Namo nėra, o mokėti reikia
Į Raseinių rajoną Gintarė Misiuvienė su trimis mažamečiais vaikais, vyru bei tėčiu iš Jonavos atsikraustė prieš keletą metų. Kaip teigia pati moteris, atsibodo gyventi ankštame bute. Norėjosi erdvės, savo kiemo, žalumos. Kad vaikai augtų apsupti gamtos ir ramybės. Kadangi Požečių kaime jau gyveno draugė, Gintarė žinojo, ko galima tikėtis.
„Jokios „Achemos“. Žalia, gražu, švaru. Daug žemės. O ir namas kampinis. Su savininku sutarėme, kad 40 000 litų įkainotą pastogę perkame išsimokėtinai. Visą sumą pasižadėjome padengti per 4 metus, tad iki šiol kas mėnesį tenka atseikėti po 250 eurų. Naujuose namuose nebuvo nieko. Pradėjome po truputėlį tvarkytis“, – istoriją ėmė pasakoti Gintarė.
Jos tėtis Aleksandras patikino, jog per keletą metų į namą investuota daug. Kurtis padėjo visa giminė. Buvo apšiltintos sienos, atlikti remontai.
„Teliko gyventi ir žvengti. O dabar... Viskas nuo nulio“, – nudelbęs žvilgsnį į tolį, susimąstė Aleksandras.
Norėdamas šeimynai suteikti privatumo, prieš metus jis persikėlė gyventi į ūkinį pastatą. Ten įsirengė vos kelių kvadratinių metrų kambarėlį. Prižiūri karvę, telyčią, tris kiaules, būrį vištų, du šunis ir katiną. Po gaisro tenka akį užmesti ir į atvirą likusį namą. Dukra su šeima glaudžiasi bute Ariogaloje.
„Neturiu savo kamaroj elektros. Elektrikai iki šiol nesugebėjo užsukti. Juk kabelis sveikas. Tiek tetruktų ir pajungtų. Pasišviečiu prožektoriais. Radijas ant baterijų groja“, – prasitarė sargo vaidmenį įgijęs Aleksandras.
Pažadino vaikas: „Mamyte, namas dega“
Lemtingąjį sausio 27 dienos rytą Gintarė miegojo po naktinės pamainos. Moteris dirba UAB „Camira Fabrics“ audinių gamybos įmonėje Ariogaloje. 7 mėnesių dukrytė buvo palikta pas netoliese gyvenančią uošvienę, antrokas sūnus – mokykloje, o vyras darbavosi pas vietinį ūkininką. Namuose kartu su ja buvo tik ketverių metų sūnus, kuris žiūrėjo televizorių.
„Pabudau nuo sūnelio šauksmo: „Mamyte, namas dega“. Visur buvo pilna dūmų. Vaikų kambaryje pamačiau ugnį, puoliau į dušą, prisileidau į kibirą vandens ir bandžiau gesinti. Nepavyko.
Kai pradėjau springti dūmais, griebiau nuogą sūnų ir basa su pižama, dar ir serganti, pasileidau laukan. Iškvietėme pagalbą. Pamenu, prašiau 112 operatorės kuo greičiau kviesti gaisrines, o ji tik klausinėjo nereikšmingų klausimų. Namai supleškėjo greitai“, – nelaimės detales atskleidė Gintarė.
Stovėjau lauke tvirta kaip kareivis. Neišriedėjo nė viena ašara.
Tik po visko sūnus papasakojo, jog iš pradžių ėmė degti sienoje laidai, vėliau sprogo ir užsidegė televizorius. Anot Gintarės, jei ne vaikas, kuris padarė viską, nežinia kaip būtų pasibaigę. Juk keturmetis galėjo išsigandęs slėptis ar bėgti lauk. O ir išbėgęs nebūtų: laukinių durų vidinė rankena nulūžusi, mažyliui nebūtų pavykę jų atsidaryti.
„Pati sureagavau gana ramiai. Stovėjau lauke tvirta kaip kareivis. Neišriedėjo nė viena ašara. Vaikas taip pat nebuvo šoke. Tik vyresnėlis dar savo sudegusių namų nematė. Nevežėme, nerodėme. Tik paaiškinome, kad namučiai sudegė. Jų nebėra“, – teigė moteris.
Pagriebė tik striukę ir rankinę
Pasak Aleksandro, plastikinėmis lentelėmis iškaltas vaikų kambarys, kuriame ir kilo gaisras, supleškėjo per mažiau nei 20 minučių. Išdužus langams, susidarė skersvėjis, kuris padėjo išplisti ugniai.
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos duomenimis, gaisras kilo 9.28 valandą ryte. Ugniagesiai-gelbėtojai atvyko per 15 minučių. Gaisras lokalizuotas 10.06 valandą, likviduotas – dar po 23 minučių. Nelaimės priežastis – elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimai. Kaip prisipažino Aleksandras, dalis instaliacijos buvo keista, dalis – ne.
„Dėkoju gaisrininkams už tai, kad išsaugojo stogą. Ir sienos liko. Tikimės atsistatyti namą, tad turime bent jau lubas sveikas, – teigė Gintarė.
Savaitgalį šeima organizuoja giminės talką. Neš laukan daiktus, žiūrės, ar kas dar likę sveiko.
Apžvelgusi sudegusius namus, moteris paklibino virtuvėje stovėjusią skalbinių džiovyklę.
„Štai ši gal dar naudojama. Ir staliukas. Ir mano batai, apsvilusiu kailiuku. Ką spėjau išsinešti bėgdama lauk iš namų? Tik sūnų, prie durų kabėjusią striukę, kurią vienintelę dabar turiu, ir rankinę su mobiliuoju telefonu. Viskas“, – pečiais gūžtelėjo Gintarė.
Sudegė trys šunys ir katė
Ant grindų mėtosi sudegę drabužiai, žaislai, tarnystę baigė ir išsilydžiusi buitinė technika. Ant lovos – aprūkęs kompiuteris. Čia pat – mobilusis telefonas. Ilgai kaupto turto neliko per valandą.
Jei būtų suteiktas antras šansas, iš degančio namo neščiau savo šunis ir katę.
„Daiktų negaila – viskas įsigyjama. Tačiau širdį maudžia dėl gyvūnų. Jei būtų suteiktas antras šansas, iš degančio namo neščiau savo šunis ir katę. Kodėl jie nebėgo lauk, nežinau. Palikau ir duris atviras...“ – susigraudino moteris.
Šeima namuose augino 7 mėnesių kinų kuoduotąjį, mėnesio vilkšunio kalytę, vienerių metų pinčerį bei dviejų metų Kanados sfinksų katę. Šuniukai liko palaidoti tarp kitų sudegusių daiktų.
„Vyras uždangstė, kad nematyčiau. Po lova pinčeris išsitiesęs... Visi trys užduso. Nematėme dar katės tik. Kažkas lyg girdėjo jos miaukimą. Protinga buvo. Gal išsigelbėjo“, – viltį išsakė Gintarė.
Paklausta, kodėl tokia nelaimė ištiko būtent jų šeimą, moteris negalėjo įvardyti priežasčių.
„Man gyvenimas smogė stipriai. Atrodo, visad buvau iš tų, kuri pirma padės svetimam. Kuri nuolat stengiasi padaryti viską dėl vaikų. Žmonės manęs klausia, kodėl turėdama tris mažylius, dirbu. Dirbu, nes reikia pinigų. Jie iš dangaus nekrenta. Noriu vaikams užtikrinti gyvenimą. Po kelių mėnesių gali būti dar sunkiau. Vyro laukia teismas. Gali sėsti 5-iems metams. Liksiu viena”, – prisipažino Gintarė.
Po kelių mėnesių gali būti dar sunkiau. Vyro laukia teismas. Gali sėsti penkeriems metams.
Anot jos, sutuoktiniui nemalonumai gresia dėl seniai padarytų klaidų, apie kurias ji nepanoro kalbėti. Tik patikino, kad susipažinęs su ja, jis pasikeitė.
Trūksta tik statybinių medžiagų
Kad ir braukdama skausmo ašaras, Gintarė sudaro stiprios moters įvaizdį. Į savus namus ji tikisi sugrįžti po pusmečio. Juk tiek daug žmonių padeda atstatyti tai, kas prarasta.
„Iš pradžių dvejojau, bet vėliau nusprendžiau savo nelaime pasidalinti su visais. „Facebook“ profilyje paprašiau paremti mūsų šeimą rūbais, baldais, pinigais. Vieni puolė padėti, kiti koneveikė, gėdino. Vis dėlto per kelias dienas sulaukėme daug paramos“, – šyptelėjo Gintarė.
Iškart po gaisro vyro darbdavys šeimai užleido savo parduodamą butą Ariogaloje. Leido kurį laiką vyrui neiti į darbą – kad greičiau susitvarkytų sudegusius namus. Paskolino traktorių, priekabą.
„Nežinau, ar kada nors jam atsidėkosiu. Kaip ir 150 eurų, rūbų surinkusiai kaimo bendruomenei. Beje, pirmoji pagalbos ranką ištiesė viena kaimynė: atnešė valgio, į rankas įspraudė 50 eurų“, – pasidžiaugė Gintarė.
Pasklidus žiniai apie gaisrą, žmonės ėmė aukoti pinigus, baldus, rūbelius. Penktadienio dieną sąskaitoje Gintarė jau turėjo beveik 600 eurų. Šių pinigų žada neliesti. Taupys.
„Turiu susidariusi planą, į kokį miestą nuvykti, iš kokio žmogaus kokį daiktą paimti. Nebespėju visiems atsiliepti ar atrašyti į žinutes. Štai ir dabar, kol su jumis kalbuosi, jau praleidau penkis skambučius, į sąskaitą įkrito 20 eurų. Esu dėkinga visiems geros valios žmonėms“, – teigė ji.
Kas netiks mums – dovanosime Raseinių vaikų globos namams ir „Caritui“. Šiandien tetrūksta statybinių medžiagų.
Viena moteris nori atsiųsti vaikams lovytę bei drabužėlių net iš Anglijos. Padėti siūlosi ir nepažįstama švedė. O vienas baldus rankomis kuriantis vyras pažadėjo pagaminti virtuvinį komplektą bei rašomuosius stalus mažyliams. Netgi nurodė galimą atsiėmimo terminą – iki 2025 metų. Kitas geraširdis vyras siūlosi atiduoti langus: stovi nenaudojami jo garaže Kaune.
„Nieko nebetrūksta. Baldų, rūbų, buitinės technikos jau turime. Viską vežame į kaimo bendruomenės namus. Kas netiks mums – dovanosime Raseinių vaikų globos namams ir „Caritui“. Šiandien tetrūksta statybinių medžiagų“, – į verslininkus bei ūkininkus tarsi kreipėsi Gintarė.
Namas buvo draustas
O ar susisiekė Raseinių rajono valdžia? Gintarė papurtė galvą: „Kažkas lyg domėjosi, bet į mus tiesiogiai nesikreipė. Šiame name nesame registruoti. Savininkas neleido registruotis, kol nebaigsim mokėti pinigų. Todėl, matyt, valdžia ir negali skirti jokių pašalpų ar pan.“ – paaiškino Gintarė.
Sudegusio namo pardavėjui dar liko sumokėti apie 6000 eurų. Būstas draustas, tačiau Misiuvai į draudimo išmoką nepretenduoja.
„Nežinau, kuo viskas baigsis su namo savininku. Iškart po gaisro jis atlėkė, ėmė grasinti teismais. Neva, padegėm tyčia namą. Aš jam aiškinau, kad draudimo išmokų man nereikia. Lai padengia likusią mokėti už namą sumą, o visa kitą pasilieka sau“, – tikino Gintarė.
Moteris tikisi į namus sugrįžti jau po pusmečio. Vyras nagingas, mama – statybininkė, brolis – santechnikas. O ir ji savęs nelaiko pėsčia.
„Laukia daug darbo, bet mes sutelksime jėgas ir susitvarkysime. Nepasiduosiu. Po pusmečio būsim įsirengę bent jau virtuvę ir vieną kambarį. Norime greičiau grįžti į namus“, – tvirtai išrėžė Gintarė.
Iki nelaimės šeimos pajamos siekė apie 1000 eurų per mėnesį.
Norintys paremti nelaimės ištiktą Misiuvų šeimą, paramą gali pervesti į šią sąskaitą:
LT847300010102874416
Gintarė Misiuvienė
