Šios saugumo priemonės, kurių vargiai įmanoma rasti uostamiestyje ant Danės upės, marių krantinių ar paplūdimiuose, daugelyje užsienio šalių prie vandens telkinių yra įprastas vaizdas.
Gelbėjimosi ratas jau kuris laikas nebekabinamas ir ant Palangos tilto.
Specialistų teigimu, šių priemonių kabinti neapsimoka, nes vieną dieną pakabinus, kitą dieną jų galima neberasti – gelbėjimosi ratus nugvelbia ilgapirščiai arba pradangina „išdykaujantis“ jaunimas.
Anksčiau gelbėjimosi ratas visada kabėdavo Palangos tilto gale. Tiesa, kiekvieną vasarą ratas būdavo nuolat pavagiamas, o į jo vietą kabinamas vis naujas. Tačiau pastaruosius dvejus metus šios priemonės poilsiautojai ant tilto išvis nebemato.
 |
| Ant Palangos tilto jau dvejus metus nebekaba gelbėjimosi ratas. |
„Kai dirbo biudžetiniai gelbėtojai, jie iš valdiškų pinigų galėdavo vietoj pavogtų ratų nupirkti naujų. Tačiau aš nesiruošiu iš savo pinigų pirkti gelbėjimosi rato – vis tiek bus pavogtas. Jau dveji metai gelbėjimosi ratas nebekabinamas ant tilto“, – teigė pastarąsias vasaras poilsiautojų saugumu vandenyje besirūpinančio Palangos vandens motociklų sporto klubo vadovas Jonas Pirožnikas.
„Užsienio šalyse yra specialios dėžės, kuriose kabo gelbėjimosi ratai. Tačiau kiek ilgai pas mus jos išsilaikytų be priežiūros? Mes net pajūryje jų neįrengiame, tik gelbėtojai turi savo postuose“, – sakė Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos viršininkas Virginijus Urbonas.
Anot jo, šios priemonės vilioja ne tik vagis, bet ir energijos neturinčius kur išlieti niokotojus.
„Tačiau kad ir kokia situacija būtų, gelbėjimosi ratų reikia krantinėse. Juk jei žmogus netikėtai slysteli ir įkrinta, tarkime, į upę, praeivis gali numesti gelbėjimosi ratą, o pats skambinti pagalbos tarnyboms. Juo labiau kad mūsų krantinėse nėra nusileidimo laiptelių“, – sakė V.Urbonas.
Uosto bei vidaus vandenų tarnybų atstovai patvirtino, kad pagal visas taisykles kiekvienoje krantinėje turi būti įrengti gelbėjimosi ratai. „Gelbėjimosi ratai turi kaboti, tačiau jų nėra“, – apgailestavo Vidaus vandenų laivybos inspekcijos viršininko pavaduotojas, už saugią laivybą Klaipėdos regione atsakingas Jonas Lukša.
 |
| Gelbėjimosi ratai – vagišių taikinys. |
Tačiau, anot jo, netrukus šių gelbėjimo priemonių atsiras ant šiomis savaitėmis baigiamų rekonstruoti Danės kratinių bei Pilies uostelyje. Pasak J.Lukšos, užsienyje įprastas vaizdas, kad krantinėse ar ant tiltų yra pritvirtinti gelbėjimosi ratai.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto Uosto priežiūros ir gelbėjimo tarnybos viršininkas Arvydas Narmontas taip pat patikino, kad kiekvienoje krantinėje žmonės turi rasti gelbėjimosi ratų.
„Ištikus nelaimei, žmogus turi rasti ant krantinės gelbėjimo ratą, kad galėtų pagelbėti nelaimėliui. Mūsų uoste jie yra pakabinti, beje, ne kartą teko jais ir pasinaudoti“, – pridūrė uosto kapitono padėjėjas A.Narmontas.
Nors „15min“ pašnekovai ir tvirtino, kad gelbėjimosi ratai būtini, iki šiol nėra tikslių reikalavimų, kokiu atstumu vienas nuo kito jie turi būti įrengti. „Vienoje krantinėje būtinai turi būti vienas ratas. Jei krantinė labai ilga – bent du ratai. Taip pat reikalaujama, kad ratas būtų su 30 metrų ilgio virve“, – aiškino A.Narmontas.
Jo teigimu, gelbėjimosi ratai nugvelbiami ir uosto teritorijoje. A.Narmonto nuomone, juos gali nugvelbti ir valtis turintys žmones – pagal reikalavimus savininkai turi pasirūpinti, kad valtyse būtų gelbėjimosi ratų. „Kam pirkti, jei tokį daiktą galima nuo krantinių nugvelbti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai užsiminė pašnekovas. Anot jo, šios saugumo priemonės kainuoja nuo 80 iki 200 litų.
Tuo tarpu žmones vandenyje gelbėjantys darbuotojai pasakojo, kad šiais laikais jie labiau naudoja ne ratus, o vadinamuosius plūdurus. Kaip juokavo Antrosios Melnragės gelbėtojai, jie gelbėjimosi ratą vadina XX amžiaus atgyvena. Esą kur kas patogiau dirbti su plūdurais. Tačiau savo gelbėjimo postuose dėl viso pikto jie laiko ir po gelbėjimosi ratą.
