– Sakote, kad daugėja ŽIV atvejų, o daugėja todėl, kad tam tikros struktūros nepasidalija pinigais ar įtaka. Kas vyksta iš tikrųjų?
– Iš tiesų, naujų ŽIV atvejų 2016 m. užfiksuota bene 40 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Epidemija nėra kontroliuojama, o už jos kontroliavimą atsakingas Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Greitas ŽIV ištyrimas rizikos grupėms Lietuvoje prieinamas tik per nevyriausybines jėgas, tačiau tų institucijų veikla skundo pagrindu sustabdyta, taip sustabdytos ir vienintelės veikusios ŽIV ištyrimo paslaugos.
– Kodėl sakote, kad padėtis tragiška?
– Padėtis tragiška, nes valstybės įstaigos nedaro to, ką yra įsipareigojusios daryti – užtikrinti epidemijos kontrolę. Tai daro nevyriausybininkai už užsienio donorų pinigus, tačiau jų pastangos žlugdomos.
– Ar epidemiją galima kontroliuoti?
– Taip, epidemiją galima kontroliuoti. Vakarų valstybės pasiekia tokių rezultatų, kai naujų ŽIV atvejų nedaugėja. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, dėl žalos mažinimo paslaugų aptinkamas vos vienas kitas ŽIV atvejis, net tarp pagrindinės rizikos grupės – švirkščiamų narkotikų vartotojų.
– Nevyriausybinė organizacija „Demetra“ vykdė nemokamą ir anonimišką ištyrimą greitais ŽIV testais. Kodėl toliau to nebegalima daryti?
– Todėl, kad yra painiava teisės aktuose. Testas atliekamas paėmus kraują iš piršto, o pagal mūsų teisės aktus paaiškėja, kad kraują paimti gali tik poliklinika, sveikatos priežiūros institucija. Jokia nevyriausybinė organizacija nėra ir negali būti tokia, nes teikia paslaugas žemame slenkstyje, t. y. ne įstaigoje, į kurią sunku patekti itin didelę riziką užsikrėsti turintiems žmonėms.
– Kas dabar gali testuoti žmones dėl ŽIV?
– Gali bet kokia sveikatos priežiūros įstaiga. Tačiau jose nėra greitųjų testų, nes juos parūpindavo tik „Demetra“ už surinktas lėšas. Norint patekti į sveikatos įstaigą, reikia turėti asmens dokumentą, privalomąjį sveikatos draudimą, o normaliam ŽIV testui – ir siuntimą pas infektologą. Taigi barjerai nemaži. Grupėms, kurias reikia tirti, jie atrodo neįveikiami.
– Kokia ŽIV prevencija yra vykdoma?
– Daugiau nei dešimtmetį epidemija Lietuvoje konstatuojama tarp dviejų pagrindinių rizikos grupių – tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų ir laisvės atėmimo vietose. Valstybės vykdoma epidemijos kontrolė yra tokia, kad valstybės pinigais yra testuojami kraujo ir organų donorai, nėščiosios moterys. Taip pat priklausomybės ligų pacientai, o tai yra gerai.
Tačiau tarp nėščiųjų moterų ŽIV nustatoma vos vieną kitą kartą per metus. Taigi ten nukreipiami valstybės pinigai yra švaistomi, didžiausios rizikos grupės paliekamos likimo valiai.
– Narkotikus vartojantiems žmonėms valstybės finansuojamas ŽIV ištyrimas neprieinamas. Kokį pasirinkimą jie turi?
– Jie turi pasirinkimą nežinoti savo ŽIV statuso ir rizikuoti užkrėsti kitus. Arba naudotis nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip „Demetra“, paslaugomis, kurios šiuo metu sustabdytos dėl institucinio valstybės smurto.
– 70 iš 214 minėtų ŽIV atvejų praėjusiais metais nustatyti laisvės atėmimo įstaigose. Ką daro įkalinimo įstaigos?
– Drąsiai galiu pasakyti, kad laisvės atėmimo vietos nedaro nė vienos mokslu pagrįstos intervencijos, išskyrus ŽIV testavimą. Tarptautinės institucijos ir mokslo tyrimai yra įvardiję keturias priemones, kurias reikėtų naudoti tokioje situacijoje. Viena jų – farmakoterapija metadonu priklausomiems nuo opiatų žmonėms. Teisingumo ministerijos pavaldumo įstaigose tai iki šiol nėra prieinama.
Mes vaikštome koridoriais ir tokius kryžiaus žygius einame jau bene 15 metų, kad ši paslauga atsirastų. Ją privalo teikti laisvės atėmimo vietos, bet tai nėra daroma. Antra kontrolės priemonė yra švirkštų adatų dalijimas ir konsultavimas. To laisvės atėmimo vietose taip pat nėra, nors vartojimas ten – milžiniškas.
– Sakote, kad žmonės, švirkščiantys narkotikus, net nežino, kad gali būti ŽIV nešiotojai. Ar tie žmonės žinomi ir pasiekiami gydymo įstaigoms, kad galėtų reguliariai tirtis dėl ŽIV?
– Daugeliu atveju ne. Net jei žmogus nueitų pas savo šeimos gydytoją, Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje toks testas iš veninio kraujo asmeniui yra mokamas. Valstybė šios paslaugos nekompensuoja.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras pavaldus Sveikatos apsaugos ministerijai. Taigi pirmiausia atsakingas yra centras, bet ministerija turėtų kontroliuoti tai, kaip veikia jai pavaldi institucija.
