Uždėjo sparnus
2011 metais malūną įsigijo Panevėžio bendrovė „Deliuvis“. 2014-aisiais buvo atnaujintos pastato sienos, uždėti sparnai. Ketinta atgaivinti malūną ir vėl atidaryti restoraną. Kliūtimi tapo nesutarimai su miesto valdžia dėl žemės greta malūno paskirties: neleista malūno priestato ir automobilių aikštelės statyba, nes pagal miesto bendrąjį planą sklypas patenka į konservacinės paskirties zoną, kurioje negalima jokia statyba. 2012–2017 m. bylinėtasi teisme ir pralaimėta.
Siūlo nuomoti
Dabar garsųjį malūną siūloma išsinuomoti: už 172 kvadratinių metrų ploto nuomą per mėnesį paprašyta 172 eurų. Malūno nuoma rūpinasi nekilnojamojo turto (NT) agentūra „Ober-Haus“ Panevėžio biuras.
Malūno nuoma domėjosi
„Ober-Haus“ Panevėžio biuro vadovas Romualdas Paulauskas naujienų portalui JP teigė, kad malūnas kol kas neišnuomotas.
„Savininkai tvarko aplinką, bet negalėčiau sakyti, kad pajudėjo reikalai. Iki šiol ieškome nuomininkų. Vieni, kiti klausinėjo apie galimybę nuomoti, bet labai daug niuansų stabdo. Jeigu jame įsteigti maitinimo įstaigą, labai nepatogu, nes patalpos išsidėsčiusios per 4 aukštus ir laipioti nėra patogu. Kita vertus, Šeduvos malūnas veikia nuo seno. Tiesa, ir šiame malūne kadaise veikė restoranas. Būtų labai gerai, kad ten kažkas vyktų. Malūno išorė sutvarkyta, sparnai uždėti. Pastatas gražus“, – aiškino R.Paulauskas ir pasiūlė pasikalbėti su malūno savininkais.
Prakalbinti nepavyko
Tačiau prakalbinti vieną iš malūno savininkų Arūną Nauronį buvo sudėtinga – į kalbas jis nesileido.
„Kol kas nieko nepasakysiu. Ankstoka dar. Nieko rašyti nereikia, ačiū“, – trumpai paaiškino A.Nauronis ir išjungė mobilųjį telefoną.
Malūno istorija
Malūnas pastatytas 1870–1880 m., pateikiama ir tikslesnė data – 1875 m. Pirmieji jo istorijos dešimtmečiai dėl šaltinų stygiaus ir prieštaringumo išlieka gana painūs.
Žinoma, kad 1920 m. Ichilčikas Gutmanas gavo leidimą savo malūne įsirengti garo variklį (lokomobilį). Šį malūną ir įvykį linkstama sieti su vėliau Pranckūnui priklausysiančiu malūnu. Be malūno, Gutmanas 1922 m. Ramygalos gatvėje dar turėjo karšyklą.
1931 m. Ramygalos gatvės 145 numeriu pažymėtas garo malūnas priklausė ar valdytas Kiprijono Jakubausko (literatūroje interpretuojama, kad jis buvo šio malūno vedėju). 1930 ar 1931 m. malūną nusipirko Zenonas Pranckūnas. Pagal vieną pasakojimą, 1930 m. malūnas su 42 arais žemės pirktas iš ūkininkės Kairienės. Kitur sakoma, kad malūnas už 8 000 litų įsigytas iš Mikalajūno. Sakoma, kad Mikalajūnas 1875 m. ir pastatęs šį malūną. Pranckūnas buvo kilęs iš malūnininkų aplinkos: jo tėvas Karolis Pranckūnas Palėvenėje turėjo vandens malūną (Kupiškio r.).
Naujasis šeimininkas neapsiribojo vien malimu: prie malūno veikė lentpjūvė, milo vėlykla ir dažykla. 1932 m. gautas leidimas malūne įrengti elektros variklį (kitur liudijama, kad į elektra varomą jis pertvarkytas 1936 m.). Tada malūno sparnai buvo nukelti, nebereikalinga tapo ir malūną supusi „galerka“.
1992 m. malūnas kartu su 42 arais sodybos žemės sugrąžintas Pranckūnų palikuoniams, atiteko Vytautui ir Onai Pauliukams. Pradžioje svajota čia vėl pradėti malti miltus, tačiau malūnas pradėtas nuomoti, jame kūrėsi restoranai, striptizo klubas (veikė 1994–2005).
2005 m. nesėkmingą UAB „MalūnaS-X“ verslą bandyta gelbėti pasitelkiant vaiduoklius – paskelbta apie neva nusižudžiusius ankstesnius malūno šeimininkus ir pastate šėliojančias, restorano darbuotojams ir jo svečiams ramybės neduodančias vėles.
2011 metais malūną įsigijo bendrovė „Deliuvis“.
2014-aisiais buvo atnaujintos pastato sienos, uždėti sparnai.
