Mes iki šiol nesugebame švietimo sistemoje integruoti neįgalių vaikų, ką jau kalbėti apie atvykėlius, gūžčioja pečiais konservatorius Gabrielius Landsbergis ir atkreipia dėmesį, kad proporcingai žadamai Vokietijos pagalbai mums reikėtų priimti ne 300, o 30 tūkst. žmonių.
Pabėgėlių krizė dominuoja šią savaitę Strasbūre posėdžiaujančio EP darbotvarkėje. Laukiama, kad Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris, trečiadienį pristatysiantis savo metinį pranešimą, pasiūlys pagal kvotų sistemą perskirstyti 120 tūkst. asmenų iš Graikijos, Italijos ir Vengrijos.
-
Gediminas Kirkilas nemato prasmės pabėgėlių klausimą perduoti svarstyti Seimui
-
Vokietija žada priimti po 500 tūkstančių pabėgėlių per metus
-
Jungtinės Tautos: Graikijos salose susitelkę 30 tūkst. migrantų, iš jų 20 tūkst. – Lesbe
-
Su Loreta Graužiniene susitikęs Saulius Skvernelis jos neatsiprašė: mes šią temą uždarėme
-
Vatikanas patikslino popiežiaus Pranciškaus žodžius dėl pabėgėlių
„Kur gyvens, dirbs ir mokysis?“
„Susidaro įspūdis, kad ES vykstančiose diskusijose Lietuva nedalyvauja, – portalui 15min.lt sakė G.Landsbergis, komentuodamas mūsų šalies politikų bandymus užsitikrinti, kad nesulauktume per daug pabėgėlių. – Pasiektas lygis, kad į tam tikrus debatus būdavo atsiunčiami techninio, ne politinio lygio žmonės, kurie tiesiog išklausydavo, ką jiems pasakys didžiosios valstybės ar ES institucijos. Tai nepateisinama, turime dalyvauti diskusijoje.“
Anot pašnekovo, politinė diskusija turi vykti keliais lygiais. Esą būtina kalbėti „apie sienų stiprinimą, žmonių gabentojų – trumpai tariant, kontrabandininkų – gaudymą, baudimą ir grąžinimą atgal“. Taip pat – apie ES įsitraukimą sprendžiant konfliktus. Prasidėjus konfliktui Sirijoje, ES laikėsi nuošalyje – tokios pozicijos kaina esantis dabartinis pabėgėlių srautas.
„Ar bus 300 žmonių, ar – po kažkiek metų – 3000, klausimai liks tie patys: kur jie gyvens, kur dirbs, į kurias mokyklas eis vaikai. Jei atsakome sau strategiškai ir taktiškai išsidėliojame žingsnius, kaip tai bus sprendžiama, visi galėsime jaustis saugesni ir ramūs, kad tai netaps viena didele Lietuvos problema, kad žinome, kaip tvarkytis.
Kai šiandien išgirstu iš valdančiosios partijos atstovų, kad reikia visus tuos žmones suvaryti į kažkokias kolonijas ar darbo stovyklas… Kiekvienas žmogus, bent kiek besidomintis socialine aplinka moderniame pasaulyje, pasakytų: tai yra užprogramuotos problemos, kurios kils iš nedarbo ir peraugs į nusikalstamumą. Problema nėra susijusi su tauta ar religija, bet kyla iš socialinės aplinkos. Tik atsakydami, kaip pabėgėlius integruosime, kuriose savivaldybėse ir mokyklose, kas mokys vaikus, o kas – suaugusiuosius lietuvių kalbos, žinosime, kad mūsų ateitis saugi ir užtikrinta“, – sakė G.Landsbergis.
Diskusijose dėl pabėgėlių priėmimo skamba nuogąstavimai, esą kartu galime sulaukti ir teroristų, ypač jei atvyks veidus tradiciškai dengiančių moterų – esą po apdangalais gali slėptis nežinia kas. Paklaustas, ar nereikėtų rūpintis ne tik lietuvių, bet ir pačių pabėgėlių saugumu – nežinia, kaip reaguos rasistiškai nusiteikę žmonės, G.Landsbergis pabrėžė, kad tai irgi yra integracija.
„Lietuvoje vis dar turime mokyklas specialių poreikių vaikams. Modernus pasaulis nėra to girdėjęs, Vakarų Europoje tai neegzistuoja. Žmonės su klausos, regėjimo ar kitokia negalia integruojami į visuomenę. Tebeturime sovietinį palikimą, po 25 metų turime sovietinius internatus, kur užrakiname duris, o po pastarųjų įvykių globos namuose – ir išsukame rankenas iš langų. Įsivaizduoju žmones, suvarytus į darbo stovyklas – užrakintas, su išsuktomis langų rankenomis. Toks yra mūsų problemų sprendimas…“, – teigė jis.
Įsivaizduoju žmones, suvarytus į darbo stovyklas – užrakintas, su išsuktomis langų rankenomis. Toks yra mūsų problemų sprendimas…
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius neseniai paragino užkirsti kelią pabėgėlių krizės priežastims, nes dabar esą kovojama tik su pasekmėmis.
Europarlamentaras sutiko, kad apie krizės priežastis būtina kalbėti: „Raginu Vyriausybę dalyvauti diskusijose įvairiausiu lygiu. Premjeras turi parodyti lyderystę, ištraukti galvą iš smėlio ir dalyvauti tuose pokalbiuose. Lietuva yra pasienio valstybė, turime patirties saugant išorinę ES sieną.“
Bet ministro žodžiai G.Landsbergiui „kvepia bėgimu nuo tikrosios problemos“ – ES tokio masto pabėgėlių krizės neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo.
„Jei Lietuva priimtų tiek žmonių, kiek Vokietija (ji jau yra pažadėjusi priglausti 800 tūkst. pabėgėlių, kiek sudaro 1 proc. jos gyventojų, – red. past.), turėtume vien šiemet priimti 30 tūkst. žmonių. Toks kalbėjimas mus priskiria prie neatsakingųjų grupės, dėl to tik apgailestauju“, – pažymėjo konservatorius.
Siūlo padėti darbo rinkai
Liberalų sąjūdžiui atstovaujančiam Antanui Guogai irgi atrodo, kad valdžia nenutuokia, ką daryti ir kaip oriai priimti pabėgėlius, tik kalba apie menkai reikšmingus dalykus: veidų dengimą ir pan.
„Nesame atsakingi už pabėgėlių veiksmus, jei jie blogai elgsis, – portalui 15min.lt kalbėjo europarlamentaras. – Esmė – kad mes ir būsimos kartos ateityje jaustų, jog priėmėme žmones, kai reikėjo. Negalima nusistatyti siaurai, kad jie turi būti vienos ar kitos spalvos, vieno ar kito tikėjimo. Buvau susitikęs su Plungės jaunimu. Jiems klausimas kilo: kas būtų, jei mes bėgtume? Jei ateitų Rusija ir šaudytų ar tremtų žmones, tada jie tikrai bėgtų. O jei mūsų nepriimtų, sieną pastatytų? Kai kurie politikai tai jau svarsto, o kai kurios šalys ir daro. Jei pozityviai priimsime žmones ir padėsime, kaip tauta užaugsime ir išsivaduosime iš baimių.“
Pasak A.Guogos, mūsų šalies politinėje sistemoje dar neįvykę esminiai pokyčiai
Pasak A.Guogos, mūsų šalies politinėje sistemoje dar neįvykę esminiai pokyčiai. Liberalių pažiūrų valdžią jau keliolika metų turinčioje Estijoje požiūris į pabėgėlius esą kitoks.
„Mes kažkodėl norime gyventi baimėje ir galvoti, kad iš mūsų atims. Kaip tik reikia būti proaktyviems – duoti lengvatų darbdaviams, atleisti nuo „Sodros“ mokesčio, kad žmonės kuo greičiau pradėtų dirbti. Tuomet jie daug gero Lietuvai gali padaryti. Esame atsidūrę kryžkelėje: ar pasirinksime baimę ir paversime juos savo priešais, ar pasirinksime meilę bei toleranciją?“, – retoriškai svarstė pašnekovas.
Panašiai kalbėjo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis. Lietuva esą galėtų priimti dešimtis tūkstančių pabėgėlių ir to net nepajaustų – net 50 tūkst. pabėgėlių galėtų dirbti paslaugų versle, Žinių radijui pareiškė jis. Atvykėlius R.Dargis pasiūlė išsklaidyti po šalies regionus, o tai galėtų nutikti ne per metus.
„Kalbame apie žmonių likimus“
Kitas liberalas Petras Auštrevičius įgėlė ir Briuseliui. „Turbūt dabartinė krizė suskaldė Europą labiau nei finansinis Graikijos gelbėjimo planas, – savo tinklalapyje rašo europarlamentaras. – Tačiau pabėgėliams ir migrantams kol kas jokia Europos Sąjungos (ES) institucija, reikia pripažinti, universalaus gelbėjimo plano neturi. Europos Komisija per vasarą neatliko visų būtinų namų darbų. Dėl to EP, atskiroms ES šalims dabar tenka gesinti gaisrus. Kiekviena valstybė ieško savo išeičių iš kaistančios situacijos.“
Petras Auštrevičius įgėlė ir Briuseliui.
Jis atkreipė dėmesį, kad pabėgėlių besikratančios ES narės daugiausia iš Rytų ir Centrinės Europos vėliau neturės teisės tikėtis pagalbos iš didžiųjų ES valstybių.
„Prieš kelias dienas aukštas pareigas užimantis vokiečių politikas privačiame pokalbyje manęs pasiteiravo, kaip jam ateityje reikės įtikinti vokiečius dėl paramos saugumo ir investicijų srityse Lenkijai ar Baltijos valstybėms, jeigu šios šalys dabar nerodo solidarumo ir ginčijasi dėl kelių dešimčių ar šimtų pabėgėlių?“, – teigė P.Auštrevičius.
Jo žodžiais, ES koridoriuose manoma, kad Lietuva – viena iš tų „nedėkingųjų“ valstybių. Nors esą ir dabartinis Lietuvos įsipareigojimus dėl 325 pabėgėlių yra santykinai didesnis, nei, pavyzdžiui, Lenkijos.
Pirmadienio vakarą Strasbūre pradėdamas EP sesiją, jo pirmininkas Martinas Schulzas pažymėjo, kad uždarumas ir atgrasymas pabėgėlių problemos neišspręs, o valstybių lygmens priemonių nepakanka – reikią sparčiau kurti bendrą ES prieglobsčio politiką. Kartu EP pirmininkas paragino politiniuose debatuose nepamiršti, kad „kalbame apie žmones ir jų skaudžius likimus“.
Tik visiška neviltis veda šeimas su mažais vaikais plaustais kirsti Viduržemio jūrą, nakvoti stotyse, spraustis per spygliuotas tvoras ar slėptis vilkikų šaldikliuose, kalbėjo EP vadovas. Šie žmonės bėga nuo nusikalstamų ar teroristinių grupuočių, pavyzdžiui, vadinamosios Islamo valstybės, kuri ne tik sunaikino nepakeičiamą kultūros paveldą Palmyros (Sirija) mieste, tačiau ir nukirto galvą šio miesto muziejaus direktoriui.
