„Potvyniai ar uraganai, regis, VU biblioteką aplenkė, tačiau ypač daug ji kentėjo nuo gaisrų, kurie buvo nuolatiniai bibliotekų senojoje Lietuvoje palydovai. Jų būta ir XX amžiuje“, – „15min“ sakė VU Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto prof. dr. Arvydas Pacevičius.
Pirmasis didelis gaisras, sunaikinęs nemažai VU bibliotekoje saugotų knygų, kilo 1610 metais. Šio Vilniaus gaisro metu sudegė daug VU pastatų, bibliotekos knygas profesoriai ir studentai gelbėjo mesdami į rūsius. Profesorius priminė, kad kiti dideli gaisrai Vilnių ištiko XVIII a.: 1737, 1748 ir 1749 m. „Antai 1737 m. gaisras suniokojo VU bibliotekos patalpas, jas prireikė remontuoti iš esmės, tačiau apie knygų netektis informacijos stinga“, – dėstė A.Pacevičius.
XX a. – du gaisrai
VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pasakojo, kad XX a. antroje pusėje biblioteką nusiaubė dar du gaisrai. Vienas kilo 1962, o kitas – 1968 m. Kaip rašoma bibliotekos ataskaitose, 1962 metų gaisras kilo dėl blogos elektros instaliacijos, o 1968 m. gaisras – dėl per didelės terpentino koncentracijos patalpoje. „Kodėl tas terpentinas ten atsirado? Tiesiog valytojos jį naudodavo, plaunant lentynas, tvarkant patalpas. Visos lentynos tuo metu buvo medinės“, – sakė I.Krivienė.
Jos teigimu, laimė, nė vienas iš XX a. gaisrų nepalietė bibliotekoje buvusių senųjų spaudinių. 1962 metais nukentėjo tarybinio laikotarpio periodika, o 1968 m. degė fondai, kuriuose buvo saugomos knygos lietuvių ir užsienio kalbomis. „Abiejų gaisrų metu sudegė panašus skaičius spaudinių – po 23–25 tūkst.“ – kalbėjo bibliotekos direktorė. Gaisrų suniokotų fondų visiškai atkurti nepavyko.
V.Krivienė sakė, kad po gaisrų bibliotekos patalpos buvo remontuojamos, tvarkomos. Tačiau, direktorės teigimu, galutinai sutvarkytos buvo visai neseniai. „2007–2008 m. buvo remontuojamos tos patalpos, kuriose 1962 m. vyko gaisras. Kai statybininkai atidengė lubas, pasimatė 1962 m. gaisro pažeistos sijos, kurias reikėjo sutvirtinti“, – kalbėjo direktorė.
Šiandien VU biblioteka gali pasigirti knygų saugyklose veikiančia automatine gaisrų gesinimo sistema dujomis.
Degė ir kitos bibliotekos
Įvairūs gaisrai siaubė ne tik VU biblioteką. Profesorius A.Pacevičius vardijo, kad 1610 m. gaisro metu nukentėjo ir Vilniaus katedros kapitulos biblioteka, sudegė Vilniaus Šv.Dvasios dominikonų vienuolyno biblioteka.
1737 m. gaisro liepsnose pražuvo Jėzuitų noviciato prie Šv.Ignoto (dabar Įgulos) bažnyčios biblioteka. 1748 m. gaisras Vilniuje sunaikino 15 dvarų, 469 didelius pastatus, 15 didelių rūmų, 12 bažnyčių ir kitų maldos namų, kuriuose buvo sukaupta nemažai kultūros vertybių, tarp jų ir knygų rinkinių. Po metų siautęs gaisras sunaikino dar 292 namus. Daug žalos atnešė Antrasis pasaulinis karas, jo metu degė Evangelikų reformatų sinodo biblioteka.
„Gaisrų padaryti nuostoliai buvo didžiuliai, bet bibliotekos atgimdavo labai greitai. Atsirasdavo turtingų mecenatų, rėmėjų“, – sakė profesorius.
Jis priminė praėjusiais metais siautusį Labanoro bažnyčios gaisrą, kurio metu sudegė ir bažnytinis archyvas bei knygų rinkinys. A.Pacevičius sakė, dalis Labanoro bažnyčios rankraščių ir knygų dar iki gaisro buvo išsaugotos skaitmeniniame formate, tačiau apgailestavo, kad nebeliko originalų.
Kenkė ir istorinės aplinkybės
„Knygų fondai yra nukentėję nuo liūčių, tirpstančio sniego. Kol nebuvo rekonstruotos saugyklos, būdavo, kad pavasarį, tirpstant ant stogo susikaupusiam sniegui, į jas patekdavo vandens. Bet tai nebuvo dideli pažeidimai“, – dėstė I.Krivienė.
Tiek ji, tiek profesorius A.Pacevičius sakė, kad sunkiausi Lietuvos bibliotekoms buvo carų viešpatavimo laikai. „Ypač liūdnas faktas buvo 1832 m. VU uždarymas, tuomet bibliotekos fondai buvo išblaškyti po įvairias Rusijos bibliotekas. Dalį tų spaudinių – apie 15 tūkst. – istorinės bibliotekos knygų fondo dalies mums pavyko susigrąžinti XX a. 6 deš., kai bibliotekai vadovavo profesorius Levas Vladimirovas“, – sakė direktorė.
Vis dėlto A.Pacevičius pabrėžė, kad bibliotekos vienaip ar kitaip veikė ir sunkiausiais Lietuvai laikais. „Socialinė įtampa, suirutės, badmetis netgi paskatindavo žinių troškimą, į bibliotekas skaitytojai plūdo ne tik Sąjūdžio metais, bet ir prieš Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karus, prieš Napoleono invaziją. Keista, tačiau dabar jos tuščios“, – kalbėjo profesorius.
