Viena iniciatyvos „Gatvės gyvos“ sumanytojų, UNESCO stažuotę atlikusi ir šiuo metu programoje „Kurk Lietuvai“ dirbanti Viktorija Bružaitė atkreipia dėmesį, kad šiandieninis Vilnius kupinas tautinių įtampų, kurias padėtų įveikti vaikų švietimas. Dėl to mažieji vilniečiai kviečiami į vasaros stovyklas, kuriose jie bus supažindinami su Vilniaus tautų – žydų, lenkų, rusėnų ir totorių – paveldu.
– Iniciatyva „Gatvės gyvos“, atrodo, pirmiausia nukreipta į Vilniaus miesto gyventojus. Kodėl? Kiek vilniečių jau apsilankė ekskursijose?
– Sostinėje veikia daugybė atvykstamojo turizmo agentūrų, kurių gidai šimtams turistų kasdien atskleidžia Senamiesčio kultūros vertybes. Tačiau Vilnius yra daug daugiau nei senojo miesto barokas. Beveik kiekvienas miesto rajonas yra priglobęs architektūros, kultūros objektų, kurie mums patiems, miesto gyventojams, labai svarbūs siekiant suprasti, kur gyvename, kokia šios vietos istorija, raida, tapatybė.
Kad tai svarbu ir įdomu mums patiems įrodo vis besitęsiančios ir gausias grupes suburiančios nemokamos „Gatvės gyvos“ ekskursijos. Kartu su miesto gyventojais jau išvaikščiojome 15 skirtingų rajonų, ekskursijose apsilankė daugiau nei 8 tūkst. dalyvių. Džiaugiamės, kad galimybę tyrinėti ir giliau pažinti savo miestą galime suteikti visiems žmonėms, nepaisant finansinės, socialinės padėties.
– Kiek daugiakultūriškumo aspektas svarbus šioje veikloje? Ar toleranciją kitoms kultūroms galima laikyti vienu iš pagrindinių iniciatyvos tikslų?
– Vilnius pulsuoja daugiakultūriškumu, skirtingų kultūrų ženklai pasirodo kur bepasisuktum. Šio miesto neįmanoma tyrinėti eliminuojant religinę, tautinę įvairovę, kuri skleidžiasi taip arti viena kitos. Tai nuolat juntu pati, nes gyvenu Naujininkuose, kur kelių šimtų metrų atstumu veikia Stačiatikių cerkvė ir moterų vienuolynas, vienintelė Vilniuje sentikių bažnyčia ir krikščioniškos Rasų kapinės.
Ekskursijose nuolat aptariamos skirtingų tautų įtakos Vilniaus miesto raidai, gyvai susipažįstama su jų architektūriniu, kultūriniu paveldu, neslepiamos jokios su daugiakultūriškumu susijusios detalės. Nors vaikštinėdami miestu su suaugusiais žmonėmis ir nesame įsivardiję tolerancijos skatinimo kaip tikslo, tačiau ekskursijų metu neabejotinai ugdomas sąmoningesnis žmogaus požiūris į kita kalba kalbantį, kitokias tradicijas ar religiją išpažįstantį kaimyną.
Kiek kitaip su vaikų auditorija. Bendraudami su vaikais esame labai aiškiai apsibrėžę tikslą ugdyti „kitokio“ nebijantį, kultūriniam pažinimui atvirą Lietuvos pilietį. Itin svarbu, kad vaikai suprastų, jog nėra geresnės ar blogesnės, reikšmingesnės ar menkesnės kultūros. Apie mūsų šalies istoriją ir kultūrą su mažaisiais kalbame tokiais būdais ir tokiomis priemonėmis, kurios padėtų ugdyti sąmoningą pilietiškumą, talpinantį atvirą požiūrį į kitas kultūras, religijas, pagarbą žmogaus teisėms.
Pakviesti vaikus atrasti daugiakultūrį Vilnių nusprendėme jausdami dabartinę įtemptą situaciją Vilniaus mieste ir apskritai mūsų visuomenėje.
– Kaip kilo mintis organizuoti stovyklą vaikams daugiakultūrio Vilniaus tema?
– Pakviesti vaikus atrasti daugiakultūrį Vilnių nusprendėme jausdami dabartinę įtemptą situaciją Vilniaus mieste ir apskritai mūsų visuomenėje. Sunku suvokti, kodėl priešinamės tautines bendruomenes primenančioms simbolinėms gatvių lentelėms, kodėl iš vaikų išgirstu, jog mokykloje, atėjus mamai, vengia su ja kalbėtis gimtąja rusų ar lenkų kalba. Mistifikuojame islamo religiją, tačiau musulmonai šalia mūsų gyvena nuo XIV amžiaus, o apie totorius mena dingę gynybinės sienos vartai ar Mečetės gatvė.
Norisi su vaikais apie tai pasikalbėti gyvai atrandant istoriją, todėl stovyklos „Vilniaus tautų žemėlapis“ tikslai – supažindinti moksleivius su Vilniuje gyvenusiomis (ar vis dar gyvenančiomis) tautomis, atskleisti jų kultūrines ypatybes, ugdyti vaikų supratingumą, toleranciją bei skatinti domėjimąsi kitomis kultūromis.
Ieškosime totorių ir karaimų paveldo ženklų mieste, ragausime beigelius ir susipažinsime su jidiš kalba, seksime poeto Adomo Mickevičiaus pėdsakais. Viena stovyklos pamaina truks penkias dienas ir vaikai kasdien susipažins su vis kita tauta, jos paveldu, esančiu greta mūsų. Stovyklos dalyvių užimtumu rūpinsis jauni, motyvuoti pedagogai, turintys darbo su vaikais patirties bei įgiję išsilavinimą istorijos, kultūros srityse.
– Kas kviečiami dalyvauti vasaros stovykloje ir kaip galima į ją patekti?
Ieškosime totorių ir karaimų paveldo ženklų mieste, ragausime beigelius ir susipažinsime su jidiš kalba, seksime poeto Adomo Mickevičiaus pėdsakais.
– Dienos stovykloje kviečiami dalyvauti dviejų amžiaus grupių moksleiviai: 7 – 10 ir 11 – 14 metų. Registruotis galima užpildant anketą, kuria rasite gatvesgyvos.lt/vaikams.
– Kokias iniciatyvas planuojate ateityje?
– Ateityje ketiname įamžinti tarp daugiaaukščių, greta dangoraižių išlikusią medinę Vilniaus architektūrą ir jos gyventojų prisiminimus. Taip pat norėtume sukurti specialų Senamiesčio „atradimų žemėlapį“ šeimoms. Tačiau visa tai ateityje. Kol kas ruošiame naujus ekskursijų maršrutus bei rūpinamės savo didžiausio projekto – knygos „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“ – sklaida. Joje skaitytojus kviečiančiame leistis į 11 kelionių po miesto užkulisius ir patirti atradimo džiaugsmą erdvėse nuo Naujosios Vilnios iki Pilaitės.
