Pasak Jono Satkūno, Geologijos tarnybos direktoriaus, rostverkus būtina stiprinti jau dabar, nes poliai, ant kurių subetonuoti sutvirtinimai, jau skilinėja, o jų griūtis sukeltų dar didesnes kalno šlaito nuošliaužas, nei buvo iki šiol.
Nuošliauža gali būti bet kada
Nuošliauža – ne autobusas, kad būtų galima nustatyti laiką, ji gali įvykti dėl įvairiausių priežasčių ar jų komplekso, – sako J.Satkūnas.
„Tas grunto masyvas spaudžia šiuos rostverkus, sutrūkinėjusi yra polių armatūra. Gresia dar viena nuošliauža viršutinėje šlaito dalyje“, – sakė jis.
„Nuošliauža – ne autobusas, kad būtų galima nustatyti laiką, ji gali įvykti dėl įvairiausių priežasčių ar jų komplekso. Jei būtų staigus atšilimas ir didelis kritulių kiekis iškristų, nuošliauža tikrai pradėtų judėti, todėl neatidėliotinai reikia ją sutvirtinti lynais, kaip yra sumanyta. Tas klausimas yra spręstinas vėliausiai rytoj ar poryt“, – pridūrė J.Satkūnas, paklaustas, apie kokio skubumo klausimą kalbama.
Jau artimiausiu metu ketinama įgręžti gręžinį, pagilinti koloną ir sutvirtinti betono žiedus. Geologijos tarnyba šiuos darbus ketina akylai prižiūrėti.
Tačiau pačių sutvirtinimų šalinti geologas nerekomenduoja ir jis nesako, kad jų įrengimas buvo lemtingas kalno stabilumui.
„Žiedai yra tie elementai, kurie laiko šlaito viršutinę dalį, todėl juos būtina stiprinti. Juos būtina išlaikyti“, – sakė jis.
Kaltina betono žiedus
Nacionalinio muziejaus vadovė sako, kad betono juostų nuošliauža būtų blogiausia, kas galėtų nutikti kalnui, tačiau ji pabrėžė, kad kalno pečiu neparemsi ir rimtiems darbams atlikti teks laukti pavasario.
B.Kulnytė įsitikinusi, kad būtent šių žiedų įrengimas kalne lėmė nuošliaužas.
Nacionalinio muziejaus vadovė tikina, kad betoninių juostų nuošliaužos būtų pats blogiausias dalykas, kuris galėtų nutikti kalnui. Ji pastebėjo, kad dabar sunku net ieškoti kaltų, mat šių sutvirtinimų sumanytojai nėra tiksliai žinomi.
„Darbai buvo pradėti 2000 m. be projektinės dokumentacijos. Darbai buvo nepabaigti ir yra tokia situacija, kokia yra. Šiandien jie ir sukėlė nuošliaužą“, – trečiadienį vykusiame Seimo Kultūros komiteto posėdyje tikino ji.
Šių betono juostų, pasak B.Kulnytės prireikė po to, kai ant kalno buvo suversta nepaskaičiuotai daug akmenų. Kodėl tai buvo daroma neapgalvotai, Nacionalinio muziejaus direktorė nežino.
Tačiau B.Kulnytė užsiminė, kad atsakymų turėtų pateikti dabartinė Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vadovė Audronė Kasperavičienė, mat būtent jos vadovaujama įstaiga 2000-aisiais buvo atsakinga už kalno priežiūrą.
Rezervato vadovės nepakvietė
Pati Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vadovė A.Kasperavičienė sako į komiteto posėdį net nebuvusi pakviesta ir stebėjosi, kaip B.Kulnytė galėjo ją kaltinti dėl veiklos 2000-aisiais, nes tuo metu rezervatas net nebuvo sukurtas, o Gedimino kalnu rūpinosi Pilių direkcija, kuri dabar panaikinta.
A.Kasperavičienė 1998–2004 metais dirbo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vyr. architektūros istorike ir su Pilių direkcija nebuvo susijusi.
Pasak jos, dėl tokių kaltinimų būtų galima kreiptis į teismą.
A.Kasperavičienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad Nacionalinis muziejus nuo 2010-ųjų gauna pinigų kalno tvarkymui, tačiau niekada nenorėjo klausyti rezervato nuomonės ar patarimų, kaip geriau tvarkytis.
„Tada buvo lietaus vamzdžiai užsikimšę ant kalno ir buvo įgriuvimų. Tai čia irgi buvo didelis triukšmas, ji gavo lėšas tyrimams, surinko daug medžiagos apie kalno reikalus, šūsnis medžiagos, ir tvarkė. Jie priėmė sprendimus dėl medžių, dėl žolės, kuri buvo pasodinta nekokybiškai“, – aiškino rezervato vadovė.
Pasak jos, sodinant žolę reikėjo tvirtinti šlaitus metaliniais pleištais, kaip buvo tvirtinami Kernavės piliakalniai. Vilniuje to padaryta nebuvo.
A.Kasperavičienė sako, kad Nacionalinis muziejus kalno tvarkymui pasisamdė daugybę specialistų, gauna specialų finansavimą, yra įvykdęs pirkimų procedūras, todėl paskutinę minutę kalno tvarkymą perduoti kam nors kitam jau būtų nelogiška.
Tačiau iš esmės Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vadovė sutinka, kad jos vadovaujama įstaiga galėtų tapti pavaldi Aplinkos ministerijai.
Kokie ekspertai padeda dabar – nežinia
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis posėdyje taip pat prašė B.Kulnytės nesišvaistyti kaltinimais kitiems, mat ir dabar, pasak jo, kai kurie darbai esą vykdomi panašiai, nes neaišku, kokie ekspertai dalija patarimus Nacionaliniam muziejui.
B.Kulnytė gynėsi, kad darbai dabar vykdomi pagal projektus ir yra apdrausti.
Tačiau Kultūros paveldo departamento vedėjas Vitas Karčiausias tikino, kad ekspertai kalno tvarkymo projektą rengiant nedalyvavo, ir prašė B.Kulnytės pasiaiškinti, kodėl taip nutiko. Pasak jo, savo dabartinius patarėjus Nacionalinis muziejus net slepia.
„Čia buvo du etapai. Vienas etapas – iki darbų ir projektavimo, buvo padaryta daug tyrimų, o kai nupirkome darbus, prasidėjo antras etapas. Dažnai tos komisijos yra tik tam, kad susirinktume, pasikalbėtume, o muziejui dar paliekama surašyti ne visai protingą protokolą, kad neatrodytų, jog tik pakalbėjome. Sakau taip, kaip yra“, – atsakė B.Kulnytė.
Pasak jos, dabar besirenkantys specialistai bent jau nebijos pasirašinėti ant priimamų dokumentų.
Anot jos, Gedimino kalnas muziejui prižiūrėti buvo perduotas jau avaringas.
Nori nusikratyti
B.Kulnytė tikino, kad muziejus apskritai neturėtų būti atsakingas už kalno būklę, mat jo funkcijos visai kitos.
„Tokie darbai, jei mums padėtų, tai turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis“, – sakė B.Kulnytė.
Pasak jos, dauguma saugomų teritorijų rūpinasi ši ministerija, o ne kultūros įstaigos.
Buvęs kultūros ministras, Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas taip pat stebėjosi, kad už kalno būklę atsako muziejus, o ne bent jau Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kuri pastaruoju metu apskritai nusišalina nuo kalno reikalų.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas R.Karbauskis pareiškė, kad artimiausiu metu kreipsis į paskirtąjį premjerą Saulių Skvernelį, kad šis suburtų darbo grupę ir imtųsi kalno priežiūros perdavimo į geologų, o ne muziejininkų rankas.
Gražins pavasarį
Gedimino kalnas pradėjo slinkti dar vasarį. Spalį, po gausaus lietaus kalno gruntas vėl pačiuožė žemyn.
Nuošliaužą tikimasi sutvarkyt pavasarį.
Visiems numatytiems Gedimino kalno tvarkybos darbams šiemet skirta 300 tūkst. eurų, o kitąmet suplanuota skirti dar per 804 tūkst. eurų.
B.Kulnytė sako, kad kalną tvarkyti reikia skubiai ir visą, o ne tik vieną jo pusę, mat jau slenka ir rytinis šlaitas. Pasak B.Kulnytės 804 tūkst. eurų kalnui sutvarkyti gali nepakakti ir išlaidos gali padidėti apie 30 proc.
Anot jos, kalną būtų galima sutvirtinti sumedėjusiais lietuviškais krūmais, kad kalnas liktų estetiškas.
Dėl Gedimino kalvos, kuri yra beveik 40 metrų aukščio, sudėtingos geologinės struktūros ir stačių šlaitų praeityje būta ir katastrofiškų grunto nuošliaužų.
Istorinių šaltinių liudijimu, Gedimino kalno nuošliauža 1396 metais nuslinko nuo kalno vakarinio šlaito, sugriovė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus ir nusinešė net 15 žmonių gyvybes. Šiam šlaitui sutvirtinti XVI amžiuje buvo įrengta atraminė siena.
