Gegužės 1-ąją lydi keli paradoksai. Visų pirma – gali atrodyti neįprasta, kad Darbo dieną žmonės nedirba. Be to, dar senesnė tradicija gegužės pradžioje švęsti ne darbuotojų pasiekimus, o tikro pavasario pradžią. Tai yra ir Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena.
Lyg tyčia šiemetė Gegužės 1-oji puikiai iliustruoja šiuos paradoksus. Šeštadienį sostinėje Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos surengtame piknike skambėjo apgailestavimas, kad mūsų šalyje darbuotojai vis dar nėra linkę burtis į profsąjungas ir kovoti už savo teises. Jo dalyvių nelepino nei gyventojų dėmesys, nei oras, vėsuma labiau primenantis ne artėjančią vasarą, o pirmąsias pavasario savaites.
Šūviai į protestuojančius darbininkus
Šios tarptautinės šventės ištakos, siekiančios XIX a. vidurį, yra visai ne šventinės. Vieną dieną 1856-ųjų balandžio pabaigoje, lygiai prieš 165 metus, Australijos akmentašiai Viktorijos valstijoje nustojo dirbti, taip prisidėdami prieš 8 valandų darbo dienos judėjimo. Tokia dar XVI a. buvo įvesta Ispanijoje, bet dar ilgus metus neišplito į kitas šalis.
Po šio akmentašių žingsnio ta diena imta švęsti kasmet ir įkvėpė amerikiečius elgtis analogiškai. Po 30 metų Čikagoje įvyko Haymarketo riaušės, dar vadinamos Haymarketo žudynėmis. Tarptautinę darbo dieną būtent gegužę nuspręsta paskelbti šam įvykiui atminti.
1886-aisiais nuo gegužės 1-osios Čikagoje vyko streikas, kurio dalyviai reikalavo sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų. Gegužės 3 d., įsikišus policijai, kad būtų apginti streiklaužiai, o streikuotojai įbauginti, McCormicko žemės ūkio mašinų kompanijoje žuvo vienas žmogus, dar keli buvo sužeisti.
Protestuodami prieš policijos smurtą, anarchistiškai nusiteikę darbininkų lyderiai kitą dieną sukvietė žmones į didžiulį mitingą Haymarketo aikštėje. Tuometis Čikagos meras Carteris Harrisonas, nuėjęs pažiūrėti renginio, jį apibūdino kaip taikų.
Vėliau, merui ir daugeliui demonstrantų jau išvykus, pasirodė policininkų būrys ir pareikalavo, kad minia išsiskirstytų. Tuo metu kažkas numetė sprogmenį (kas tai padarė, taip ir nebuvo nustatyta), o pareigūnai į tai atsakė šūvių papliūpa. Skirtingais duomenimis, žuvo nuo 4 iki 8 protestuotojų, dar 30-40 buvo sužeista. Aukų buvo ir tarp policininkų – žuvo 7, sužeista 60.
Žinia apie kraujo praliejimu pasibaigusius įvykius Čikagoje pasklido plačiai. 1889-aisiais Paryžiuje susirinkę Antrojo Internacionalo – Europos ir JAV socialistų, socialdemokratų partijų bei darbininkų judėjimų atstovų susivienijimo – kongreso dalyviai pakvietė darbininkus kitąmet per Čikagos protestų metines rengti tarptautines demonstracijas.
Jos vyko ne tik JAV, bet ir kai kuriose Europos šalyse, Čilėje, Peru. Kito kongreso, vykusio 1891 m., metu gegužės 1-oji buvo formaliai paskelbta kasmetine švente.
Beje, pačiose Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje Darbo diena švenčiama ne gegužės 1-ąją, o pirmą rugsėjo pirmadienį. Ją minėti, taip pagerbiant darbininkų indėlį į visuomenės gerovę, JAV pasiūlyta dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje.
Tais pačiais 1891-aisiais tuometis JAV prezidentas Groveris Clevelandas, su nerimu prisimindamas Darbo dienos ištakas, pasirašė leidimą Darbo dieną, jau minėtą kai kuriose valstijose, paskelbti švente, taip išreiškiant pagarbą dirbantiems žmonėms.
Pirmtakė – pavasario šventė
1904 m. Amsterdame vykusi šeštoji Antrojo Internacionalo konferencija pakvietė „visas socialdemokratų partijas ir visų šalių profsąjungas Gegužės 1-ąją rengti energingas demonstracijas, kurių metu būtų pasisakoma už 8 valandų darbo dieną visur, reikalaujama įgyvendinti darbininkų klasės reikalavimus ir siekti pasaulinės taikos“.
Be to, buvo paskelbta, kad „darbininkų organizacijos visose šalyse gegužės 1 d. privalo nutraukti darbą, jei tik tai įmanoma pasiekti be žalos darbininkams“.
Darbininkų teisių aktyvistai visame pasaulyje ėmė siekti, kad Gegužės 1-oji taptų šventine diena, skirta darbininkams pagerbti. Daugelyje valstybių tai ir įvyko.
1955 m. Katalikų bažnyčia paskelbė Gegužės 1-ąją „šventojo Juozapo darbininko“ diena. Šv. Juozapas yra darbininkų ir amatininkų globėjas.
Nors šios šventės data buvo pasirinkta dėl politinių priežasčių – minint tragiškus įvykius Čikagoje, ji mena kur kas senesnius laikus. Kai kuriose Europos šalyse gegužės pradžioje vykdavo dar antikinius laikus menanti pagoniška pavasario sugrįžimo šventė (angliškai vadinama May Day – Gegužės diena). Ilgainiui abi šventės susiliejo, kai kur Darbo diena net užgožė pagonišką palikimą.
Lietuvoje statusą keitė kelis kartus
Nuo Antrojo Internacionalo laikų Gegužės 1-ąją itin aktyviai minėdavo socialistų, komunistų ir anarchistų grupės. Tai buvo ar tebėra viena svarbiausių švenčių tuometėje Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kuboje.
1933 m. naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, Darbo diena taip pat tapo švente. Ironiška, kad kitą dieną po jos įteisinimo buvo panaikinti laisvi susivienijimai, taip faktiškai užgožiant darbuotojų judėjimus.
Tarpukariu Lietuvoje Gegužės 1-oji buvo švenčiama 1919-1929 m. kaip „Darbo žmonių ir tautų solidarumo šventė“. Šiuo laikotarpiu ji turėjo ne darbo dienos statusą. Vėliau ji oficialiai nebebuvo švenčiama, buvo pažymima tik kaip „medelių sodinimo diena“.
Sovietų Sąjungoje šventė priimta itin palankiai tikintis, kad ji padės Europos ir JAV darbininkams susivienyti prieš kapitalizmą. Ji tapo itin svarbia diena SSRS ir Rytų bloko šalyse. Daugelis iki šiol gali prisiminti ne tik Maskvos Raudonojoje aikštėje vykdavusius paradus, kuriuose dalyvaudavo aukščiausio lygio Komunistų partijos funkcionieriai, bet ir sovietinėje Lietuvoje privalomas masines demonstracijas, kuriose žygiuodavo darbo kolektyvai.
Dėl šios priežasties Tarptautinė darbo diena daugeliui tėra nekokių asociacijų keliantis sovietinės praeities reliktas. Atkūrus Nepriklausomybę, ji prarado šventės statusą, bet vėliau jos likimas keitėsi ne kartą, priklausomai nuo valdžioje dominuojančios partijos. 2001 m., kai į valdžią grįžo socialdemokratai, Tarptautinė darbo diena vėl tapo šventine diena.
Tiesa, daugelis, nepaisant jos įvaizdžio, šia diena džiaugiasi kaip papildomu laisvadieniu. Pastaraisiais metais vėl būta ne vieno siūlymo keisti jos statusą: nebeleisti per ją žmonėms ilsėtis, paskelbti tik atmintina diena. Tačiau nė vienas nesulaukė pakankamai pritarimo.
Daugelyje valstybių Tarptautinė darbo diena taip pat yra laisvadienis. Įprastai jos metu vyksta įvairios demonstracijos, iškilmingi renginiai, taip išreiškiant paramą darbuotojams.
