyko su TVF. Taip pat pateikiama versija, kad kitokiais sprendimais ir kitokia politika nebuvo suinteresuotos tam tikros bankininkų grupės. Tikroji priežastis, manau, yra ta, kad Vyriausybė neturi finansininkų ir ekonomistų komandos, kuri gebėtų parengti veiksmingą ekonomikos programą.
Sveiku protu nesuvokiama, kaip galima per krizę nesinaudoti TVF kreditiniais ištekliais. Ar gali būti sunkesnis nei dabar metas Lietuvos ekonomikai? Jeigu Vyriausybė mano, kad TVF jai nereikalingas, tada neaišku, ar Lietuvai apskritai verta dalyvauti TVF, nes tai yra susiję su tam tikromis išlaidomis.
- Ką manote apie gyvenamųjų namų renovacijos programą? Kaip skelbta, ji turėjo padėti gaivinti ekonomiką, bet kol kas nematyti nei renovavimo protrūkio, nei dėl to atsigaunančios ekonomikos.
- Sumanymas - labai teisingas. Tačiau ES renovacijai skirtų pinigų nesugebėta tinkamai panaudoti, o tai liudija administracinių gebėjimų problemą. Nežinau, ar Vyriausybė pati sumanė, ar jai kas nors "pasiūlė", bet ji pasirinko tokį mechanizmą, kuris pats savaime užtikrina, kad pinigai nebus panaudoti.
Pagal tą mechanizmą kreditai teikiami konkrečioms bendrijoms. Tačiau esant krizei tai neveiksminga: skolintis dabartinėmis aplinkybėmis turėjo valstybė - kreditą turėjo imti valstybinis būsto renovavimo fondas. Prisiėmęs kreditinius įsipareigojimus jis paskui jau būtų galėjęs teikti finansinę paramą namus renovuoti norinčioms bendrijoms.
Ta programa galėjo pradėti veikti pavasarį. Vyriausybė turėjo pasistengti, kad jai skirti pinigai į rinką patektų pirmaisiais krizės mėnesiais. Dabar tie pinigai pateko į Lietuvos bankus. Reikėtų atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kuriuose depozituose yra tas 1 mlrd. 100 mln. litų ir kaip tie pinigai naudojami. Neduok, Dieve, paaiškėtų, kad tuos pinigus mes patys ir skolinamės. Šiaip ar taip, jie akivaizdžiai nenaudojami būstui renovuoti ir kitoms verslo skatinimo programoms, nors ES būtent tam juos mums ir skyrė.
Konservatoriai išsižadėjo konservatizmo
- Kai prieš dešimt metų atsistatydino Jūsų Vyriausybė, Lietuvos vyriausybėms daugiausia vadovavo tai Andrius Kubilius, tai socialdemokratai. Kurie, Jūsų manymu, geriau tvarkosi - socdemai ar konservatoriai?
- Kai įstojome į ES, Lietuvos ekonomika išgyveno augimo laikus. Tą patį įstojusios į ES anksčiau išgyveno ir kitos valstybės - pakilimas jose trukdavo nuo 5 iki 10 metų. Vyriausybės įtaka pastarojo meto Lietuvos ekonomikos pakilimui nebuvo reikšminga. Žinoma, Algirdo Brazausko Vyriausybė galėjo veiksmingiau išnaudoti atsivėrusias galimybes. Kad ir kaip būtų, ekonomika kilo, o Vyriausybei neretai užteko tiems procesams tik "pirmininkauti".
Dabar Vyriausybė jau turi pradėti ekonomikos procesus vairuoti ir koordinuoti. Tačiau man susidaro įspūdis, kad tvirtą politinį branduolį, daug sąžiningų ir inteligentiškų žmonių vienijanti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai išgyvena politinę krizę. Ji išsižadėjo konservatizmo ekonomikos principų.
Konservatoriai visada pasižymi programomis, stiprinančiomis darbo motyvaciją ir skatinančiomis ekonominį aktyvumą. Šiuo metu vykstantys biudžeto perskirstymai, mokesčių didinimas, kvalifikuotų specialistų atlyginimų mažinimas, lygiavos principo skiepijimas liudija, kad Tėvynės sąjunga "ritasi" dar žemiau nei socialdemokratai. Ji pradeda propaguoti socialistinės lygiavos idėjas. Žodį "uždirba" jos atstovų mąstysenoje vis dažniau keičia žodis "gauna". Galbūt nedarbštiems žmonėms pastarasis žodis labiau patinka, bet toks mąstymas pakenks ateities ekonomikai.
Socialdemokratai ilgainiui panašėja į konservatorius (jei "atmestume" simbolinę Algirdo Syso grupę, padedančią išoriškai saugoti socialdemokratinę savastį), o klasikiniam konservatizmui atstovauti įsipareigojusi Tėvynės sąjunga ritasi į socialistinių partijų lygį. Taip, šalyje - ekonomikos krizė; taip, reikia veržtis diržus; bet ir per krizę būtina skatinti ekonominį aktyvumą bei darbo motyvaciją. Išlaidas reikia mažinti, bet - ne lygiavos principu, o proporcingai. Žinoma, išsaugant minimalios gerovės principą.
Lietuva praranda jaunimą ir ekonominę nepriklausomybę
- Kodėl Lietuvoje toks skurdus ir neveiksmingas viešasis sektorius - sveikatos apsauga, švietimas? Kodėl per 20 metų nesugebėjome padėti socialinės gerovės valstybės pamatų?
- Dėl sveikatos apsaugos - politinis apsileidimas, pasireiškęs pirmiausia draudžiamosios medicinos, pradėjusios veikti 1998 metais, sustabdymu. Atsisakius draudžiamosios medicinos, įstrigo ir visos reformos. Šiandien, kai taip trūksta pinigų, Vyriausybei nekainuotų nė cento įvesti savanorišką papildomą sveikatos draudimą. Neabejoju, kad papildomai apsidraustų didelė Lietuvos piliečių dalis.
Savanoriški mėnesiniai įnašai suteiktų mūsų sveikatos apsaugos biudžetui mažiausiai 500 mln. litų. Šių pinigų užtektų kvalifikuotų gydytojų atlyginimų ir kitoms skaudžioms problemoms išspręsti. Reikia tik Vyriausybės nutarimo, apibrėžiančio, kokios sveikatos paslaugos bus teikiamos apsidraudusiesiems papildomu sveikatos draudimu.
Dėl aukštojo mokslo reformos - manau, nuo 2000 metų propaguotos mokamo mokslo idėjos nelabai pasitvirtino. Finansavimo problemos neišsprendėme, tik sulaukėme neigiamų padarinių: nemažai gabiausių studentų išvyksta mokytis į užsienį. Didelė tikimybė, kad didesnė jų dalis niekada nebegrįš. Mes patys juos išstūmėme iš Lietuvos. Ir tos kalbos, kad Vyriausybė negali padėti studentams rasti 100 mln. litų bankų kreditų, rodo tik viena - trūksta politinės valios.
Vyriausybė turi galimybių ir padidinti valstybės finansuojamų vietų skaičių. Žala biudžetui būtų daug mažesnė nei ta, kurią patiria valstybė, kai iš Lietuvos "nuteka" protai.
- Kaip vertinate padėtį energetikos sektoriuje? Kodėl neišbrendame iš priklausomybės nuo monopolių?
- Nuo 2000 metų Lietuva sistemingai praranda savo ekonominę nepriklausomybę. Monopolijos - savaime blogis, bet dar blogiau, kai Lietuva šiuo atžvilgiu yra priklausoma nuo valstybių kaimynių.
Iki 2002 metų mes turėjome tranzitinius dujotiekius. Tai buvo svarbus svertas, padedantis sulaikyti Rusijos oligarchus ir politikus nuo ketinimų nepagrįstai didinti dujų kainą. Visada turėjome galimybę branginti dujas Kaliningradui, taikyti kitas adekvačias atsakomąsias priemones. Tačiau Lietuva savo noru atsisakė tranzitinių dujotiekių ir perleido juos "Gazprom".
Dujotiekių perleidimą Rusijai už simbolinę kainą pradėjo Rolando Pakso ir baigė Algirdo Brazausko Vyriausybė. Lietuva taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos monopolijų, kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Mūsų valdžia rinkosi nuolaidžiavimo politiką ir sąmoningai vilkino elektros jungties su Lenkiją projektą.
Tas projektas buvo pradėtas 1998 metais, jame buvo nusprendusios dalyvauti stambiausios Vokietijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos kompanijos. Su Europos Komisija buvo susitarta dėl finansavimo, ir iki 2003-2004 metų elektros jungties projektas būtų buvęs užbaigtas.
Tačiau R.Pakso Vyriausybė tą projektą atidėjo dviem savaitėms, paskui jis buvo vilkinamas dešimt metų. Rusijos energetikai ir politikai įveikė Lietuvos politinę valdžią ir pasiekė savo tikslą. Ne paslaptis, kad prie to prisidėjo ir viena Vakarų Europos valstybė, dominuojanti eksporto rinkoje.
Kartais man susidaro įspūdis, kad rėksminga antirusiška politika yra naudojama daugiau reklamos tikslais, o Lietuva per pastaruosius dešimt metų beveik prarado turėtą ekonominę nepriklausomybę.
