Vilniuje studijuojanti Aistė Leketaitė prieš keletą dienų tapo nelinksmo įvykio liudininke, kuomet nuo Gedimino kalno riedantis didžiulis akmuo sužalojo užsienio turistę.
„Į sostinę atvykusiems savo tėvams vedžiau ekskursiją, kurios metu aplankėme ir Gedimino pilį. Buvome tik pradėję kopti į kalną, kai prasilenkėme su 50–60 metų turiste. Paėję apie 10 metrų į priekį išgirdome už savęs duslų trenksmą, o atsisukę pamatėme ant grindinio gulinčią ir garsiai vaitojančią tą pačią moterį. Šalia jos buvo didžiulis akmuo“, – pasakojo A.Leketaitė.
Prie sužeistos turistės tuoj pat pribėgo keletas praeivių, kurie iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Ši nukentėjusiąją nugabeno į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Ligoninės atstovai „15min“ patvirtino šį faktą, tačiau pacientės sveikatos būklės nekomentavo.
Turistę kliudęs ir sužalojęs akmuo nuriedėjo nuo kalno viršuje esančios akmeninės tvoros.
Pats akmuo nuriedėti negalėjo
Gedimino pilies vedėja Asta Daunoravičienė sakė nieko apie šį įvykį negirdėjusi, tačiau įtaria, kad akmuo nusirito ne šiaip, o buvo nuridentas tyčia. „Turėtų būti didžiulė audra, vėjas, kad akmuo atsiskirtų nuo tvoros ir nuriedėtų“, – sakė A.Daunoravičienė.
Paėję apie 10 metrų į priekį išgirdome už savęs duslų trenksmą, o atsisukę pamatėme ant grindinio gulinčią ir garsiai vaitojančią tą pačią moterį. Šalia jos buvo didžiulis akmuo, – pasakojo Aistė Leketaitė.Gedimino pilies vedėja „15min“ sakė, kad niekas dėl sužalojimų ar kitų pretenzijų į pilies administraciją nesikreipė. „Mes tą dieną 16 val. baigėme darbą, o jokių kreipimųsi ar skundų nesulaukėme. Tačiau tikiu, kad taip galėjo nutikti, nes paaugliai nuolat krečia išdaigas“, – sakė A.Daunoravičienė. Ji tvirtino netikinti, kad akmuo galėjo nuriedėti netyčia.
Anot pašnekovės, pilies darbuotojams kiekvieną dieną tenka drausminti ant kalno besibūriuojančius, triukšmaujančius ir net išgėrinėjančius paauglius ir vyresnius jaunuolius. A.Daunoravičienės tvirtinimu, vakarais imamasi saugumo priemonių, tačiau dieną juk nedrausi lipti ant kalno.
„Vakarais, 18 val., užrakiname kalno vartus. Vasarą šį laiką ketiname pratęsti iki 21 val., kad turistai ir miestiečiai galėtų pasigrožėti miesto panorama. Tačiau chuliganų nesulaikysi, ypač dieną, kai įėjimas visiems atviras“, – sakė A.Daunoravičienė. Anot Gedimino pilies vedėjos, nenuvarysi jaunuolių ir nuo tvoros. „Draudimo sėdėti ant tvoros nėra, tačiau kiekvienas gerbiantis istoriją, sau to neleistų“, – teigė A.Daunoravičienė.
Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Gintaras Tamošiūnas sakė negirdėjęs nei iš muziejaus darbuotojų, nei iš seniūnijos, kad ant kalno būriuotųsi chuliganai. „Neseniai iš seniūnijų rinkome atitinkamą informaciją, bet Gedimino kalnas nebuvo paminėtas tarp chuliganus viliojančių vietų. Štai netoliese esantis Bernardinų sodas tikrai skatina čia rinktis girtuokliaujantį jaunimą“, – pasakojo G.Tamošiūnas.
Trūksta pinigų
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorė Audronė Kasperavičienė sakė, kad Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam paskirta rūpintis visu Gedimino kalnu, šį prižiūri gana gerai. „Ant kalno niekada nebūna šiukšlių, o tai, kad kalnas irsta – natūralūs erozijos procesai. Žinoma, tai galima sustabdyti, tačiau reikia nemažai lėšų“, – sakė A.Kasperavičienė.
Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) direktorės Birutės Kulnytės, Gedimino kalnas amžių bėgyje buvo nuslinkęs ne kartą. „Reikėtų generalinio kalno šlaitų sutvirtinimo, kuris kainuotų daugiau kaip milijoną litų“, – sakė B.Kulnytė. Jos tvirtinimu, pinigų tam niekas neskiria, nors Gedimino kalnui ir bokštui, kaip pagrindiniam Vilniaus simboliui, lėšų būtų galima atrasti „iš ten pat, kaip ir valdovų rūmams“. Pats LNM per metus kalno tvarkymui skiria apie 100 tūkst. Lt, tačiau jų užtenka kosmetiniam kalno sutvarkymui.
Anot B.Kulnytės, Gedimino kalną persekioja ir daugiau bėdų. Viena iš jų – baigiančios sutrūnyti ir nukristi Aukštutinės pilies liekanas dengiančios stogo čerpės. „Nemanau, kad jos kelia didelę grėsmę turistams, tačiau sutvarkyti reiktų. Vėlgi, tai kainuoja nemažus pinigus, o jų nėra“, – sakė B.Kulnytė. Jos tvirtinimu, čerpės buvo uždengtos 1994-1995 m., per paskutinę Gedimino pilies rekonstrukciją. „Čerpės buvo pasirinktos kaip laikina stogo danga. Lygiai taip pat iš naujo reikėtų ir vėl jas perdengti naujomis“, – sakė B.Kulnytė.
Grėsmė tyko daug kur
Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas pasakojo, kad mieste avarinės būklės objektų ne vienas ir ne du. „Sąrašas labai ilgas, kone kiekviename rajone galima rasti po avarinės būklės objektą. Pavyzdžiui, būtinai reikia restauruoti Misionierių bažnyčia, nes jos išorinės kolonos vos laikosi ir gali bet kada nugriūti. Panašios kritinės būklės yra ir Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies (Vizitiečių) bažnyčia, tačiau ji nelankoma, tad pavojaus turistams nėra“, – sakė V.Karčiauskas. Bet pavojų, anot jo, kelia Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustijonų) bažnyčia, Ligoninės gatvėje esančios miesto sienos likučiai.
„Tokiems avarinės būklės pastatams tvarkyti savivaldybė suteikia išskirtines teises: nereikia jokių leidimų, tereikia kultūros paveldo specialisto priežiūros ir savininkų iniciatyvos“, – sakė V.Karčiauskas.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, dauguma objektų priklauso valstybinėms institucijoms, o šios dėl lėšų stokos nesiima restauruoti kultūros vertybių. Šiemet, anot V.Karčiausko, Vilniaus miesto biudžete numatyta lėšų tik avarinės būklės pastatams, o planinėms restauracijoms lėšų neliko.
Pilies istorija
Anot legendos, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo sapną, pranašavusį Vilniui garbingą Lietuvos sostinės ateitį. Minima, kad Gediminas prigulęs poilsiui rudens medžioklės metu, tad spėjama, kad tai turėjo įvykti rugsėjo pabaigoje.
Paklausęs sapną išaiškinusio žynio Lizdeikos, Gediminas Vilniuje pastatė pilį ir įkūrė sostinę. Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis.
1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Ypač pilis nukentėjo 1655–1661 m. karo su Maskva metu ir nuo to laiko ilgai nebuvo atstatinėjama. Pilies tvarkymo darbai prasidėjo tik 1930 m. Iki 1939 m. buvo restauruotas geriausiai išsilaikęs vakarinis pilies bokštas, atkasta ir konservuota šiaurinės gynybinės sienos dalis, sustiprintas rytinis kalno šlaitas.
