Valstybinis socialinis draudimas – tai „sistema“, kai darbuotojas ir darbdavys moka įmokas į bendrą valstybės biudžetą ir jie laikomi „apdraustaisiais“, kurie įgyja teisę į vaiko priežiūros, ligos, nedarbo ir pensijos išmokas.
Toks Vokietijoje dar XIX a. Otto von Bismack'o sugalvotas socialinis modelis veikia daugelyje pasaulio šalių. Įmokų dydis kiekvienoje šalyje skiriasi, šiuo metu Lietuvoje darbdaviai moka kiek daugiau nei 31 proc., o darbuotojai 9 proc. darbo vietos kainos.
Dalyvaujantieji valstybinėje socialinio draudimo sistemoje kartais nuogąstauja dėl įmokų ir išmokų santykio. O ekonomistai ir sociologai, analizuodami socialinio draudimo esmę, atkreipia dėmesį, kad šis pirmiausia visada turį socialinį aspektą – yra labiau orientuotas į tuos, kuriems reikia pagalbos, kurie uždirba mažiau.
Antra, išmokų ir įmokų santykis glaudžiai susijęs ir su tuo, kiek patys gyventojai pasirengę prisidėti prie bendro „indo“, iš kurio vėliau nori imti. Vis dar apie 30 proc. šalies ekonomikos yra šešėlyje, o tai nulemia mažiau surenkamų mokesčių, taip pat ir mažesnes išmokas. Kritišką gyventojų požiūrį socialinio draudimo atžvilgiu, pasak asmeninių finansų ekspertų, neretai nulemia ir trumparegiškumas bei žinių, kas iš tiesų yra socialinis draudimas, stoka.
15min apklausoje „Ar dalyvautumėte valstybinio socialinio draudimo sistemoje, jei nebūtų privaloma?“ iš 5 939 apklaustųjų 3 924 atsakė neigiamai. Apie tai, ar „apsimoka“ dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, 15min klausė ir sostinės praeivių. Dauguma gyvai paklaustų vilniečių į klausimą „ar rinktųsi socialinį draudimą, jei jis nebūtų privalomas?“ atsakė teigiamai. Praeiviai svarstė, ar pavyktų žmonėms patiems pasirūpinti savimi nenumatytais gyvenimo atvejais – susirgus ar netekus darbo.
