Iš pagrindinėje Ariogalos Vytauto gatvėje esančio namo po gaisro nieko neliko. Iš nuodėgulių kelias dienas styrojo tik vienišas buvusio namų židinio kaminas. Dabar nugriautas ir tas. Prieš tris savaites šio namo prieangyje neaiškiomis aplinkybėmis įsiplieskusi ugnis pasiglemžė ilgaamžio Ariogalos gyventojo 92 metų Povilo Liaudansko gyvybę.
Tačiau miestelyje puse lūpų vis šnabždamasi, kaip galėjo nutikti, kad vos už 200 metrų gaisrinėje budėję ugniagesiai į įvykio vietą atvyko tik tada, kai namas jau degė atvira liepsna.
Kaip galėjo nutikti, kad vos už 200 metrų gaisrinėje budėję ugniagesiai į įvykio vietą atvyko tik tada, kai namas jau degė atvira liepsna.
„Man sakė, kad žmonės buvo bėgte nubėgę iki gaisrinės, bet sulaukė atsakymo, kad reikia skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą ir tik gavę oficialų pranešimą jie gali atvykti“, – 15min.lt pasakojo tėvo ir viso savo turto gaisre netekusi ariogališkė Birutė Visockienė.
Ugniagesiai tokias kalbas neigia. Jie sako, kad budėdami gaisrinės patalpose niekaip negalėjo patys pastebėti įsiplieskusios ugnies ir stebisi, kodėl mažiausiai 15 minučių nė vienas Ariogalos gyventojas nesusizgribo paskambinti 112.
Ugnis įsiplieskė vidurnaktį
B.Visockienė lemtingą naktį atsigulė anksti – apie 22 val., nes kitą dieną jai 6 val. ryto reikėjo keltis į darbą. Moteris visuomet miega jautriai, nuolat nubunda. Taip atsitiko ir lemtingą naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1 dieną.
„Nubudau lygiai vidurnaktį. Visada miegu su įjungtu radiju, nes mane muzika ramina, tačiau tą kartą išgirdau tylą. Radijas nebeveikė, o už durų kažkas šiugždėjo. Pasvarsčiau, gal kokios žiurkės krebžda, ar kas, nes triukšmas sklido iš nenaudojamo koridoriuko“, – prisiminė moteris.
Tačiau vos atvėrusi duris ji pamatė, kad nenaudojamos laukujės durys, kurios anksčiau buvo užremtos čiužiniu, kad neleistų vidun šalčio, dega atvira liepsna.
„Galvojau: viskas. Nubėgau į virtuvę, čiupau puskibirį vandens, supyliau ir bėgau lauk. Maniau, tėvą išgelbėsiu apibėgusi per lauką, pasikvietusi pagalbos. Puoliau baladoti kitoje pusėje namo gyvenantiems kaimynams. Jie nulipo laiptais ir mes iškart puolėme atgal, bet mano kambarys jau degė. Bėgau aplink per lauką ir pamačiau, kad tėvo kambarys jau pilnas dūmų, negaliu įeiti. Viskas, vėl pagalvojau. Per langą rėkiau „tėvai“, jis dar girdėjo, paklausė „ką?“, bet aš jau supratau, kad patys jo neištrauksime“, – raudodama prisimena B.Visockienė.
Kodėl jie negalėjo važiuoti iki tol, kol kažkas paskambino? Ką – jie nemato? Bet kaip gali nematyti to, kas vyksta čia pat? Jie gal miegojo? Prisibaladoti niekas negalėjo, – sielvartavo moteris.
Į gatvę ji išbėgo vienais naktiniais marškiniais, nepasiėmusi nieko: nei telefono, nei dokumentų. Tiesiog pirma mintis moteriai buvo gelbėti tėvo ir neįgalios kaimynės gyvybes. „Žmonės, degam“, – rėkiau išbėgusi gatvėn, o čia jau buvo prisirinkę jaunimo“, – pasakoja pašnekovė.
Gatvėje susirinkę žmonės jai matant iškvietė ugniagesius, tačiau jie, pasak moters, labai užtruko atvykti.
„Man gaisrinėje rodo, kad jie labai greitai sureagavo, bet, mano apskaičiavimu, praėjo dar mažiausiai 15 minučių, nors čia tik keli šimtai metrų nuo gaisrinės. Jie atvažiavo tada, kai pusė namo jau buvo apimta gaisro, o kai kvietėme, dar tik rūko. Aš nekaltinu nieko, visi nori padėti, tačiau kodėl jie nepuolė gelbėti mano tėvo, juk ta pusė, kur jo kambarys, dar nedegė?“ – retoriškai klausia B.Visockienė.
Laukė, kol kas nors paskambins?
Moteris teigia, kad gaisrą Ariogaloje visi pamatė anksčiau, nei toje pačioje gatvėje, vos už 200 metrų, įsikūrę ugniagesiai.
„Kodėl jie negalėjo važiuoti iki tol, kol kažkas paskambino? Ką – jie nemato? Kaimynai sako, kad nubėgo iki pat gaisrinės, bet jie labai agresyvūs, keisti žmonės, gal jais nepatikėjo? Aš nežinau. Bet kaip gali nematyti to, kas vyksta čia pat? Jie gal miegojo? Prisibaladoti niekas negalėjo“, – tvirtino tėvo gaisre netekusi moteris.
Ji atsimena, kad taip pat Ariogalos ugniagesiai vėlavo jau ne į vieną nelaimę: „Gruodį toje pat gatvėje degė sandėliai, o ugniagesiai pasirodė tik po 20 minučių, prieš tai priešais gaisrinę ugnyje žuvo žmonės, dar vienas gaisras buvo parduotuvėje, o kaimynai nulėkę išgirdo tik juokus: „ką – atėjote su Valentino diena pasveikinti?“. Buvo vasario 14-oji“.
Tačiau Ariogalos ugniagesių komanda tvirtina, kad į visus gaisrus reaguoja taip, kaip numatyta pagal jų darbo nuostatus. Ugniagesiai pripažįsta, kad pajėgų trūksta, Ariogaloje ugniagesių amžiaus vidurkis – 50 metų. Išvis dirba septyni vyrai. Jie budi po du, o vasaromis net po vieną.
Be to, Ariogalos ugniagesiai neslepia, kad gegužės 1 dieną į nelaimę buvo priversti vykti senučiuku 1987 metų „ZIL“ su 2450 litrų vandens cisterna, nes, nors jau yra gavę naujutėlaitę ugniagesių mašiną, ji esą darbui gegužės pradžioje dar nebuvo pritaikyta.
Ugniagesys: „Visada liekame kalti“
Tą lemtingą naktį Ariogalos gaisrinėje budėjo Andrius Kringelis ir Virgilijus Banys. Pastarasis tvirtino, kad miestelėnų kaltinimai dėl vėlyvo atvykimo ar nepakankamo pasirengimo kovoti su ugnimi jo seniai nebestebina.
Žmonės nori stebuklų iš ugniagesių, bet mes su viena mašina dviese stebuklų nepadarysime, – teigė V.Banys.
„Visada, jei nelaimė įvyksta, kaltė verčiama ugniagesiams. Juk sakoma, kad atvažiuojame be vandens ir girti. Taip visada sakoma. Tokių dalykų seniai nėra. Viskas buvo laiku, bet, kai atvykome, jau stogas degė atvira liepsna. Žmonės nori stebuklų iš ugniagesių, bet mes su viena mašina dviese stebuklų nepadarysime. Čia absurdas“, – aiškino V.Banys.
Tą naktį jis su kolega A.Kringeliu budėjo kambarėlyje, kurio langai ne į gaisro pusę. „Kaip mes viduje būdami pamatysime gaisrą? Mes laukiame skambučių. Niekas nebuvo atbėgęs. Gaisrinė su langais, reikia belsti atbėgus, kviesti, bet niekas nebeldė. Sulaukėme skambučio iš Alytaus BPC ir per dvi minutes buvome vietoje, kaip priklauso“, – tvirtino jis.
Pasak V.Banio, užuot pykę ant ugniagesių, savo kaltės galėtų paieškoti ir ariogališkiai. Jis niekaip nesuvokia, kodėl apie 15-20 minučių niekas nepaskambino į Bendrąjį pagalbos centrą.
„Gaisras buvo stipriai užleistas, per vėlai pranešta. Aš neįsivaizduoju, kur žmonės buvo, kad jie neskambino, kol degė tik prieangis. O mums atvykus ugnis jau ėjo per stogą. Aš spėjau dar atmušti ugnį, kol vyrai autobusiuką nustūmė, nes ir jis būtų užsidegęs. Ne tik žmogaus gelbėti, prie namo išvis prieiti buvo neįmanoma, paskui ir dujos sprogo. Neaišku man, kodėl dukra tėvo neišvedė, reikėjo jį pirmoj eilėj vesti“, – teigė V.Banys.
Ugniagesių kaltės nemato
Ugniagesių darbo broko neįžvelgia ir jų vadovai. Ariogalos komandos vyr. ugniagesys Gintautas Butkus tvirtino, kad jo vyrai į gaisrą reagavo, kaip pridera – nuvyko į vietą per dvi minutes.
„Gavome pranešimą 00.15 val., vietoje buvome 00.17 val. – per dvi minutes ir jame išbuvome iki 8.40 val., nes likome budėti. Prisijungė ir ugniagesiai iš Raseinių, Čekiškės, Betygalos“, – teigė jis.
Taip pat situaciją vertina ir Raseinių Priešgaisrinės saugos tarnybos vadovas Robertas Sitavičius. Anot jo, nauju automobiliu Ariogalos ugniagesiai galės pradėti naudotis nuo birželio 1-osios, tačiau ir jis nebūtų pagelbėjęs šio mėnesio pradžioje įvykusiame gaisre.
„Tas automobilis dar neįvestas į rikiuotę. Čia net formalumai nesutvarkyti. Jei būtų kur toli, tai gal dar turėtų tas automobilis reikšmės, bet čia niekur toli važiuoti nereikėjo. Keista, kad žmonės neskambino, o ugniagesiai tikrai nežiūri, kas, kur dega. Mūsų visi iškvietimai eina per Bendrąjį pagalbos centrą. Jei žmonės patys atbėga, tada iškart važiuojame, reaguojame, bet patys vis tiek turime pranešti Bendrajam pagalbos centrui“, – teigė Raseinių rajono ugniagesių vadovas.
