Joniškietis istorijos entuziastas Andrius Bitaitis surengė mokslinę konferenciją Garuozos šilo mūšiui atminti. Keletą metų iš eilės šia proga vyrai mojuodavo kalavijais, tačiau šiemet – daugiau mokslo ir simbolių įamžinimo.
Mūšio vieta tuo metu galėjo vadintis Garozys, Garožys ar Garuozis.
Garuozos šilo mūšį iš tiesų atranda savo sričių profesionalai. Konferencijoje savo įžvalgas pateikė kalbininkas, archeologas ir istorikas.
Panaši konferencija buvo surengta ir prieš ketverius metus. Tuomet savo mintis išsakė Latvijos mokslininkai.
Lituanistas Vidas Garliauskas iškėlė versiją, kad mūšio vieta tuo metu galėjo vadintis Garozys, Garožys ar Garuozis. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje yra užrašytas vietovardis, kur žuvo to meto magistras Vilekinas – „ad locum Grose“.
Garuozos šilo mūšis yra menkai žinomas Lietuvos istoriografijoje, tačiau eiliuotoje Livonijos kronikoje metraštininkai jam skyrė 544 eilutes. O Saulės mūšiui – tik 108.
Garuozos šilo mūšiui eiliuotoje Livonijos kronikoje metraštininkai skyrė 544 eilutes. O Saulės mūšiui – tik 108.
Tuo metu Žiemgala tęsė kovas prieš Livonijos ordiną – dėl išlikimo, suverenumo. Susibūrę žiemgalių likučiai surengė žygį tiesiai į Rygą.
Plačiau apie tai papasakojo istorikas Tomas Baranauskas, kuris žada tiksliau į lietuvių kalbą išversti eiliuotosios Livonijos kronikos epizodus, susijusius su Garuozos mūšiu.
Livonijos ordinas didžiulėmis pajėgomis puolė Žiemgalą, nors tai buvo lyg ir kontrpuolimas – vyko žiemgalių sukilimas. Tais pačiais metais buvo sudarytos paliaubos, žiemgalių kunigaikštis Nameisis su savo aplinkos pajėgomis pasitraukė į Lietuvą.
Kovos atsinaujino pastačius Heiligenbergo pilį prie Tervetės. Artima Livonijos ordino kaimynystė nuolat vargino vietinius.
Iš šios pilies ordiną pasiekė žinia, kad 14 šimtų žiemgalių žygiuoja į Rygą. Įvyko grumtynės su miesto gynėjais.
Vartai buvo laiku užverti, todėl žiemgaliai miesto nepaėmė – pasuko atgal.
Anot Livonijos kronikos, keli šimtai ordino karių iškart po to surengė atsakomąjį žygį. Pasivijo dar negrįžusius namo žiemgalių karius prie Garuozos upės. Abi kariuomenės nakvojo regėdamos priešų laužus. Auštant Įvyko mūšis, kuriame ordinas pralaimėjo.
Tikėtina, kad ordino narių skaičius – gerokai sumažintas. Juk nebūtų logiška vytis priešą su kelis kartus mažesnėmis pajėgomis.
Istorikas lektorius Tomas Baranauskas akcentavo, kad vienintelis Livonijos magistras Vilekinas yra kritęs mūšiuose ne su lietuviais. Tai karinis pasiekimas.
Žiemgalos istorija yra šiek tiek susvetimėjusi mums, nors būtent žiemgalių istorijos pabaiga Lietuvai yra svarbesnė už prūsiškąją.
Pabrėžė, kad Žiemgalos istorija yra šiek tiek mums susvetimėjusi, nors būtent žiemgalių istorijos pabaiga Lietuvai yra svarbesnė už prūsiškąją – kovos vyko, kai visos kitos gentys jau buvo pavergtos.
Prūsija jau buvo užkariauta, o pasipriešinimo kovos vyko tik Žiemgaloje.
Prie Garuozos įvyko buvo paskutinis pergalingas žiemgalių sukilimo mūšis. Vėlesnės kovos žiemgaliams nebuvo sėkmingos ir pragaištingos.
Kovinę paramą žiemgaliams suteikė ir lietuviai, tačiau tai Žiemgalos neišgelbėjo. Lietuva turėjo politinių interesų Žiemgaloje. LDK kunigaikštis Gediminas tuo metu save titulavo Lietuvių, rusų karaliumi bei Žiemgalos valdovu kunigaikščiu.
Archeologas Gintautas Zabiela paskaitė pranešimą apie Žiemgalių piliakalnių raidą. Pabrėžė, kad piliakalnių Žiemgaloje nedaug – daugybė jų yra prarastų ir sulygintų su žeme.
Taip pat papasakojo apie Livonijos ordino įsitvirtinimą žiemgalių kaimynystėje. Ordinas mėgdavo šalia senojo piliakalnio įsirengti savo įtvirtinimus. Ankstyvieji piliakalniai labiau primena kalvas ir neturi pylimų. Tokį piliakalnį radęs kur apžėlusį miške, gali nieko ir nesuprasti.
Atminimui – pašto ženklai, vokai ir paveikslai
Savo krašto senosios istorijos entuziastas A.Bitaitis, kaip ir nepriklausomybės deklaraciją radęs profesorius Liudas Mažylis, žino, ką reiškia ieškoti dokumentų užsienio archyvuose.
Joniškiečio pastangomis į Žiemgalą suvažiavo daugelio svarbiausių šio krašto dokumentų kopijos. Kitų joniškietis dar ieško. Už šiuos ir kitus darbus jam buvo įteikta M.Slančiausko premija.
Istorijos mėgėjo manymu, tai, kad nepriklausomybę liudijantis dokumentas rastas tik dabar – apsileidimas.
Istorijos mėgėjo manymu, tai, kad nepriklausomybę liudijantis dokumentas rastas tik dabar – apsileidimas. Jo manymu – niekas iki šiol ir neieškojo sistemiškai, tik epizodiškai.
A.Bitaitis mūšio jubiliejaus proga Latvijos pašte užsakė specialių pašto ženklų. Jais pasinaudoti galima tik siunčiant laiškus iš Latvijos teritorijos. Logiška, nes Garuozos mūšis turėjo vykti dabartinėje Latvijoje.
Ant pašto ženklų pavaizduotas žiemgalių vadas, kurį nutapė dailininkas Artūras Slabšys. Jis yra nutapęs ne vieną paveikslą, dedikuotą Garuozos šilo mūšiui. Tokios pašto paslaugos Lietuvoje istorikui per brangios.
Simboliška, bet Jelgavos paštas, iš kurio A.Bitaitis išsiuntė proginius vokus su sveikinimais Lietuvos ir Latvijos muziejams, – Garuozos gatvėje.
Taip pat šia proga pagamino ir atminimo medalius. Tai cinko, vario ir nikelio lydinio medaliai su stilizuotais kovotojais, dengti tamsinta bronza. Medalį sukūrė pats A.Bitaitis.
Tai dar ne visas mūšio minėjimas šiais metais. Dar bus parengta monografija, skirta Garuozos mūšiui, kuri bus pristatyta Lietuvos ir Latvijos visuomenei.
