Ar situacija tikrai suvaldyta?
Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė Živilė Stadalytė pasakoja, kad kol kas galutinai sutvarkytas tik šiaurės vakarinis Gedimino kalno šlaitas. Jį tvarkant buvo pašalintas nestabilus gruntas, kuris ten atsirado sovietmečiu. Panaudojus tinkladėžes, buvo sukurtas įšalo neveikiamas ir gruntinį vandenį drenuojantis šlaitas. Taip pat sutvirtintini atsivėrę ir didelę grėsmę kėlę rostverkai (sutvirtinimo detalės – LRT.lt).
Kitos kalne įrengtos priemonės yra laikinos ir skirtos apsaugoti nestabilias kalno vietas iki tol, kol bus parengtas naujas kalno tvarkymo projektas. Per 2017–2018 m. įvykusių nuošliaužų vietose išvalytas supiltas gruntas, jos stabilizuotos drenažinių sistemų įranga ir supiltais skaldos sluoksniais, o fiksuotos grunto deformacijos nuo tolesnio vystymosi prevenciškai sustabdytos konstrukciniais tinklais ir sausinamosiomis drenažo sistemomis.
„Atliktus darbus per šį laiką spėjo patikrinti ir gamta – stebėsenos sistemos ir fizinių apžiūrų duomenys rodo, kad sutvarkytos vietos sėkmingai atlaikė žiemą bei liepos mėnesio vasarines liūtis ir toliau nesideformuoja“, – tvirtina Ž.Stadalytė.
Tačiau kalbinti specialistai teigia, kad ši vasara buvo palanki Gedimino kalnui, nes iškritęs kritulių kiekis mažesnis nei vidutinis. Tai, kad šią vasarą ant kalno poslinkių nebuvo užfiksuota, patvirtina ir Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas Vidas Mikulėnas.
„Jeigu vasarą lijo, tai tik epizodiškai ir nedaug. Tos vietos, kurios nesideformavo, bet galėjo tai padaryti, taip ir liko“, – teigia jis.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Tyrimo ir plėtros skyriaus vyresnioji klimatologė Viktorija Mačiulytė pritaria, kad 2018 metų vasara buvo neįprastai sausa. Tik liepos mėnesį buvo daugiau kritulių. 2017 metų vasara ir ruduo buvo visiškai priešingi.
„2017 metų rugsėjį ir spalį iškrito dvigubi daugiau kritulių nei įprasta. Šiais metais vasarą kritulių buvo mažiau nei įprasta, o ruduo turėtų būti artimas normalioms sąlygoms, todėl galima sakyti, kad šie vienas po kito einantys metai labai kontrastingi“, – sako klimatologė.
Šiais metais vasarą kritulių buvo mažiau nei įprasta, o ruduo turėtų būti artimas normalioms sąlygoms.
Ž.Stadalytė tikina, kad didžiausią grėsmę kalnui kelia smarkios ir trumpos liūtys. Jas meteorologai gali numatyti ne keliems mėnesiams į priekį, o tik kelioms dienoms. 2017 metais kalno žemė buvo prisigėrusi lietaus vandens, todėl smarkaus lietaus metu ar po jo nuošliaužos formavosi dar sparčiau.
Numatyti, ar naujos nuošliaužos formuosis kalne – sunku.
„Sunku pasakyti, nes daug plotų šlaituose yra dirbtinai pakeisti dėl įvykdytų statybos darbų. Sveikos vietos mažai yra likę,“ – sako V.Mikulėnas.
Muziejaus atstovė teigia, kad kalnas nuolat stebimas ir vyksta šlaitų ir statinių stabilumo stebėjimas. Tai leidžia prognozuoti galimas deformacijas ir numatyti priemones, užkirsti tam kelią. Ji pažymi, kad sekamos ir orų prognozės. Jei numatomi intensyvūs krituliai, kalnas „gyvai“ stebimas visą parą ir pastebėjus judesius imamasi priemonių.
Trūksta tyrimų
Specialistai teigia, kad kalno tyrimų trūksta. VGTU Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros profesorius Arnoldas Norkus išskiria, kad būtina pasitelkti tarptautinius plačios srities geotechnikos ekspertus vertinant, teikiant pasiūlymus kalno tvarkymui. Gedimino kalno stabilizavimo problematika yra kompleksinė, susieta ne tik su šlaitų stabilizavimu, bet ir su statinių ir geotechninių inžinerinių konstrukcijų, ant kalno ar prie jo, tarpusavio sąveika.
V.Mikulėnas sako, kad geologijos tarnyba jau nebebendradarbiauja tiesiogiai su kalną tvarkančiais asmenimis todėl, kad jie neatsižvelgė į rekomendacijas kalne atlikti išsamius tyrimus.
„Mes savo kompetencinę giesmelę rašydavome oficialiuose raštuose: reikalingi išsamūs inžineriniai, geologiniai tyrimai, reikia surinkti ankstesnių tyrimų medžiagą, kas ir buvo padaryta. Reikia naujai kalną ištirti, skaičiuoti šlaito stabilumą problematiškiausiose vietose, kurios turėjo būti nustatytos. Mes to reikalavome dar prieš 2010-uosius“, – sako specialistas.
Mes to reikalavome dar prieš 2010-uosius.
Tiesa, jis pabrėžia, kad neteisinga būtų teigti, jog tyrimų visiškai nebuvo, tačiau jie buvo nepakankami, o kai kurie galimai buvo atlikti ne pagal Žemės gelmių įstatymo reikalavimus.
Ž.Stadalytė sako, kad dabar visose tvarkomose vietose atliekami įvairūs tyrimai, kurie leidžia nustatyti supilto grunto storį ir jo įmirkimo gylį, nustatyti požeminio vandens išsikrovimo vietas, atliekami šlaitų stabilumo modeliavimai, tiriamos grunto fizinės ir mechaninės savybės, vykdomi geofizikiniai tyrimai.
Taip pat buvo atsižvelgiama į tyrimus, kurie buvo atlikti 1955–1996 m. kalno teritorijoje, o 2017-aisiais probleminėse vietose atlikti papildomi inžineriniai geologiniai tyrimai.
Rugpjūčio pabaigoje Kultūros ministerija skelbė, kad iki 2018 metų rugsėjo 14 dienos buvo planuojama paskelbti tarptautinį pirkimą kompleksiniam šlaitų sutvarkymui.
Kaip sako Ž.Stadalytė, būsimam projektuotojui keliama užduotis parinkti ilgalaikius kalno šlaitų stiprinimo, apsaugos nuo vandens poveikio sprendinius, išspręsti ir maksimaliai sustabdyti tiek vidinio, tiek išorinio kritulių vandens poveikį kalno šlaitų grunto stabilumui, parinkti sprendinius ant kalno esančių statinių, gynybinės sienos, atraminių sienų stabilumo užtikrinimui.
Tik turint parengtą tvarkybos darbų projektą bus galima skelbti konkursą dėl rangos darbų.
Įsisenėjusios problemos
Žiniasklaidos dėmesį Gedimino kalno problemos patraukė 2016 metais, tačiau, kaip teigia V.Mikulėnas, problemos ryškėjo dar prieš 2010-uosius, kai atsirado deformacijų kalne: pasirodydavo plyšys ar matydavosi įgriuvėlė.
„Mes kalnu rūpinomės gaudami signalus iš Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos. Atvykdavome ir teikdavome pagalbą dėl susidariusių deformacijų kalno šlaituose: atsidengdavo senųjų įtvirtinimų elementai po velėna, rostverkai pradėjo vis labiau matytis. Viskas vyko po truputį ir lėtai. O 2016-ųjų pradžioje greitai išsivystė nuošliaužos ir atsirado daug bėdų“, – sako specialistas.
Dar anksčiau deformacijos požymiai irgi buvo matomi: pasvirę medžiai šlaituose, nes slenkant kalnui išlinkdavo kamienas, taip pat atsirasdavo įtrūkimų šlaite. Buvo rekomenduojama iškirsti ant šlaito esančius senus medžius su netvarkinga šaknų sistema, supuvusius, kurie būtent ir prisidėjo prie kalno paviršiaus ardymo, tačiau sveikus medžius specialistai rekomendavo palikti.
Iki didžiųjų kalno nuošliaužų dažniausiai kalno tvarkymas buvo tik kosmetinis, norint paslėpti atsiradusius įtrūkius.
