Kaip 15min pasakojo ekologas, praėjusią savaitę su dukra vaikštinėjo po gamtą: jis grybavo, o ji apžiūrinėjo augalus. Mergaitė jau kurį laiką naudoja programėlę „iNaturalist“ ir taip ieško įdomesnių augalų.
Tad tarp pumpotaukšlių pamačiusi keistą grybą, mergaitė jį nufotografavo ir parodė tėvui.
Ekologas numanė, kad čia galėtų būti į Raudonąją knygą įrašyta Šuniškoji poniabudėlė (Mutinus caninus). Tačiau dėl visa ko nuotraukas dar nusiuntė garsiam mikologui dr. Jonui Kasparavičiui.
Anot ekologo, negali būti specialistas visose srityse, geriau pasikonsultuoti su rūšių žinovais.
„Pats turbūt ir nebūčiau pamatęs, nes jie tikrai nedideli. Kiek žinau, šiame regione nebuvo rasta. Rūšis yra Raudonojoje knygoje. Be to, iš viso yra gal keturios augavietės“, – pasakojo Pajūrio regioninio parko ekologas.
Aprašydamas rastą grybą, jis paminėjo, kad, kaip ir visos poniabudės, ši skleidžia dvoko kvapą ir taip privilioja muses, o šios išplatina sporas.
Vakarų Lietuvoje stebima pirmą kartą
Kaip 15min pakomentavo mikologas dr. J.Kasparavičius, šuniškoji poniabudėlė Vakarų Lietuvoje stebima pirmą kartą.
„Pats faktas, kad iki šiol buvo rasta tik Vidurio, Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, dar nereiškia, kad ji negali augti ir Vakarų Lietuvoje. Tiesiog tai yra retas grybas su nedideliais, trumpaamžiais vaisiakūniais, kuriam reikalingos retai kur Lietuvoje pasitaikančios augimui reikalingos sąlygos.
Jis auga įvairių lapuočių miškuose, kur esama drėgnų, kalkingų, turtingų maisto medžiagomis dirvožemių“, – komentavo mokslininkas.
Kadangi Lietuvoje vyrauja rūgštūs dirvožemiai, o kalkingi dirvožemiai dažniausiai aptinkami tik atskiromis salelėmis, tai juos mėgstantys grybai ir kiti organizmai yra reti.
Nėra nuodinga
„Negalima atmesti tikimybės, kad kartais ši poniabudėlė galėtų pasirodyti ir žmogaus sukurtose atitinkamose sąlygose. Nors tai gal labiau būdinga kitos labai panašios rūšies – ravenelio poniabudėlės (Mutinus ravenelii) – grybams.
Šių abiejų rūšių grybus labai lengva supainioti, nes išoriškai jų vaisiakūniai yra labai panašūs.
Ravenelio poniabudėlės vaisiakūniai yra ryškesnės spalvos – rožinės ar karmino raudonumo spalvos. Tai yra svetimžemė rūšis ir nuolatos Lietuvoje neauga, nes, matyt, mūsų žiemos jai yra per šaltos“, – dėstė grybus tyrinėjantis dr. J.Kasparavičius.
Poniabudėlės (Mutinus) – tai genties grybai, kurių iš viso pasaulyje žinoma apie 12 rūšių. Jie taip pat yra išplitę tropikuose.
Dėl šios priežasties, anot J.Kasparavičiaus, galima daryti prielaidą, kad ir šuniškajai poniabudėlei mūsų klimatas nėra pats optimaliausias. Auga ji prie natūralaus išplitimo ribos, nors dar randama ir kiek šiauriau, pavyzdžiui, Estijoje.
Maistui jos irgi niekur žmonės nevartoja, nors poniabudėlė nėra nuodinga, kai kurie vabzdžiai ja minta.
„Tai irgi gali būti viena iš šios rūšies grybų retumo Lietuvoje priežasčių. Jokios ūkinės reikšmės šuniškoji poniabudėlė neturi ir niekada neturėjo. Nėra ir patikimų duomenų apie jos vartojimą liaudies medicinoje, nors jos tolimesnė giminaitė paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) liaudies medicinoje buvo vartojama nuo seno.
Maistui jos irgi niekur žmonės nevartoja, nors poniabudėlė nėra nuodinga, kai kurie vabzdžiai ja minta. Tačiau sakyti, kad ji yra visiškai bevertė, irgi būtų neteisinga, nes ji dalyvauja gamtoje natūraliai vykstančiuose procesuose, yra jų dalis, o mes daugiau nežinome apie ją, nei žinome“, – pasakojo mokslininkas.
Jo teigimu, kiekvienas organizmas slepia savyje daugybę paslapčių, kurios ne šiandien, bet rytoj gali tapti be galo reikšmingomis. Kartais net tokiose srityse, apie kurias mes šiandien net nepagalvojame.
