Pasisako už socialinės atskirties mažinimą
Po pusantrų metų vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose gyventojai labiausiai norėtų balsuoti už premjerą Saulių Skvernelį, po jo rikiuojasi ekonomistas Gitanas Nausėda ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, rodo net kelios visuomenės nuomonės apklausos.
Po truputį visuomenė išgirsta galimų kandidatų į šalies vadovus pavardes, o ir patys kandidatai pradėjo ryškinti savo pozicijas socialinėmis, ekonomikos, užsienio, teisėsaugos ir kitomis temomis. Ne vienas galimas kandidatas į prezidentus ypač didelį dėmesį skiria socialiniams reikalams. Pasak politologų ir ekonomistų, būtent tai kalbėti rinkimų kovoje bus madinga.
„Ilgą laiką laikiausi nuostatos, kad ekonominis pyragas pirmiausia turi būti iškeptas, o tada padalintas. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau suprantu, kad iš tikrųjų negali nuolat kalbėti apie to pyrago kepimą, niekada neprieidamas prie jo padalijimo. Todėl iš tiesų sutinku, kad pastaruoju metu aš labiau pasisakau už socialinius sprendimus, kurie galbūt nukreipti ne tiek į verslo konkurencingumo skatinimą, kiek į socialinės atskirties mažinimą, ir galbūt daliai visuomenės tai atrodo priimtina ir verta palaikymo“, – LRT.lt kalbėjo G.Nausėda, kuris įvardijamas kaip galimas kandidatas prezidento rinkimuose. Tiesa, apie savo sprendimą dėl dalyvavimo šiuose rinkimuose jis ketina pranešti po metų.
Kaip teigia ekonomistas profesorius R.Lazutka, Lietuva nesusitvarko su pajamų nelygybe, skurdu ir emigracija, todėl ir politikai ar galimi kandidatai šalies vadovo rinkimuose kalba tomis temomis, norėdami sulaukti dėmesio.
„Dėl G.Nausėdos aš jau buvau parašęs feisbuke, kai jis pasisakė už minimalios algos didinimą. Aš jau tada atspėjau, kad jis eis kandidatuoti. Jei paskaitytumėte visus jo pasisakymus prieš dvejus ar daugiau metų, viskas buvo į priešingą pusę“, – pastebi R.Lazutka.
Anot žurnalisto Ryto Staselio, skurdo mažinimas yra išties aktuali problema, tačiau pagrindinis klausimas esą – kaip ją spręsti.
„Ar tai gali būti sprendžiama „nuskalbiant“ viduriniąją klasę, kuri uždirba apie 1 tūkst. eurų per mėnesį, dar didesniais mokesčiais ir taip padalinant uždirbantiems dar mažiau? Ar bus rasti kažkokie kiti sprendimai, kurių niekas neįvardija? Šiaip skurdo mažinimas ir socialinė atskirtis buvo dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės antros kadencijos rinkimų kampanijos pagrindinis motyvas. Kas pasikeitė? Lozungai lozungais, o aš pageidaučiau išsamesnės analizės ir naujų idėjų“, – LRT.lt komentavo R.Staselis.
Kritikuoja R.Dargio siūlymą atsigręžti į regionus
Tarp galimų kandidatų artėjančiuose 2019 m. prezidento rinkimuose minimas ir Pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis. Kaip skelbė lrytas.lt, pats R.Dargis tikina dar neapsisprendęs, tačiau jau galvoja apie idėjas, kurių reikėtų Lietuvos proveržiui.
„Kas yra tikrai diskusijų lauke, apie ką reiktų kalbėti ir kur, mano galva, valstybė šiandien yra silpnoje pusėje – aš įsitikinęs, kad regionų atsigavimui ar regionų ekonominei stiprybei didelę reikšmę turi daryti savivaldos savarankiškumas. Aš iš principo esu įsitikinęs, kad savivalda yra mūsų valstybės stiprybės pamatas.
Jeigu mes turėsime stiprią savivaldą, kurioje stiprūs, atsakingi žmonės veiks naudingai bendruomenei linkme, skirtingos savivaldos gali būti stipri paskata valstybei augti ir keltis į viršų“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėjo R.Dargis.
Žurnalistas R.Staselis mano, kad regionų stiprinimas yra Idée fixe, nes visų pirma reikėtų žinoti, kaip juos stiprinti. „Visame pasaulyje vyksta natūralus procesas, kad yra trauka didžiųjų miestų link. Šiuo požiūriu pritarčiau Kęstučio Girniaus idėjai, kad, jei turime kažkokį šansą, tai, ko gero, reikėtų daryti mūsų lietuviškus didmiesčius patrauklesnius nei Londonas ar Dublinas. Galbūt čia yra geresnė išeitis, negu dirbtinai kišti pinigus į regionų infrastruktūrą. Dabar yra sutvarkytų mokyklų ir profesinių centrų, suremontuotų už Europos Sąjungos (ES), biudžeto pinigus, bet nėra mokinių ir žmonių, norinčių ten dirbti. Taigi išgirdus tokią tezę [dėl regionų stiprinimo], norėtųsi išgirsti ir šalutinių sakinių, paaiškinančių tokią tezę, nes ji yra prasilenkianti su gyvenimo kasdienybe ir tikrove“, – kalbėjo R.Staselis.
Ekonomistas R.Lazutka taip pat kritikuoja siūlymą atsigręžti į regionus.
„Traukinys dėl to, matyt, jau nuvažiavęs. Vis tik rinkos ekonomika koncentruoja kapitalą ir ekonominius pajėgumus. Net ir tose šalyse, kur nebuvo sovietinio laikotarpio, turime didžiulius miestus, megapolius, kuriuose nepatogu gyventi, bet vis tik jie auga, ir net demografinėse valstybėse nesugebama to proceso suvaldyti, nes ten koncentruojasi ekonominė galia, ir gali kiek tik nori šnekėti apie regionų plėtrą ar daryti lengvatas, bet verslininkams svarbu klientai, partneriai, todėl jie ir kuriasi greičiau prie Ukmergės plento Vilniuje nei rajonuose ar mažesniuose miestuose, nes ten nėra klientų, o dabar ten nėra ir darbo jėgos, nes emigravę.
Tai matyt, reikia su tuo susitaikyti, nebent galima vystyti viešąjį transportą, kad žmonės galėtų dirbti didmiesčiuose ir į darbą važinėti 30–50 km autobusu. Tie, kurie nori dirbti Vilniuje, nebūtinai turi čia įsigyti ir nekilnojamo turto, nes už tą algą jie to padaryti ir negalėtų. Čia ir paslaugos yra brangesnės. Taigi jie galėtų atvažiuoti ir dirbti Vilniuje, o vakare grįžti namo į regionus. Tačiau tam reikia pigaus, lankstaus ir patogaus viešojo transporto, nes su mašina neprivažinėsi – brangsta degalai, draudimas ir pan.“ – dėstė R.Lazutka.
Vis dėlto, pasak ekonomisto, politikai, matyt, toliau spekuliuos regionais, nes ten yra akivaizdi problema, akivaizdus regionų nuskurdimas ir gyventojų skaičiaus mažėjimas. „Aišku, kad jie išsitraukia tą kortą ir apie tai šneka, bet ką jie siūlys? Pritraukti investicijas, kurti palankesnes sąlygas? Tai – maldelės, kurios nekonkretizuojamos“, – pridūrė R.Lazutka.
Kalba ne apie tai, ką turėtų kalbėti šalies vadovas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas T.Janeliūnas LRT.lt sako, kad galimi kandidatai į šalies prezidentus renkasi tas temas, kurios dabar domina žmones, ir taip bando atkreipti į save dėmesį.
„Šiuo atveju, kaip ir nebūtų galima jų kaltinti, kad jie kalba ne tai, ką gali daryti prezidentas, nes tai ir nėra dar jų prezidentinės kampanijos tema. Kol kas tai – tik apšilimas, kai tiesiog bandoma formuoti palankią nuomonę apie save. Jie naudojasi tomis temomis, kuriomis jaučiasi stiprūs, galintys kažką pasakyti ir pritraukti į save visuomenės dėmesį. Šiuo metu tai yra ganėtinai racionali strategija kalbėti apie skaudančias problemas“, – LRT.lt sakė T.Janeliūnas.
Politologas pastebi, kad kandidatai į prezidentus apskritai dažnai kalba ne tomis temomis, kurios yra prezidento prerogatyva. „Čia turbūt bėda visiems kandidatams, kurie pretenduoja į vienas pozicijas, o kalba apie kitų valdžių funkcijas. Nuo to turbūt niekada nepabėgsime, nes ne visada yra įdomios tos temos, kurios turėtų būti būdingos tik konkrečiai pozicijai. Kandidatai į prezidentus visais laikais didelį dėmesį skiria ekonomikai, socialiniams reikalams, vidaus problemoms. Žmonės renkasi taip pat ne pagal tai, kaip kandidatai galėtų įgyvendinti savo funkcijas tapę šalies vadovu, bet pagal tai, kaip jie patiki tuo politiku bendrąja prasme, įskaitant ir jo bendrą supratimą apie vidaus politiką, ekonomiką, socialinius klausimus“, – aiškino politologas.
Jo žodžiais, temos per artimiausius metus dar gali pasikeisti, tačiau dabar „veža“ kalbos apie kainas, socialinę atskirtį, bendrą skurdo lygį, Lietuvos ekonomikos išsikvėpimą dėl darbo jėgos trukumo ir produktyvumo augimo. Emigracija esą taip pat vis dar labai aktuali tema.
„Socialinių klausimų grupė – pati skaudžiausia, jautriausia ir pritraukianti daugiausia dėmesio. Antroji kategorija – saugumo klausimai, kurie jau kur kas arčiau prezidento funkcijų. Rusijos grėsmė, nors ir šiek tiek sumažėjusi, palyginti su pastaraisiais metais, vis dar yra. Taip pat – vidaus grėsmės: korupcija, ekonominės rizikos. [...] Taip pat gali būti keliami šalutiniai klausimai, kurie gali iškilti konkrečiu atveju, priklausomai nuo kokio nors įvykio“, – LRT.lt komentavo T.Janeliūnas.
R.Lazutka taip pat teigia, kad temų laukas gali priklausyti nuo ekonominės padėties - pavyzdžiui, kaip ir kokiu greičiu kils kainos ir pan.: „Daug kas gali pasikeisti. Tarkime, nedarbas dabar lyg nebe problema, nes dabar daugiau šnekama apie darbo jėgos trūkumą, bet jei ekonomika susvyruotų ir padidėtų bedarbystė, apie tai tikrai būtų kalbama. Bet iš esmės yra esminis socialinis klausimas. Lietuva su tuo nesusitvarko, politika buvo daugiau sąlygų verslui gerinimas ir tikėjimas, kad ekonomikos augimas savaime išspręs skurdo problemą. Dabar akivaizdu, kad taip nėra.“
Nors prezidentas didžiausius įgaliojimus turi užsienio politikos srityje, T.Janeliūnas sako, kad užsienio klausimai nėra tokie įdomūs rinkėjams.
„Gal ir bus kalbama apie užsienio politiką, bet tai niekam nerūpės. Įdomus paradoksas: nors prezidentas didžiąją dalį savo veiklos turi skirti santykiams su užsienio valstybėmis, ES, dalyvauja viršūnių susitikimuose, vis dėlto, rinkimų kampanijoje diplomatiniams ir užsienio politikos reikalams skiriama labai mažai dėmesio, ir tai neįdomu visuomenei. Net D. Grybauskaitė, kuri yra labai stipri užsienio politikoje, jos pagrindiniai tikslai buvo susiję su vidaus politika – korupcijos mažinimu, antros kadencijos metu – socialinių klausimų iškėlimas. Ji tai nuolat transliuodavo į dėmesį ir jai tai padėdavo išlaikyti dėmesį“, – LRT.lt sakė T. Janeliūnas.
