Akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“ pradėjo ir pirmuosius vardus ištarė prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė.
Tai – Albinas Mulevičius (likimas nežinomas), Jafimija Maksimova (negrįžo), Ana Žigo (grįžo), Ignas Šarkis (grįžo), Rozalija Anusevičienė (negrįžo), Monika Danutė Masiulionytė (grįžo), Francas Orlovskis (negrįžo), Ida Marta Chempelienė (likimas nežinomas), Marijonas Didžiulis (grįžo), Ona Kamandulienė (likimas nežinomas).
G.Nausėda: skaudu matyti dabartinės Rusijos valdžios pastangas
79-ame masinių trėmimų metinių minėjime prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus G.Nausėda teigė, kad birželio 14 diena šiandien prisimenama kaip neteisybės ir skriaudos ženklas, simbolizuojantis visas XX amžiaus viduryje Lietuvą ištikusias negandas.
„O tų nelaimių pradžią galima laikyti neteisėtą ir nusikalstamą slaptųjų Molotovo-Ribentropo pakto protokolų pasirašymą. Todėl skaudu matyti dabartinės Rusijos valdžios pastangas užmiršti, paneigti ir suklastoti istoriją.
Šiomis dienomis Rusijos Dūmoje garsiai skamba raginimai atšaukti 1989-ųjų metų sprendimą pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą. Tokios iniciatyvos, niekinančios ir mūsų tremtinių, ir partizanų atminimą, daug pasako apie dabartinę padėtį Rusijoje. Kuo giliau kaimyno istorinę sąmonė panyra į falsifikacijas, užmarštį ir komą, tuo svarbesnis tampa mūsų gebėjimas prisiminti“, – sekmadienį kalbėjo jis.
Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, partijos „Tėvynė“ pirmininkas Aleksėjus Žuravliovas gegužės pabaigoje registravo siūlymą atšaukti šį politinį sprendimą. Politikas tvirtina, kad tai „neatitinka istorinio teisingumo principų“ ir buvo priimtas „tais metais augusio politinio nestabilumo, kurį lydėjo išorinių jėgų spaudimas, sąlygomis“.
1939 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai pasirašė nepuolimo sutartį – vadinamąjį Molotovo-Ribentropo paktą – ir slaptuosius protokolus.
Pagal juos, sovietai ir naciai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pasidalijo Baltijos šalis ir Lenkiją į įtakos sferas. Netrukus po pakto pasirašymo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jo metu Lietuva ir Lenkija buvo okupuotos.
G.Nausėdos teigimu, tremtinių ir jų artimųjų patirtis ne tik teikė skausmo, bet ir skatino nepasiduoti bei grindė kelią nepriklausomos valstybės atkūrimui.
„Šiai svajonei išsipildžius, mūsų pareiga užtikrinti, kad istorinės tragedijos nesikartotų naujais pavidalais. Todėl kviečiu ir toliau kurti nepriklausomą, laisvės idealais paremtą, žmogaus teises gerbiančią Lietuvos valstybę. Tegul mums šios dienos gedulas primena apie nemirtingą viltį“, – kalbėjo prezidentas.
Ragina nepamiršti istorijos
15min kalbinta Jadvyga Ona tikino į minėjimą atėjusi, nes norėjo pagerbti mirusius artimuosius ir draugus.
„Daug jau nebeturiu, todėl ir atėjau paminėti. Mano daug giminių iš mamos pusės... Labai liūdna. Dabar porą artimųjų palaidojau, savo profesorę, bet negalėjau dalyvauti laidotuvėse, nes karantinas uždėtas buvo“, – kalbėjo ji.
Jadvygos teigimu, koronavirusas ir karantinas jaunimui turėtų padėti lengviau suprasti, kaip anuomet jautėsi žmonėms.
„Paaiškinti sunku, kad taip buvo, kaip žmonės vargo, o dabar pats jaunimas dėl karantino supranta“, – įsitikinusi ji.
Be to, moteris juokavo, kad ją nuo viruso saugo ūgis, todėl ir nepabijojo ateiti į susibūrimą.
Tremtyje gimusi Valda 15min pasakojo, kad jos tėvai su broliu į Osinsko rajoną, Irkutsko srityje buvo išvežti maždaug 1949 metais. Į Lietuvą šeima grįžo apie 1957 metų kovą.
„Suradau sąrašuose ir tėtį, ir mamą, ir brolį. Ir net skaičiau, už ką mus išvežė, tikra nesąmonė. Mus pavadino nusikaltėliais, tame tarpe ir mano 8 metų brolį. Mano tėvai buvo paprasti žmonės, tėvas buvo labai darbštus, jis buvo ūkininkas iš 14 vaikų šeimos, jis ten irgi dirbo kaip sau. Mes išgyvenome dėka to, kad mano tėvas buvo labai stiprus“, – įsitikinusi ji.
Pašnekovė pasakojo, kad grįžus atgal į Lietuvą jos motinai buvo sunku apsiprasti prie naujos realybės. Be to, nelengva buvo ir rasti vietą, kur apsistoti.
„Grįžus į Lietuvą, aišku, neturėjome savo namų, mūsų niekur kitur neregistravo. Teta Kaune norėjo mus priglausti, neregistravo. Tada mes grįžome į tą patį Pasvalio rajoną, nuomojomės pusę trobelės. Visi dirbome, bet esu labai dėkinga, kad mano tėvai visus tris vaikus išmokė ir ten nelikome“, – kalbėjo ji.
Be to, Valda sakė, kad 1988 metais kartu su broliu nuvyko į vietą, kur kadaise buvo ištremti, o vyresni kaimelio gyventojai juos net prisiminė.
„Jie prisiminė, kaip mus atvežė. Jiems liepė pasiimti nusikaltėlius ir atplukdė juos visus su anglių laivu. Jie pasiėmė kirvius, apsiginklavo, bet kai pamatė, kad išlipa vos paeinantys vaikai, moterys... Jie visą laiką suprato, kad tai yra geri žmonės“, – kalbėjo ji.
Valdos teigimu, jaunimas neturėtų pamiršti įvykių bei šalies istorijos.
„Per Naujuosius metus nuėjome į geležinkelio stotį. Ten stovėjo vagonai, o juose padarytos kavinės. Įlipau į tą vagoną, buvo taip šalta ir pagalvojau, įsivaizduokite, kad tokiame vagone sėdėjo mano mama su vaikais, tėvas. Ir jie tik sėdėjo ištiesę kojas, nebuvo vietos. Nesuprantu, kaip galima tokį istorijos laikotarpį išmesti“, – 15min pasakojo ji.
Tremtinių, politinių kalinių pavardės Vilniuje ir virtualiai bus skaitomos visą parą, ketinama įgarsinti 40 tūkst. vardų ir likimų. Skaitymuose dalyvaus ne tik Lietuvoje, Europoje gyvenantys tautiečiai, bet ir JAV, Kanadoje, Argentinoje, Japonijoje.
Sekmadienį Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena, skirta paminėti sovietų vykdytus trėmimus.
1941 metų birželio 14-ąją pradėti masiniai lietuvių areštai ir trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per pirmąją okupaciją sovietai ištrėmė, nužudė, įkalino apie 23 tūkst. šalies gyventojų. Iš viso iki 1953 metų iš Lietuvos ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta.
