„Ką leidžia medis“
„Dažniausiai pradedu nuo to, ką leidžia medis. Šitoje vietoje yra puvinys, tai visų pirma panaikinu vėžines ląsteles, o tada jau – kas lieka. Yra toks paradoksas gyvenime: pradėjau daryti mešką, bet išėjo briedis. Dabar tas briedis autostradoje prie kavinės stovi, tiksliau – sėdi, su gitara groja“, – juokiasi Ričardas, kai kalbamės apie tai, kas gims iš medžio jo kieme.
Apie tą ąžuolą, kurį tądien lankydamiesi aptikome jo kieme, drožėjas irgi kalba su šypsena: „Gali gautis kaip tas prie įėjimo – sparnams erdvės yra.“
O prie įėjimo patupdytas velniūkštis su plačiai išskleistais sparnais. Kaip juokiasi meistras, kaip koks koronavirusas jis čia sėdi.
Kiek surimtėjęs Ričardas leidžiasi į kalbas, kaip pats medis diktuoja idėjas būsimiems jo darbams:
„Apie 200 metų šitas dėdis augęs, kiek jis siurprizų turi, uiiii. Įdomiausia buvo vienąsyk su Ariogalos klebonu Gintautu, šaunuolis toks yra, žmogus visų pirma nuostabus. Paskambino, sako – turiu ąžuolą, man reikia kai ką padaryti. Sakau – iš kur turi? Sako – kieme auga. Klebonijos kieme? Na, taip. Galvoju, kaip čia taip, kiek ten jo yra, o jis klausia – kiek tau atpjaut? Jis jau guli darže.
Šaukiau, kad nieko nedarytų, atvažiuoju. Nuvažiuoju, o 30 metrų ąžuolas guli darže. Tai galvojom, ką daryti. Atsipjoviau, kiek reikia, ir dabar ten stovi Šventas Jurgis.“
Nuvažiuoju, o 30 m ąžuolas guli darže. Tai galvojom, ką daryti. Atsipjoviau, kiek reikia, ir dabar ten stovi Šv. Jurgis.
Iš kito šio ąžuolo gabalo drožėjas sako dar galėjęs ir pagonišką skulptūrą sukurti.
„Radau ir lenciūgo gabalą, ir kilpų, ir vinių, ir sprogmenų. Visa istorija. Kai visa tai randi, supranti, kad čia gali planuoti, ką nori, o tad Dėdis viršuj galvoja kitaip“, – šypsena nedingsta nuo R.Ramanausko veido.
M.Martinaičiui atminti
Klausiu – tai ne drožėjas ąžuolui diktuoja idėją, o ąžuolas drožėjui?
„Ne, aš esu tik vykdytojas. Kartais būna pasiseka įgyvendinti mintį. Štai neseniai: dešimt metų gulėjo rąstas, nesugalvojau, ką daryti. Mintis buvo, kad reikėtų kažką švento padaryti, bet nėr kur kad tiktų. Ir štai reikia kažko Marcelijui Martinaičiui atminti – sudedame viską į krūvą ir paaiškėja, kad tas ąžuolas iš tos pačios parapijos, ūkininkė, kuri daug ką remia, neabejinga šitiems dalykams, paliko man tą ąžuolą, gal ką nors padarysiu.
Kaip aš galiu priimti tokią dovaną ir tiesiog naudotis proga? O štai po dešimties metų ta proga išsivystė į tokį variantą, kad viskas susidėliojo. Gali planuoti, ką nori“, – apie koplytstulpį M.Martinaičio gimtinei įamžinti užsimena R.Ramanauskas.
Šis koplytstulpis Paserbenčio kaime (Kalnujų sen.) su archajiniais simboliais ir atminimo lenta atidengtas balandžio 1 dieną, minint Raseinių garbės piliečio, poeto, eseisto M.Martinaičio 85-ąsias gimimo metines, įamžinanti Martinaičių gimtinę.
Nenupjauta šaka – nosis ar ranka
Ričardas dirba beveik vien su ąžuolu. Kaip sako, dėl šio medžio ilgaamžiškumo ir dydžio.
„Lietuvoje tokių didelių medžių nėra. O kai yra gabaritai... Jau baigiu išmokyti girininkus, kad nereikia šakų nupjauti visiškai, reikia palikti šiek tiek. Tada iš karto turi detalę – ranką ar nosį, kažkas įdomiau gaunasi. Jeigu būtų molis, kiek nori, tiek nulipdysi, čia jau kitaip. Naudojuosi tuo, ką leidžia gamta.
Ne kartą esu minėjęs, kad jeigu ąžuolui skirta 150–200 metų augti, jis jau buvo paskirtas malkoms, o aš sugebu dar 50-čiai metų pratęsti jo gyvenimą, manau, kažką gero padarau. Malkos yra malkos, juk blogiausiu atveju iš jo malkų išeis. Bet jeigu kažkas išeis įdomesnio, kodėl gi ne“, – kalba drožėjas.
Jeigu ąžuolui skirta 150–200 metų augti, jis jau buvo paskirtas malkoms, o aš sugebu dar 50-čiai metų pratęsti jo gyvenimą, manau, kažką gero padarau.
Malkoms ąžuolo irgi negaila. Tai geriau, „negu padaro kokią nors nesąmonę“, tvirtina Ričardas, juokdamasis, kad jis malkas irgi perka, va tik tos malkos kitokios. Iš jų kažkas gimsta, o ir krosniai užtenka.
„O jei dar žmogui šypseną suteikiu, padaręs kokią nesąmonę, tai viskas yra“, – įsitikinęs R.Ramanauskas.
Paprašytas paskaičiuoti, kiek tokių šypsenų jau suteikė, kiek rimtesnių darbų yra padaręs, drožėjas sako, kad kryžių ir koplyststulpių yra padaręs per šimtą:
„Įspūdingiausias darbas, manau, yra Šiluvoje popiežiaus viešnagei atminti (Kryžių kelias – red. past.) – Dievo dovana, buvo konkursas, tinkamos aplinkybės ir man pasakė, kad padaryčiau. Lyg padariau. Visokių istorijų buvo, galėčiau pasakoti ir pasakoti, kaip virto ąžuolai, girininkai ir t. t. Bet efektas yra. Jau vien tai, kad tai pirmas darbas, kuris nepažymėtas krauju.“
Atkalbinėja nuo kryžių
Susidomėjus, ką turi omeny, R.Ramanauskas sako, kad juk kryžiai dažniausiais užsakomi nužudytiems, nukankintiems ar tiesiog mirusiems atminti. O jis linkęs manyti, kad jau gana to.
Turiu šiokią tokią viziją atsisakyti kryžių, nes kryžius yra kančios simbolis. Bandau įrodyti, kad bandykime kaip nors kitaip.
„Tas Kryžių kelias, kur ir aš prisidėjau, ten nė vienos atminties kraujui nėra, viskas su viltimi, ateitimi, gera nuotaika. Tai patys geriausi darbai, kuriuos gali padaryti. Va tik šaukštas deguto, kuris medaus statinę pagadino – vienas toks vairuotojas du koplytstulpius nugriovė. Bent būtų griovęs vienoje pusėje stovėjusius“, – net ir dėl patirtų nuostolių geros nuotaikos nepraranda drožėjas ir rodo apgadintus savo darbus.
Paklaustas, ar jis prie užsakovo, ar vis dėlto užsakovas prie jo turi taikytis, Ričardas sako, kad tai jis taikosi prie užsakovo. Bet prisipažįsta turįs ateičiai sumanymą:
„Turiu šiokią tokią viziją atsisakyti kryžių, nes kryžius yra kančios simbolis. Bandau įrodyti, kad bandykime kaip nors kitaip. Plius – kryžius yra labai sausas dalykas. Lietuviai papuošė jį, bet kryžius mažiausiai kelis kartus trumpiau gyvens nei koplytstulpis. Tai ir atkalbinėju labai dažnai, geriau darykime kokį koplytstulpį, stogastulpį ar pan. Dar yra toks vienas iš dėkingų dalykų, kad gali labiau suasmeninti tą simbolį.
Jeigu darai kokiam seneliui ar močiutei atminti, gali jų vardą panaudoti ir sudėti tuos pačius simbolius į koplytėlę, tau lieka toks vardinis darbas. Turiu štai tokį tikslą. Bet jeigu yra užsispyrę, tai padarau ir kryžių.“
Jis teigia apie tai kalbėjęs ir su kolegomis, kad reikėtų keisti kryžių tradiciją.
„Jau verkšlenti užtenka“, – nutęsia.
„Benzopjūklininkų menas“
Dar viena R.Ramanausko pastaba – kaip sako, labai išpopuliarėjo „tas techninis benzopjūklininkų menas“, kai gaminamas objektas taip nugludinamas, jog atrodo lyg kompiuteriu nupieštas ir atspausdintas.
Anot drožėjo, darosi net neįdomu:
„Jau to medžio nesimato. Tokie niuansai, kai iš pradžių efektas labai didelis, o paskui pradedi galvoti – kažkaip čia nuo to liaudies meno toloka. Bet taip yra, toks laikas atėjo, jeigu aš viską daryčiau tik su kirvuku ir kaltais, tai man niekas tiek nemokėtų. Toks laikmetis, reikia pripažinti, niekur nuo to nepabėgsi.“
Aš ne menininkas, aš amatininkas. Menininkai tie, kurie padaro kažką, ko niekas nesupranta.
Pavadintas menininku, Ričardas juokai urgzteli:
„Aš ne menininkas, aš amatininkas. Menininkai tie, kurie padaro kažką, ko niekas nesupranta. O aš esu amatininkas ir, jeigu mano amatas kažkam džiaugsmo suteikia, viskas, man nieko daugiau nereikia. Aš liaudies meistras – gimiau juo, ir mirsiu juo.“
99 proc. ąžuolų į medžio drožėjo kiemą atkeliauja atsitiktinai. O draugauti su medžiu jis sako pradėjęs dar 1980 metais, esą taip susiklostė.
Pirmiausia patiko draugo pomėgis drožinėti iš pušies žievės. Vėliau įstojo į Pedagoginį institutą, kur ketino tapti darbų mokytoju.
Tai nepavyko, nes vos po mėnesio mokslų jam pasiūlė pačiam vesti studentų užsiėmimus dirbtuvėse.
Į Raseinius Ričardas atsikraustė, nes čia, kaip sako, jo tikroji tėviškė, iš čia kilusi mama.
Paskutinė gyvenusi teta pakvietė jį grįžti ir tėviškę išsaugoti. Tad grįžo ir, tikina, Vilniaus nepasiilgsta, nors ten buvę įdomu.
Nelemta būti bagotam
„Buvo tokių finansinių problemų. Mamai reikėjo padaryti suoliuką sode. Išsišnekėjom, kad špižinės kojytės ir lentelės. Aš tų lentelių neturėjau, bet turėjau tokią lenktą lentą, padariau, gavosi tokio fasono suoliukas. Ateina kaimynas, sako – man reikia komplekto. Gerai. Padariau jam. Atvažiuoja iš Tytuvėnų, iš restorano, sako – man 20 tokių reikia. Taip aš susirinkau visas lentas, išsivaliau kiemą.
Kai man buvo finansinė krizė, Dėdis man padėjo, viską nusinulinau, susitvarkiau. Kad ir kiek priplanuočiau, kad ir ką sugalvočiau, nelemta man būti bagotam.
Pradėjau galvoti, kad čia biznis gali būti. Susirandu penkis kub.m ąžuolinių lentų, senų. Bet kažkaip kažkas viduje, kad neskubėk pirkti, nereikia dar. Neskubu, bet duodu skelbimą į internetą, kad gaminu suoliukus. Ir ką jūs galvojate? Per tris mėnesius vienas skambutis! Ir viskas, kaip nupjauta. Na ir ačiū – kai man buvo finansinė krizė, Dėdis man padėjo, viską nusinulinau, susitvarkiau. Kad ir kiek priplanuočiau, kad ir ką sugalvočiau, nelemta man būti bagotam“, – juokiasi R.Ramanauskas, pasakodamas dar vieną savo gyvenimo vingį.
R.Ramanauskas tiesiog trykšta gera nuotaika ir humoru. Pokalbiui krypstant į pabaigą jis vedasi parodyti dar vienos savo aistros – gražuolio motociklo.
„Šiandien draudimą susitvarkiau“, – nusijuokia žvarbią kovo dieną ir atskleidžia – kai tik leis karantino ribojimai, keliaus motociklu per Lietuvą. Kaip sako, juk tiek yra ką pamatyti.
