– Esate pirmoji lietuvių dramaturgė, rašanti pjeses LGBT* tematika – pagal vieną iš jų, „Žalgires“, pastatytas to paties pavadinimo spektaklis. Kokią reikšmę pačiai LGBT* bendruomenei turi teatras ?
– Manau, kad teatras yra aktualiais klausimais kalbanti platforma, nes teatras yra apie čia ir dabar. Spektaklyje, priešingai nei sumontuotame ir jau į pasaulį paleistame filme, galima koreguoti dialogų eilutes, įterpti vienas ar kitas laikmečio aktualijas, todėl teatras yra arti dabartinės situacijos, tam tikra prasme, arčiau kūno – mes jaučiame, kaip aktoriai kvėpuoja scenoje. Ši kamerinė aplinka sukuria labai stiprią magiją, kuri padeda susikalbėti ar bent kelias valandas vienoje patalpoje kartu pabūti net ir labai skirtingas pažiūras turintiems žmonėms.
– Kaip manote, koks geriausias būdas pristatyti visuomenėje meną, susijusį su LGBT* tematika? Ar „Žalgirių“ plakate besibučiuojančios moterys, kurios greičiausiai šokiruoja dalį visuomenės – visuomet teisingas sprendimas?
Net ir po, atrodytų, labai pasisekusio „Žalgirių“ spektaklio pasigirsta skirtingų nuomonių apie stereotipizuotus pjesės charakterius, tačiau norint ironizuoti stereotipus, pirmiausia reikia juos parodyti.
– Teatras ir reklama siekia provokuoti, todėl kartais teatro sklaidai panaudojami reklamos principai. Geriausio būdo, kaip pristatyti nežinau, dažnai pati apie tai galvoju, tik tos mintys apsiriboja asmeninės veiklos baru (dramaturgija ar straipsniais). Teatro vadybos ar sklaidos klausimų spręsti negaliu – jie ne mano kompetencijoje. Ir nors dažnai diskutuojame su režisierėmis ar režisieriais meniniais klausimais, nepamirštame ir etinio aspekto, kaip galima būtų pristatyti vienas ar kitas temas, tačiau ne visi klausimai turi aiškius atsakymus. Net ir po, atrodytų, labai pasisekusio „Žalgirių“ spektaklio pasigirsta skirtingų nuomonių apie stereotipizuotus pjesės charakterius, tačiau norint ironizuoti stereotipus, pirmiausia reikia juos parodyti.
– Ar siekiate savo pjesėmis edukuoti visuomenę?
– Iš tiesų – taip! Tačiau edukuoti ir moralizuoti – du skirtingi dalykai ir pastarojo labai vengiu. Man labiau patinka palikti atvirus klausimus ir pabaigas, leidžiančias žiūrovams jas užpildyti savo pamąstymais ir atradimais.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) dėstote teatro dramaturgiją, ne vieną kartą viešai palaikėte LGBT* bendruomenę. Kiek dėstytojas turėtų prisidėti prie jauno žmogaus kelio į savęs pažinimą?
– Puikiai suvokiu, kad į paskaitą ateina ne anoniminis studentas, o konkretus žmogus – su savo džiaugsmais, problemomis, klausimais. Kartais ne teorinės ar praktinės žinios, o atviros ir aktualios diskusijos apie gyvenimą vienos ar kitos pjesės kontekste labiausiai įsimena ir padeda studentams susimąstyti. Pavyzdžiui, skaitydami H.Ibseno „Visuomenės priešą“ su vienu aktorių kursu leidomės prie Vilnelės ir diskutavome apie kiekvieno iš mūsų požiūrį į ekologiją ir pasiryžimą saugoti gamtą urbanistinėje aplinkoje. Tad stengiuosi kūrybingai nagrinėti tiesiogiai su analizuojama dramaturgija susijusias temas, tačiau nebijau ir nevengiu papildomų aktualių klausimų.
– Kiek, Jūsų nuomone, studentai patys jaučiasi mokantys ir galintis kalbėti apie LGBT* tematika?
– Smagu pastebėti kintančią studentų leksiką ir reakciją, kai kalbame apie neheteroseksualių autorių biografijas – Žaną Kokto, Frederiką Garsia Lorcą, Gertrude‘ą Stein, Tenesį Williamsą ir kitus. Anksčiau kai kurie studentai krizendavo, ieškodavo tinkamo žodžio autorių santykiams ar partneriams įvardinti, dabar retai kada pastebiu nepatogią reakciją. Vadinasi, tai, kas anksčiau buvo keista ar šokiruodavo, dabar tampa suvokiamos ir bent dalinai priimtinos realybės dalimi.
– LMTA dėstote Antikos, Renesanso dramaturgiją. Senovės Graikijos teatre egzistavo cenzūra – likus kelioms dienoms iki vaidinimo autorius turėdavo pasirodyti archantrui, spektaklio organizatoriui, ir parodyti tekstą. Kiek susiduriate su meno ribojimu XXI a. Lietuvoje?
– Kadaise susidurdavau su „neoficialia“ cenzūra. Tarkime, dar 2005-2010 metais kai kurie režisieriai, perskaitę mano pjesę, nagrinėjančią LGBT* tema, sakydavo „Na, viskas kaip ir gerai, bet statyčiau tik tada, jeigu jis mylėtų ją, o ne jis jį ar ji ją. Gal galėtum pakeisti?“ Atsisakydavau išpildyti šį pageidavimą, nes tai keistų visą esmę. Dabar tokių „pasiūlymų“ nebeišgirstu.
Nemanau, kad galima kažką pakeisti per vieną naktį. Pokyčiams reikia laiko ir žmonių, nebijančių išeiti iš savo komforto zonos.
– Kaip manote, kiek politinis šalies kontekstas keičia menininkų veiklą? Pavyzdžiui, ar tai, kad Lietuvoje nėra įteisinta nemaža dalis LGBT* teisių, menininkus skatina šia tema kalbėti daugiau?
– Nors neretai pasigirsta kalbos, kad LGBT* žmonių teisės tapo mados reikalu, tačiau manau, kad apie tai kalbama nepakankamai, o jeigu ir kalbama, tai nebūtinai iš adekvačios ir žmogaus teisių principus atitinkančios pusės. O juk LGBT* asmenų teisės – ne vienadienė tema, tai ilgalaikis, visuomeninės svarbos klausimas. Sulaukusi teisinio pripažinimo, bendruomenė būtų mažiau stigmatizuojama. Nemanau, kad galima kažką pakeisti per vieną naktį. Pokyčiams reikia laiko ir žmonių, nebijančių išeiti iš savo komforto zonos. Apatija, tūnojimas siauro mąstymo rate irgi yra savotiška komforto zona – nežinai, galvos neskauda. Išoriniai pokyčiai neįmanomi be vidinės revizijos. Tad linkiu neskausmingo, bet prasmingo savo vertybių permąstymo ir atvirumo sau bei kitiems.
